Daiva Savickienė
Nors Panevėžyje sparčiausiai augo atlyginimai ir daugėjo darbo vietų, Aukštaitijos sostinei dar teks įrodyti, kad gali būti patraukli gyventi.
Statistika rodo, kad grįžtančiųjų iš užsienio ar geresnio gyvenimo ieškančiųjų Lietuvoje Panevėžys nevilioja. Ieško geresnio gyvenimo Lietuvos gyventojų per ketverius metus sumažėjo 4,3 procento. Be to, per pastarąjį dešimtmetį šalies gyventojai „paseno“ penkeriais metais. Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovės Odetos Bložienės, esame sparčiausiai senstanti visuomenė Europos Sąjungoje. Vyriausių žmonių daugiausia gyvena Rytų ir Pietų Lietuvoje.
Instituto atlikta lyginamoji savivaldybių analizė rodo, kad per ketverius metus Panevėžyje gyventojų sumažėjo beveik 5 procentais, o rajone – kiek daugiau. Be to, šiemet pirmą kartą Panevėžį pagal žmonių skaičių aplenkė Vilniaus rajonas.
O. Bložienės manymu, vis daugiau žmonių nori gyventi Lietuvoje. Palyginti su 2013 metais, pernai išvykstančiųjų buvo kiek mažiau. Be to, praėjusiais metais į Lietuvą grįžo ar atvyko penkis kartus daugiau asmenų nei 2004 ar 2010 metais. Dažniausiai grįžta tie, kurie ieškoti geresnio gyvenimo išvyko prasidėjus recesijai.
„Tai keturiasdešimties metų ar kiek vyresni paprastų profesijų žmonės, nematantys savo ateities užsienyje“, – pažymi Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė.
Intensyvėja vidinė migracija. Praėjusiais metais gyvenamąją vietą šalyje pakeitė beveik 63 tūkst. žmonių.
Migruojantieji šalies viduje dažniausiai rinkosi gyventi sostinėje, uostamiestyje, didmiesčių rajonuose ar kurortuose. Kaune vyrauja tendencija iš miesto keltis gyventi į rajoną. Panaši situacija ir Klaipėdoje bei Vilniuje – dalis gyventojų pasirenka rajoną.
„Sprendimui keisti gyvenamąją vietą įtakos gali turėti bent keli veiksniai, tačiau visus juos apibendrina vienas vardiklis – geresnės gyvenimo kokybės siekis. Vieniems tai reiškia švaresnę ir ramesnę aplinką užmiestyje, kitiems – aktyvesnės darbo rinkos privalumus, tretiems – erdvesnį būstą. Kadangi pagal pasirinktą gyvenamąją vietovę pirmavo didmiesčių rajonai, kurortai bei savivaldybės, iš kurių anksčiau intensyviai emigruodavo gyventojai į kitas šalis, manyčiau, kad intensyvesnę vidinę migraciją paskatino būtent pagerėjusios finansinės galimybės bei siekis investuoti santaupas. Pirmenybę teikti vidaus, o ne tarptautinei emigracijai laikyčiau teigiama tendencija, galinčia sumažinti atotrūkį tarp savivaldybių, taip pat išlaikyti konkurencingą darbo jėgą šalyje“, – sako O. Bložienė.
Turi galimybių Tačiau yra ir nepopuliarių savivaldybių. Neužtikrinti pragyvenimo lygiu žmonės ieško ten, kur būtų geriau. Pasak O. Bložienės, visame pasaulyje stebimas didelis regionų atotrūkis. Jos manymu, tai – globalizacijos pasekmė. Žmonės tiesiog gali nevaržomai keltis iš vienos vietos į kitą, laisvai rinktis geresnį gyvenimą. Panevėžys atsidūręs tarp nepopuliariausių gyventi savivaldybių. Kol kas nepaisoma, kad čia daugiau nei šalies vidurkis augo darbo užmokestis ir sparčiau mažėjo nedarbas. O. Bložienės manymu, Panevėžiui tikriausiai reikia laiko.
„To nepakanka, kad žmonės nuspręstų, jog laikas grįžti. Tas augimas turi būti tvarus“, – sako, kad daugelis kol kas atsargiai vertina teigiamus poslinkius mieste.
O. Bložienės teigimu, ketverių metų analizės duomenys rodo, kad šalyje matomi pirmieji pozityvūs postūmiai: mažėjo nedarbas ir menkėjo skirtumas tarp regionų, stabilizavosi emigracija, padaugėjo atvykstančiųjų ir reemigruojančiųjų, visuose regionuose mažėjo socialinės paramos poreikis.
Specialistės nuomone, merų ir savivaldybių tarybų rinkimai gyventojams gali būti paskata aktyviau išreikšti savo lūkesčius.
O. Bložienė pažymėjo, kad teigiami ekonominiai poslinkiai artimiausioje ateityje turėtų sustiprinti ir Panevėžio apskrities pozicijas. Pasak Asmeninių finansų instituto vadovės, svarbiausia – susitvarkyti su pagrindiniais iššūkiais. Jei bus aktyviau kovojama su nedarbu, pritraukiama daugiau investicijų, pasiūloma patrauklių studijų galimybių, regionas turės nemažai galimybių greičiau atsitiesti.
Sutraukia sostinė Kad šalyje egzistuoja gana dideli regioniniai skirtumai, kalbama jau ne pirmus metus. SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė sako, kad kuo tolygesnė ekonomika, tuo didesnė gyventojų dalis gyvena panašų gyvenimą, turi panašią galimybę gauti gerą darbą ir pan. Kuo tolygiau gyvenama, tuo geriau tvarkomos ir kitos sritys – sveikatos apsauga, socialiniai reikalai ir pan. Jos teigimu, ir pati ES struktūrinių fondų pagalba skatina regionų tolygumą.
Kaip minėta, Lietuvoje dominuoja Vilnius. Mūsų sostinė pirmauja pagal darbo užmokesčio, investicijų dydį, Vilniuje mažesnis nedarbo lygis. Tačiau, palyginti su kitomis Europos sostinėmis, čia situacija vidutiniška. Pasak V. Tauraitės, yra sostinių, kuriose, palyginti su regionais, darbo užmokestis skiriasi keliais kartais. Tačiau kai kurių šalių, pavyzdžiui, Čekijos, Vokietijos, regionai plėtojami gana tolygiai.
Vyriausiosios analitikės teigimu, visas ekonominis gyvenimas vyksta sostinėje – čia investuotojai pradeda derinti įvairius reikalus su valstybinėmis institucijomis. Baigusieji mokslus sostinėje stengiasi čia įsitvirtinti. „Praktiškai vienintelis miestas, į kurį vyksta vidinė migracija“, – sako V. Tauraitė.
Kodėl Panevėžys nėra populiarus, sunku atsakyti.
„Gal darbo užmokestis nėra toks didelis, kad trauktų grįžti“, – svarsto ekspertė.
Kita vertus, V. Tauraitė priminė, kad pragyvenimo išlaidos sostinėje didesnės. Deja, retas, jos manymu, sėdi ir skaičiuoja. Dažnai nulemia tai, kad didesniame mieste yra daugiau ką veikti. Čia kitokia socialinė, kultūrinė aplinka.
Ji svarsto, kad galbūt ir darbo vietos Panevėžyje dar nėra tokios, kad trauktų. Šis kraštas – pramonės. „Lietuvoje dar nėra taip, kad būtų vertinamas specialistas, amatininkas, nėra adekvačiai sumokama. Galbūt yra atotrūkis tarp to, ką žmogus įsivaizduoja galintis gauti ir ką gauna“, – mano V. Tauraitė.
Problemos tos pačios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas sako gana išsamiai domėjęsis regionų netolygios plėtros problema. Jo teigimu, dėl šios problemos galvas suka ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga, JAV, Suomija ir kitos šalys.
Pasak D. Arlausko, reikėtų sąžiningai pripažinti, kad kai kurie regionai neturi plėtros galimybių, ir valdžia turėtų juos vertinti kaip socialiai remtiną. Tokių regionų yra JAV. Daugumai žinomas pavyzdys – Detroitas. D. Arlausko teigimu, Detroitas neturi plėtros galimybių. Į jį sugrąžinti žmones kainuotų labai daug, tad einama kitu keliu – mokamos pensijos, šiek tiek tvarkoma infrastruktūra ir pan. Suomijoje regioninė politika plėtojama per mokesčių sistemos lengvatas. Šioje šalyje yra vietovių, kuriose dėl blogesnio klimato gyvena nedaug žmonių. „Akivaizdu, kad Lietuvoje yra regionų, į kuriuos, kad ir kiek šnekėtume, užsienio investicijos niekada neateis“, – tvirtina D. Arlauskas.
O priežasčių ne viena. Pavyzdžiui, nedidelė teritorija. D. Arlausko manymu, didelė problema, kad regioninę politiką šalyje vykdo Vidaus reikalų ministerija. Regionų plėtros neskatina ir įstatymai.
Pasak D. Arlausko, pačios savivaldybės nėra suinteresuotos kurti naujų darbo vietų. Pavyzdžiui, dabar planuojamas vadinamasis pagalvės mokestis galėtų būti vienas iš svertų turėti savivaldybėse turistinius objektus, o už gautus papildomus pinigus būtų galima tvarkytis. Tai savivaldybėms būtų tam tikra motyvacija. D. Arlausko teigimu, dabar sakoma, kad valstybė atsakinga už regionų politiką, tačiau ir pačios savivaldybės turėtų būti suinteresuotos intensyviau ieškoti užsienio ar vietos investuotojų, spręsti kitus klausimus.
