Genialusis Pieras Paolo Pasolinis šedevrą „Teorema“ sukūrė iš 924 žodžių. Dar, žinoma, ir iš vaizdo. Tiesa, miniu filmą ne todėl, kad tikėčiausi, jog kiekviena prezidento sutuoktinės D. Nausėdienės kalba privalo virsti šedevru ir būti metų metus analizuojama pasaulio intelektualų. Kaip ir nesitikiu, kad jos vaizdas bei kalbos maniera atitiks aukščiausios prabos meninį standartą. Tai absoliučiai nebūtina, nors, tikėtina, kad esama tų, kurie užliūliuoti statuso, to itin tikisi.
Mano ir daugelio kitų žmonių, kaip rodo įrašai socialiniuose tinkluose, norai visai kuklūs. Mes manome turį teisę tikėtis, kad prezidentūros atstovė per 12 minučių ištars ne tik 907 žodžius, bet ir pasakys aiškią, nedviprasmišką mintį.
Šio teksto pabaigoje yra pateikta Prezidento sutuoktinės kalbos stenograma. Nesusijusios temos, nesuformuluota esminė žinutė, itin negrabus tarptautinių žodžių vartojimas, pigus moralizavimas neturint tam jokio mandato.
Ką reiškia naujadaras „pirma ponia“
Pirmas klausimas, kuris kyla stebint pastarąjį (o ir kai kuriuos ankstesnius) D. Nausėdienės viešą pasirodymą, koks yra institucinis šios ponios vaidmuo.
Žurnalistų įteisintas „pirmosios ledi“ titulas yra tiek pat graudžiai provincialus, kaip ir Davosas Lietuvoje.
Pagal Lietuvos Konstituciją prezidento sutuoktinis neturi jokio oficialaus statuso. Prezidento įstatyme figūruoja prezidento sutuoktinis (sutuoktinė). Konstitucinio Teismo išaiškinime šiems asmenims suteikiamas prezidentą lydinčio asmens statusas, kuris leidžia imtis tam tikro diplomatinio atstovavimo.
Tai garantuoja ir neatsiskaitytinos mėnesinės 11,64 proc. prezidento atlygio reprezentacinės išmokos, kurios šiuo metu sudaro daugiau nei 1100 eurų per mėnesį, bei papildomos atstovavimo kompensacijos.
Niekur įstatymiškai prezidento sutuoktiniui nesuteikiama jokių politikos formavimo įgaliojimų.
Beje, manytina, kad tai supranta ir pati D. Nausėdienė, kuri interviu „Moters“ žurnalui 2019 metų lapkritį pabrėžė, „kad tik prezidentas turi Konstitucijos suteiktą galią veikti vidaus ir užsienio politikoje.“ Ten pat savo darbą ji ganėtinai logiškai sutraukia į viešą visuomeninę veiklą.
Vis dėlto, kas D. Nausėdienei jos veikloje, jai būdinga pretenzinga maniera skambiai pavadinta „aktyvumo formomis“, yra ta visuomeninė veikla, nėra aišku. Mat jau kitame minėto interviu sakinyje D. Nausėdienė pasiskelbia visuomeniniu lyderio partneriu, „žmonių balsu“. Ir štai čia prasideda rimtos bėdos.
Demokratinėje visuomenėje net griausmingai rinkimus laimėjusiam žmogui nepriimta skelbtis „žmonių balsu“. Juolab to negali daryti niekada ir niekur nerinktas asmuo. Jei kalbame apie laisvą demokratinę visuomenę, tai privalome matyti, jog žmonių mintys, lūkesčiai, viltys bei siekiai pernelyg skirtingi, kad juos būtų galima sutraukti į bendrą vardiklį.
D. Nausėdienės įsitikinimas, kad ji neva kalbanti „žmonių balsu“, prezidento sutuoktinei pakiša koją ir sukelia labai aiškų dalies visuomenės nepritarimą.
Demokratija remiasi ne autoritetu ir nurodymais (būtent tokį moralinio reguliuotojo vaidmenį vis dažniau išsikelia D. Nausėdienė), o demokratiniais rinkimais.
Norėdama formuoti politinę dienotvarkę D. Nausėdienė turi pabandyti laimėti nacionalinius rinkimus ir suburti pakankamą paramą Seime.
Kartais spontaniškas jos kalbų atmetimas kyla dėl to, jog ji savo asmeninius įsitikinimus pateikia kaip tiesos žodį, o dar dažniau todėl, kad nors ji ir bando būti „tautos balsu“, tačiau tas jos kalbėjimas verčia manyti, jog ji pati nelabai supranta, ką sako.
Kur ir ką gali kalbėti valstybės vadovo sutuoktinis
Žiniasklaidai paskelbus D. Nausėdienės kalbos ištraukas, daugybė žmonių viešojoje erdvėje klausė, kas rašo prezidentienės kalbas?
Klausimas logiškas, juolab – nepamirškime! – prezidento institucija Lietuvai kainuoja tikrai brangiai: pernai ta suma sudarė 5,75 mln. eurų, o šiemet jau išaugo iki 7,2 mln. eurų. Per metus net penktadaliu padidėjusios išlaidos prezidentūrai tikrai yra labai solidus prieaugis, kuriuo negali pasigirti jokia kita valdžios institucija.
Palyginimui, 2018 metais prezidentės Dalios Grybauskaitė kabineto išlaikymas kainavo 5,4 mln. eurų, o nepalyginamai platesnes funkcijas vykdančiam Lietuvos Seimui iš biudžeto atseikėjama vos penkis kartus daugiau.
Išlaikydami itin brangią instituciją, Lietuvos žmonės turi pamatuotą lūkestį, jog valstybei ta ar kita forma atstovaujantis žmogus kalbėtų logiškai, sklandžiai dėstytų mintis ir pateiktų nedviprasmišką turinį.
Kas rašė pastarąją prezidentienės kalbą, atsakyti galėtų tik prezidentūra, vis dėlto labai tikėtina, jog tai buvo pačios prezidento sutuoktinės opusas arba jos bandymas savais žodžiais atpasakoti jai parengtą tekstą. Žinant bendrą, paprastai ganėtinai aukštą, valstybės tarnyboje dirbančių žmonių kompetencijos lygį, sunku patikėti, jog jie būtų išstatę prezidento žmoną atvirai pajuokai.
Prezidentūroje bent jau teoriškai dirba nemažai profesionalių patarėjų, kurie privalo garantuoti, jog kiekvienas prezidento ir jo žmonos viešai pasakytas žodis bus pagrįstas faktais ir atitiks Lietuvos įstatymus ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Net toje srityje, kur prezidento įgaliojimai gerokai platesni — užsienio politikoje, jo vieši pasisakymai turi būti aiškūs ir suderinti su kitomis valdžios šakomis — Seimu bei Užsienio reikalų ministerija. Prezidento sutuoktinė tokios privilegijos neturi jokioje politikos srityje.
Be abejo, laisvoje šalyje D. Nausėdienė turi teisę turėti savo nuomonę apie diskusinius politikos klausimus, ir puiku, jeigu ji tą subjektyvią nuomonę turi. Tiesa, jos galimybės viešai tą nuomonę dėstyti yra labai ribotos.
D. Nausėdienei, manytina, nėra aiški skirtis tarp politiko, kurio vaidmuo formuluoti naujas idėjas, ir lydinčio reprezentacinio asmens, iš kurio tikimasi visiškai priešingo veikimo.
Tad būtent prezidento kabinetas (jo patarėjai) privalo padėti prezidento sutuoktinei formuluoti savo kalbas labai aiškiai, nurodyti vengti bet kokių dviprasmybių, kurios gali sukelti tos ar kitos visuomenės dalies nepritarimą.
Negana to. Protokolą (tikėtina ir tarptautinį) dėsčiusiai D. Nausėdienei turi būti žinoma, kad jos rango asmens kalbos turi būti pateiktos viešai ne vėliau nei tada, kai ji pradeda kalbėti. Protokolas griežtas: jokių improvizacijų, juolab jeigu nėra nei gebėjimo greit reaguoti, nei pajuokauti.
Spontaniška politologijos pamokėlė, kai, atsakydama į klausimą apie D. Grybauskaitę, ji prezidentę nužemino iki autoritarinės diktatorės, o sau paskyrė taikos balandžio, kuris „diskusijos“ būdu „konsoliduoja“ visuomenę, judančią „brandžios demokratijos“ link, vaidmenį, buvo akivaizdus protokolinis liapsusas.
Tiesa, po to, kai prezidentės sutuoktinis ganėtinai negrabiai užstojo sutuoktinę, jos kalbos nesupratusius žmones ir politikos aktyvistus apkaltinęs „viešos egzekucijos“ organizavimu ir net atėmęs iš jų teisę į garbę ir sąžinę, D. Nausėdienės politologiniai išvedžiojimai virto farsu.
Tiek prezidento, tiek juo sekančios sutuoktinės pretenzingos ambicijos itin dažnai atsitrenkia į jų ribotą intelektualinį potencialą. „Jis gali pakeisti pasaulį“, — sako D. Nausėdienė apie savo vyrą, vis dėlto panašūs pareiškimai gal ir kalba apie didelę meilę, bet jų neįmanoma pagrįsti jokiais faktais. Išties tai tėra šeiminis narcisizmas per se.
Ką vis dėlto norėjo pasakyti prezidento sutuoktinė?
Sunku pasakyti, ar pataikaudama susirinkusiai auditorijai, ar nuoširdžiai tikėdama, D. Nausėdienė pradeda nuo liaupsių verslui, „kuris „pademonstravo išskirtines globalios konkurencijos savybes ir bruožus“, tad jam išreiškiama „didžiulė pagarba“.
Panegirikos pasiekia aukščiausią laipsnį, ir paaiškėja, kad, pasak prezidento žmonos, jau ne „mes" (nors kas tie mes, neaišku), o „tiksliau verslas“ susitvarkė su karantino iššūkiais, o rodikliai (kokie, neaišku) rodo, kad „Lietuvos verslas planuoja, strategija diversifikuoja — ilga pauzė — globaliame lygmenyje.“
Vėliau dar keli panegirikos verslui pliūpsniai, kuris esą ir reaguoja, ir skaičiuoja, ir siekia kokybinių spendimų etc. etc. etc. Apie itin didelę pagalbą Lietuvos verslui, nuolat biudžete jam skiriamus milijardus, kurie per karantiną padidėjo dramatiškai. — nė žodžio.
Nė žodžio ir apie didžiausią visų laikų Lietuvos skolą, kuri guls ant visuomenės, ypač ateinančios kartos, pečių. Neužsimenama ir apie drastiškai kartais šiemet išaugusias verslo skolas.
Na gerai, renginys šventinis. Prezidento sutuoktinė nenori nieko skaudinti. Suprantama.
Bet staiga tonas keičiasi. Atsiranda tie, kurie nemoka išnaudoti savo galimų rezervų. Tie, kurie nemoka konsoliduoti, negeba susitelkti, neturi „bendro valstybinio vardiklio matymo“.
Galvoje jau kirba klausimas, o kas tas blogietis, kuris, pasak D. Nausėdienės, slepiasi „informaciniame lygmenyje“, kai kaltieji pasipila kaip iš gausybės rago.
Čia patenka „tikrų įvykių reportažų“ nerašantys žurnalistai; subjektyvias nuomonės „suekspertinantys“ komentatoriai; „gilių akademinių analitinių straipsnių“ imliam prezidentienės protui nepatiekiantys mokslininkai; netinkamai bendraujančios valstybės institucijos; be kažkokio neįvardinto įgalinimo dorai veikti negalinčios švietimo sistemos moterys; žemos pridėtinės vertės jaunuoliai, neturintys kompetencijų taikyti savo gebėjimus.
Kliūva ir visai visuomenei, kuri esą negeba vystyti „gilios problematikos turinio diskusijos“.
Galiausiai esama ir atviros dezinformacijos. Prezidentienė nežino, kad jos kaltinimai mokykloms dėl esą netaikomi modernių vadybos priemonių yra mažų mažiausiai neteisingi, mat geroji mokymosi/mokymo praktika remiasi ir strateginiu planavimu, ir kiekybine bei kokybine analize, ir mokytojo/mokinio savirefleksija. Na o kalbos apie rimtų akademinių tyrimų stygių kelia tik juoką.
Tiesa, jeigu prezidentienė būtų tomis akademinėmis studijomis pasidomėjusi, o juolab jas studijavusi, tai sužinotų, kad šiuolaikinė gera mokykla ruošia ne verslo tarnus, kurių prievolė mažinti verslo sąnaudas (D. Nausėdienė vartoja netikslų terminą išlaidos), o padeda vaikui ir jaunuoliui tapti geriausia savo paties versija. Subjektu, o ne įdaiktintu vartojimo įnagiu. Sėkmė priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga, kokia bendruomenė ji supa, kokie jo asmeniški siekiai. Tiesa, čia jau einame į tikrai gilesnius filosofinius tekstus, kurių Lietuvos akademinėje erdvėje irgi apstu.
Tad, perfrazuodama prezidento sutuoktinę, ironiškai paklausiu, o jeigu vietoje švietimo sistemos pažiūrėsime, kiek valstybė investuoja pinigų į prezidento instituciją ir paklausime savęs, o ką šita sistema išleidžia? Koks jos rezultatas?
Ar tikrai D. Nausėdienė suvokia, ką ji kalba? Bent man tuo labai sunku patikėti.
Pernelyg akivaizdžiai matai tik pasimetusią moterį, kuri taip prastai suvokia savo intelektualines ir institucinės ribas, kuri yra taip naiviai įtikėjusi dieviškuoju sutuoktinės vaidmeniu, kuris ją privalo išteisinti visuomenės akyse, kad ir ką ji sakytų, kad net graudu.
Klausimas, kas slypi už šitos intelektualiai nepažeisto fasado, — naivumas ar gruobuoniška agresija — lieka atviras.
Pabaigai dvi citatos, kurios atveria duris visuomenės diskusijai apie dabartinį valstybės vadovą ir jo šeiminės rangos siūlomas bendravimo formas.
2018 metų „Literatūros ir meno“ 17-ajame numeryje tada dar nepasiskelbęs, bet jau atvirai kandidatuojantis G. Nausėda dėstė: „Nevyniosiu žodžių į vatą. Supaprastintas kosmopolitinis mąstymas gimdo tautinei tapatybei stiprinti kenksmingus ir vien ekonomine racionalizacija grįstus sprendimus. Tenka konstatuoti, kad kultūros politiką Lietuvoje uzurpavo vadinamieji kultūros vadybininkai, kurie į mokslą ir kultūrą žvelgia iš vartotojų varpinės ir dažniausia neperžengia ūkiskaitinio-buhalterinio mąstymo ribų.“
Dabar jau jo sutuoktinė agresyviai reikalauja, kad būtent toks vartotojiškas buhalterinis švietimo matymas taptų lietuviškos mokyklos savastimi. Kas pasikeitė?
Interviu, duotame prieš metus „Moters“ žurnalui, D. Nausėdienė gyrėsi: „Vengiu beprasmių pokalbių, tuščio kalbėjimo, kai dominuoja „aš“, „mano“, „man“... Labai vertinu žodį, tad galiu ir patylėti, jeigu neturiu ką svarbaus pasakyti.“
Kas vis dėlto svarbaus buvo pasakyta toje keistoje lyg ir sveikinimo, lyg ir kaltinimo kalboje?
2020 rugsėjo 22 dieną Lietuvos Davose prezidento žmonos Dianos Nausėdienės pasakytos kalbos stenograma:
Laba diena gerbiamieji eee forumo dalyviai, svečiai, organizatoriai,
Man ypatinga garbė šiandien pasveikinti jus visus.
Lietuvos Davosas tai yra lyderystės forumas, ir visų pirma ekonominės lyderystės forumas.
Todėl tai yra labai tinkama tribūna išreikšti didžiulę pagarbą Lietuvos verslui.
Kodėl aš turiu pagrindą šitą sveikinimą išsakyti?
Karantino sąlygomis Lietuvos verslas pademonstravo išskirtines globalios konkurencijos savybes ir bruožus.
Pagal tai, kaip mes susitvarkėme, tiksliau sakant – verslas susitvarkė, su karantino iššūkiais, rodikliai rodo, kad Lietuvos verslas planuoja, strateguoja, diversifikuoja (ilga pauzė) globaliame lygmenyje.
Jis operatyviai reaguoja į iškylančius neapibrėžtumus ir krizines situacijas.
Ekonominiai rodikliai vieni iš geriausių Europoje karantino sąlygomis.
Todėl, manau, kad tai yra tinkama tribūna padėkoti verslui už puikius pasiekimus ir pasveikinti kiekvieną verslo sistemoje dirbantį žmogų, kuris siekia kokybinių sprendimų, kuris siekia svaraus darnaus vystymosi. Sveikinu bendruomenę, ir šitoj vietoje turėčiau ir baigti.
Nes versle laikas yra pinigai, ar ne?
Bet norėčiau truputėlį įterpti kelias įžvalgas apie moterų lyderystės problematiką.
Tai jeigu verslas su karantino iššūkiais susitvarkė puikiai, jeigu pasižiūrėtume, kaip funkcionavo valstybė ir jos dalys, kaip jos sąveikavo tarpusavyje, tai eee toli gražu eee mes neišnaudojame visų savo galimų rezervų.
Jeigu žiūrėtume į Lietuvą kaip ekonominę eee visumą – tiktai kaip į ekonominę, bet ne socialinę visumą, galėtume pasiploti sau ir sakyti 10 balų, ar ne?
Bet jeigu remtumės Lietuvos prezidento išsakyta gerovės idėja, ir ta būtinybe vystyti Lietuvos demokratiją iš jaunystės amžiaus į brandos amžių, tuomet stebėdami visas valstybines institucijas, jų bendradarbiavimą su savivalda, su bendruomenėmis, su visuomenininkais, su visomis valstybės socialinėmis grupėmis, iš tikrųjų mums dar reikia konsolidacijos, mums dar reikia susitelkimo, mums dar reikia bendro bendro valstybinio vardiklio matymo.
Ir ta atvira tokia kraujuoj (žodis nebaigtas) tokia atvira skaudi žaizda, aš sakyčiau, yra informaciniame lygmenyje.
Iš tikrųjų viešoji erdvė mūsų stokoja faktų. Tikrų įvykių reportažų, tikros informacijos, tikrų, realių atspindžių, kuriais remiantis visuomenė galėtų diskutuoti, plėtoti diskusiją ir ta diskusija nebūtų subjektyvių interpretacijų arba subjektyvių nuomonių eee suekspertinimo įkaitais.
Iš tikrųjų jeigu pažvelgsite į viešąją erdvę, aš asmeniškai pasigendu akademinės diskusijos, aš pasigendu gilių akademinių analitinių straipsnių ir būtent gilios problematikos turinio diskusijos visuomenėje.
Ir labai sveikinu „Valstybės“ žurnalą, nes jis iš tikrųjų yra orientuotas į turinio klausimus.
Dabar jeigu (pauzė) kalbėti apie lyderystę, kas yra moterų lyderystės panelinė diskusija šiandien (pauzė) jeigu mes turime sistemą, kurioje (pauzė) problemos nėra analizuojamos, nėra ieškomi realūs realių problemų sprendimai, jie nėra optimalūs bendruomenei, ir šita sistema funkcionuoja, ir į šitą sistemą įsijungia moteris.
(ilga pauzė)
Ar ji gali pakeisti ateitį?
Duosiu jums paprastą pavyzdį – mūsų švietimo sistema. Yra toks eee labai dažnai kartojamas stereotipas, kad jeigu mes padidinsime moterų skaičių kažkurioje srityje, automatiškai tos srities rodikliai pagerės arba bendroji situacija pagerės.
Švietimo sistemoje dirba 79 proc. moterų, bet jeigu mes pasižiūrėsime į švietimo sistemos rodiklius, mes pamatysime, kad pagrindiniai rodikliai, tie, kurie turėtų augti, nuolat smunka žemyn. Tie, kurie norėt turėtų smukti, tie nuolat auga aukštyn.
Jeigu pasižiūrėsime į tarptautinius testus, kurie yra nuolat atliekami nuo Nepriklausomybės pradžios, mes matysime štai tokią kreivę.
Tai yra švietimo sistema nesuteikia jaunuoliui žinių, neišmoko jo taikyti, tai yra neturi kompetencijos taikyti tuos gebėjimus, tuo tarpu patyčių kreivė kyla aukštyn.
Mes esam vieni iš pirmaujančių pagal patyčių skaičių mokyklose.
Tai jeigu švietimo sistema — pagrindinis uždavinys yra suteikti jaunam žmogui žinių ir gebėjimų juos jas tas žinias pritaikyti.
Jeigu švietimo sistema tų žinių ne neduoda, kiekybiniai testai rodo būtent indikuoja šitą padėtį.
Socialiniai gebėjimai, gebėjimai spręsti eekonstruktyviai bet kokias iškylančias grupines komandines socialines problemas, nėra mokyklos terpėje vystomi.
Mes auginame jaunąją kartą.
Jeigu pasižiūrėsime, kiek valstybė investuoja pinigų į švietimo sistemą, į jos pertvarką, kiek pritraukiama Europos Sąjungos lėšų į šitą sistemą, ir paklausime savęs, o ką šita sistema išleidžia?
Koks yra šios sistemos rezultatas?
Į verslą orientuoti žmonės investuodami pinigus visą laiką daro poveikio analizę, rezultatų pamatavimą, koreguoja planus, koreguoja veiksmus, tuo tarpu mūsų švietimo sistemoje šita sistema valdymo neveikia. Ir tai yra didžioji mūsų visuomenės problema.
Palyginkime....
Jaunas žmogus, tai yra valstybės ateitis. Jaunas žmogus, tai yra verslo gyvybinė energija gyvybinė idėjinė nešėja.
Jeigu mes ugdome žemo žinių lygio jauną žmogų, mes ugdome žemos pridėtinės vertės skleidėją Lietuvoje.
Jeigu mes jam nesuteikiame kultūrinio pagrindo, jeigu mes nekalbame apie sutarimą visuomenėje, apie eekultūringą spren ee kultūringą konstruktyvų bet kurios problemos sprendimo būdą, mes ugdome žmogų nemokantį konstruktyviai bendradarbiauti.
Tuo tarpu 21 amžius iš mūsų reikalauja aukštos pridėtinės vertės kūrimo.
Į verslą turi ateiti paruošti žmonės. Jauni žmonės, pasirengę įsilieti į gyvybiškai svarbų valstybės darbą kurti inovatyvią visuomenę, inovatyvią bendruomenę.
Ir čia verslui ateina papildomi kaštai.
Nes jeigu verslas norės adaptuoti žemai išlavintą jaunuolį, jisai privalės specializuotus mokymus daryti, išleisti papildomas išlaidas.
Ir šioje vietoje pabūkime racionalūs, valstybės prasme, paklauskime, kiek mes investuojame į švietimo sistemą ir kokią grąžą mes iš savo investicijų gauname?
Jeigu mes palyginsime Lietuvą ir palyginsime Estiją, pamatysime, kad pagal testų rezultatus estai pradeda vytis pirmaujančius suomius, ir palyginkime paprognozuokime 10, 20 metų į priekį, ką mes visi suteiksime tam jaunam, augančiam, norinčiam tobulėti, norinčiam skristi žmogui. Tam Lietuvos piliečiui, kuris dirba valstybės labui, kuris nori būti verslininkas, kuris nori būti kūrėjas, kuris nori būti lyderis.
Ir šitoj vietoj — švietimo sistemoje dirba 79 proc. moterų. Ar jos yra įgalintos, kaip nors pakeisti švietimo sistemą? Ar yra mechanizmų? Ir kur yra klaidos?
Mielieji, kiekviename susitikime Lietuvoje aš sutinku nepaprastai daug Lietuvos žmonių dirbančių pačiose įvairiausiose verslo srityse, tarnautojų, darbuotojų valstybinėj sistemoj. Nesutikau nė vieno žmogaus, nenorinčio pokyčio. Mes esame jauna demokratija, auganti demokratija, kviečiu visus — konsoliduokimės, sutelkime jėgas svarbių valstybinių pertvarkų labui.
Ir tegul moterų balsas skamba stipriai.
Geros dienos. Geros sesijos.
Komentaro autorė yra Dr. Aušra Maldeikienė, EP narė.
