Kiek siekia kraštotyrininko žinios, pirmieji paminklai – mediniai kryžiai ant sukilėlių broliškų kapų prie Gudiškio ir Anglių kalne, koplytstulpis Gudiškių kaimelyje prie Petrauskų sodybos buvo pastatyti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Taip vietos žmonės, mesdami iššūkį carinei priespaudai, pagerbė 1863 m. sukilėlius.
Tarpukario metais apskrities šaulių iniciatyva abi kapavietės pertvarkytos. Pastatyti masyvūs lietiniai kryžiai. „GARBĖ KARŽYGIAMS, ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ", – skelbia užrašas postamentuose. Neįtikėtina, bet akivaizdu – ilgais sovietmečio dešimtmečiais, kai rajoną siaubė kryžių griovimo vajai, pastatytų girioje nesugriovė. Nedrįso niekinti kapaviečių, sukilėlius sutapatinant su bolševikiniais revoliucionieriais. Visi ėję prieš tą patį carą. Ačiū už tokį požiūrį – giria išsaugojo du paminklus.
Antrasis pasaulinis karas, vokiškoji okupacija 1941 – 1944 m., su tuo susiję istoriniai įvykiai neaplenkė girios. Joje veikė iš Rusijos atsiųsti desantininkai ir prie jų prisijungę vietiniai partizanai. Sovietmečiu iki įkyrumo šlovino, lankė vietovę, kur žuvo iš Rusijos per frontą atskraidintos aukštų Lietuvos KPCK darbuotojų grupės dalis.
1944 – 1954 m. Biržų girioje masiškai stovyklavo Biržų krašto partizanai. Ištisas dešimtmetis akistatoje su mirtimi. Būta herojiškų poelgių ir skaudžių netekčių. Viena ryškiausių – kai 1945 m. vasarą rusų karinis padalinys atakavo taikiai stovyklavusį vadinamąjį Krivickų būrį, kuriame tuo metu buvo apie šimtas partizanų. Dvidešimt keturi iš jų žuvo. Tai didžiausia netektis vieno mūšio metu Biržų girioje, o gal ir visame rajone. Būtent du tūkstantaisiais jų atminimui netoli buvusios stovyklavietės bendražygiai bei bendraminčiai ir pastatė skoningą paminklą. Dabar tai Latvelių girininkijos 79 kvartalas, girininko Algirdo Trybės valdos.
Girininkui tokia įvykių raida nepatiko. Jų plotuose, kad ir kilniais tikslais, veikia kiti. O kur, saugant istorinę atmintį, pačių miškininkų įnašas? Dvejonėmis pasidalino su urėdijos administracija. Gavęs pritarimą, kad miškininkų priedermė sodinti medžius, į bendrą akciją pakvietė Nemunėlio Radviliškio pagrindinę mokyklą – partizanų atminimui sodinti ąžuolyną. Ir ten gražiai akcijai pritarė.
Saulėtą balandžio 12–osios rytmetį į girią prie paminklo žuvusiems partizanams pirmieji nuvažiavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus nariai ir jų pagalbininkai: Arvydas Aukštuolis, Petras Motiejūnas, Kazimieras Žekys ir Vidutis Šeškas. Kol iš po žiemos vėtrų ir sniego aptvarkė šiek tiek apšiukšlintą paminklo aplinką, atvažiavo ir mokiniai, Latvelių girininkijos darbuotojai, urėdijos vadovybė. Skirtingų kartų susitikime įvyko neformalus partizanų atminties išsaugojimo proceso perdavimas. Stabtelėję bendrai nuotraukai prie paminklo ir tylos minute pagerbę žuvusiuosius, visi patraukė į vietovę, kur 1945–aisiais stovyklavo partizanai.
Girioje tryško ne kraujo purslai kaip tais rūsčiais metais, o samanų žalumoje mėlynavo žibučių puokštės. Aidėjo ne rusiški keiksmai, o jaunatviškas juokas. Ne vienas iš mokinių savo gyvenime sodino pirmąjį medelį. Kaip tai teisingai padaryti, juos kantriai mokė pats urėdas Romanas Gaudiešius, Latvelių girininkijos darbuotojai. Nelengvai leidosi prakasamos duobutės žolėtoje velėnoje, po kuria dar šaknų raizgalynė. Bet su užduotimis jaunimas susitvarkė. Kad dažniau tokių istorijos pamokų gamtoje, svarstė ne vienas, nusifotografavęs prie savo grupės sodinto ąžuoliuko ir atėjęs prie partizaniško laužo.
Bus dar tokių pamokų. Urėdijos rūpinasi, kokiais darbais pasitikti 2013–ųjų gegužės pradžią. Mat sukanka 150 metų nuo sukilėlių mūšių su caro kariuomene. Neeilinei sukakčiai reiktų ko nors neeilinio, ilgalaikio.
Dažnoje istorinėje knygoje rašoma, kad Biržų girios glūdumoje slapstėsi 1831 metų sukilėliai. Kokiais akcentais priminti jų dalią dabartinei visuomenei – vėl naujas rūpestis.
O kol kas urėdija pasistengė jaunuosius talkininkus apdovanoti išplėstiniais lankstinukais, kurių paskutiniame puslapyje – Latvelių girininkijos planelis. Kam bus įdomu, aktualu, ir po keliolikos metų galės susirasti 79 kvartalą, o jame – savo sodintą ąžuolyną.
J. Dagilis
