Kaip lėktuvais skraido prezidentai, ministrai ir premjerai – jau juokinga nacionalinė tema. Jei skraido kokiu „Spartanu“ – blogai, nes už valstybės pinigus, o ir lėktuvas negeras. Jei pigių skrydžių bendrove, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė, – populizmas. Jei premjeras Algirdas Butkevičius pasirenka LOT – parsidavė lenkams, kuriems tuoj parduos ir Vilnių.
Apskritai interpeliacija dėl tokio reikalo yra tik politinių stumdynių reikalas, todėl jei ūkio ministrė, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovė Birutė Vėsaitė ir praras postą, tai tikrai ne todėl, kad bendrovė „Arvi“ apmokėjo jai bilietą iki Kazachstano. Ir net ne todėl, kad taip ar kitaip apsispręs neva labai reikšminga Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Pastaroji, kaip istorija byloja, sugeba nagrinėti ir suknistų 8 000 litų reikšmės byleles, kai svarstomas asmuo jau pusę metų yra bedarbis. O vienas generalinio prokuroro pavaduotojas apskritai nusispjovė į šitos beprasmės instancijos verdiktą, nes jai gali priešpastatyti Prezidentūros meilę ir paramą. Posto netekties priežastys Lietuvoje dažniausiai yra politikų susipykimas su kalba ir su Prezidentūra, kurios šeimininkai niekada neaukoja savo populiarumo, jei tik pamato, kad yra proga pasirodyti dideliu moraliniu autoritetu.
Atmintis yra bjaurus dalykas. Ji išplukdo į paviršių situaciją, kai 2001 metais atsistatydino ūkio ministras, tuometinių liberalų, vėliau mutavusių į „Tvarką ir teisingumą“, atstovas Eugenijus Maldeikis. Postą jis turėjo palikti, nes grįžęs iš komandiruotės Maskvoje nesugebėjo aiškiai atsakyti, kokiame Rusijos sostinės viešbutyje gyveno ir kas sumokėjo už jo nakvynę. Dvi dienos – ir atsistatydinimo pareiškimas.
Kitas labai ūkiškas ministras Dainius Kreivys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys, iš pareigų 2011 metais irgi išskriejo. Šis atvejis kiek kitoks. Taip jam nutiko net ne todėl, kad savo privatų verslą atseit perdavė mamai ir nesugebėjo rišliai atsakyti į klausimus, susijusius su to verslo vertėmis, o todėl, kad tapo Prezidentės Dalios Grybauskaitės chroniško nemokėjimo kalbėti įkaitu. Į žurnalisto klausimą, ar pasitikite ministru, visos Lietuvos direktorė, galbūt būdama tiesiog blogos nuotaikos atsakė „ne, nepasitikiu“, o žodžių ji atgal neatsiima ir niekad nepripažįsta buvusi neteisi. Štai ir viskas. Negelbėjo jokie didžiausios tuo metu valdančiosios partijos lyderių ditirambai.
Taigi ir dabar viskas yra iš esmės labai paprasta – gali konservatoriai su liberalais rinkti parašus interpeliacijoms, gali jų nerinkti. Per pastarąsias dvi kadencijas, bent jau niekam iš opozicijos, sėkmingai interpeliuoti ministrų nepavyko. Nebent Darbo partijos frakcijos reikšmingesnė dalis panorėtų atsilyginti socdemams už balsavimą dėl jos lyderių teisinės neliečiamybės. Tačiau tai yra menkai tikėtina, nepaisant pasigirdusių Seimo pirmininko Vydo Gedvilo užuominų apie „pertvarkas Vyriausybėje“. Jokių aiškių priežasčių, kodėl Darbo partija būtent dabar ryžtųsi griauti koaliciją, nėra. Nesakau, kad tai labai gerai, bet jei B. Vėsaitė ar sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis išlėktų iš posto, tai būtų pirmiausia kokio nors sandėrio, o ne intencijos įtvirtinti skaidrumą rezultatas. Tokie užkeikimai kuo toliau, tuo yra juokingesni.
Tiesiog dabar ponia B. Vėsaitė, manyčiau, turi patikti poniai iš S. Daukanto aikštės. Galbūt, nors yra kairiųjų pažiūrų, net melstis, kad joks žurnalistas praeinančios prezidentės ne laiku ir ne vietoje apie ją nepaklaustų.
