„Žinau, kad mano sūnus kartais lošia kazino, nors jis tikina, kad tai – tik reta pramoga. Baiminuosi, kad neįklimptų į šį slidų reikalą. Kiek tai gali būti pavojinga?“ – azartinių lošimų pavojais domisi Vaclovas iš Kauno.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė
Ne visi kazino lankytojai yra priklausomi nuo lošimo, tačiau visi ten besilankantys turėtų žinoti, kad riba tarp malonaus laiko bei pinigų leidimo ir rimto įklimpimo yra labai slidi. Daug kam atrodo visiškai nesuprantama, kaip azartiniai lošimai pažiūrėti sveiką žmogų gali pavergti, o kartais – ir visiškai sužlugdyti. Atrodytų, čia reikia tik valios, tik apsisprendimo nelošti. Tačiau šiandien ši priklausomybė pagal paplitimą yra net trečioje vietoje po alkoholio ir narkotikų. Azartiniai lošimai neretai vadinami narkomanija be kvaišalų. Vaikščiojimas ant peilio ašmenų, balansavimas ties sėkmės ir prasilošimo riba verčia lošėjų organizmą išmesti didžiules adrenalino dozes, kurios veikia tarsi „vietinės gamybos“ narkotikas. Prisimenu neseniai anapilin išėjusio rašytojo Mykolo Sluckio taiklią pastabą, kad visiškai neaišku, kada Fiodoras Dostojevskis jautė didesnį malonumą ir užsidegim – ar lošdamas kazino (kur ne kartą buvo palikęs paskutinius skolintus marškinius), ar rašydamas romaną.
Tačiau ši bėda yra daug sudėtingesnė nei tik troškimas rizikuojant laimėti daug pinigų. Tai sudėtinga priklausomybė, veikianti žmogaus asmenybę ir jo gyvenimą labai destruktyviai, ir ne tik dėl finansinių nuostolių ar skolų kupros: visiškas prasilošimas čia neretai sutampa su psichologiniu ir dvasiniu asmenybės nuosmukiu.
Lošimas, kaip ir narkotikai ar alkoholis, yra priemonė pabėgti nuo tikrovės, persikelti į iliuzijų pasaulį, kuriame tu, tarsi pasakoje, per vieną naktį iš vargšo gali tapti turtuoliu, o iš eilinio kazino lankytojo – VIP, tai yra itin svarbia persona, kuriai vis ploja per petį ir pavydi sėkmės. Tačiau pasakoje dėl to neretai būtina parduoti velniui sielą. Ar ši priklausomybė nėra panaši į sielos pardavimą nelabajam?
Panašu, kad Dostojevskis atjunko nuo pražūtingos aistros lošimui, pagaliau sutikęs moterį, kuri mylėjo jį visa širdimi, ir šeimyniniame gyvenime radęs ramybę. Tokiam žmogui nereikia iliuzinės laimės. Ne veltui kortos supriešinamos su meile: sakoma, kad tam, kam nesiseka lošti, sekasi mylėti. Linkėčiau, gerbimas Vaclovai, jūsų sūnui žemiškos laimės, o ne iliuzinės sėkmės.
