„Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į situaciją, kada ne pirmus metus vykstantis jaunųjų chirurgų ir traumatologų diskriminavimas ir išnaudojimas, darbas nedarbo valandų metu, operacijų ir kitų veiklų paskyrimas pasibaigus darbo laikui pagal grafiką, laisvadieniais ir po budėjimo, yra nusistovėjęs faktas“;
„Darbas priverstine tvarka kituose skyriuose, priėmimo, ambulatorinių konsultacijų, dažnai be atlygio ar iš skyriaus valandų laisvu laiku. Gydytojai priversti dirbti padidintu darbo krūviu, nors oficialiai įdarbinti vienu etatu, dirba už 1,5–2 etatus. Taip pat darbas už „VIP“ gydytojus, kurie turi budėjimus, nors už juos budi kiti gydytojai. Tai tęsiasi metai iš metų teigiant, kad Darbo kodeksas čia negalioja. Darbas pasibaigus darbo valandoms laikomas normalia praktika.“
Tokiomis lyg skaudų atvirą kaltinimą sistemai metančių realių skundų ištraukomis po visuomenę sukrėtusios nelaimės surengtame Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdyje dalinosi Vyriausiasis valstybinio darbo inspektorius Jonas Gricius.
Kartu jis pateikė ir vieną fragmentą iš tyrimo dokumentų:
„Buvo konstatuotas pažeidimas, kada darbuotojams nesuteikiamas tinkamas poilsis. Pavyzdžiui, rugsėjo 9–27 d. laikotarpiu gydytojas be poilsio dienų dirbo nuo 8 iki 19 dienų iš eilės. Be nepertraukiamo 11 valandų paroje poilsio. Taigi gydytojas be poilsio dirbo 12 kalendorinių dienų iš eilės. Kiti faktai, kai po 24 valandų darbo pamaino nesuteikiamas 24 valandų poilsis.“
Pasiteiravus apie galimus nefiksuojamus viršvalandžius Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL), kurioje ir dirbo nusižudęs gydytojas, vadovė Jelena Kutkauskienė tvirtino, kad įstaiga neturinti techninių galimybių patikrinti situacijos, ar pasitaiko tokių situacijų, kad chirurgines operacijas tektų atlikti nedarbo valandomis.
„Yra apskaitomas atliekamų operacijų laikas, o darbo grafikai yra sudaromi rankiniu būdu, popieriuje, tad sugretinti šių duomenų greitai negalime. Tačiau esame pradėję auditą, pagal skirtingus vertinamuosius laikotarpius, pasirinkus skirtingus skyrius, skirtingus darbuotojus, ruošiamės atlikti patikrinimą ir gauti reprezentatyvius rezultatus“, – aiškino ji.
Savo ruožtu skyriaus, kuriame dirbo nusižudęs gydytojas, vedėjas patikino, kad traumatologas pastaruosius kelis mėnesius tikrai neturėjo dirbti viršvalandžių.
„Asmeniškai patikrinau paskutinių trijų mėnesių Vytauto darbo grafiką, operacijų atlikimo valandas. Tikrai nebuvo dirbama ne darbo valandomis. Krūvis buvo 1,5 etato, plius dar privačiai. Taip, žmogus daug dirbo. Bet nebuvo reikalaujama dirbti ne darbo valandomis“, – kalbėjo RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vedėjas Valentinas Uvarovas.
Sąlygos chirurgijos skyriuje – lyg karinės
Įstaigų vadovai neslepia, kad chirurginės specialybės – išskirtinės.
„Chirurginių specialybių padalinys yra ypatingas, galima sakyti, čia dirbama sukarintoje aplinkoje – turi būti labai aiškus komandos vykdymas, preciziškas veiksmų atlikimas, nuo kurių priklauso žmogaus gyvybė.
Tačiau kalbant apie vėlyvesnį operacijų atlikimo laiką, taip jau yra, kad ryte atliekamos pačios svarbiausios operacijos, todėl jauni gydytojai, gaunantys lengvesnes operacijas, dažniau operuoja po pietų“, – kalbėjo VUL Santaros klinikų vadovas prof. dr. Feliksas Jankevičius.
Pats vadovu gydymo įstaigoje ilgus metus dirbęs parlamentaras Darius Kaminskas atkreipė dėmesį, kada gydytojo darbas sunkiai įspraudžiamas į kokį nors grafiką.
„Taip, į darbą ateinama laiku, bet nesame valstybės tarnautojai, kurie gali išeiti 12 valandą alkani pavalgyti. Medikai tokios prabangos neturi. Kaip ir toli gražu galimybės 17 valandą baigti darbą.
Taip, sunkiausios operacijos vyksta ryte, jos užtrunka, jaunimui natūraliai tenka vėlesnis laikas. Ir tokia situacija yra visose, ne tik didžiosiose, ligoninėse. Jei vyksta kokios komplikacijos, tavęs 17 valandą niekas operacinėje nepakeis. Medikas – vienas lauke ne karys ir įvykus kokiai nelaimei turi ateiti visi. Taip, galėtume kalbėti ir apie finansavimą, registracijas, kad už viršvalandžius būtų sumokėta“, – kalbėjo jis.
Medikas tampa administratoriumi
„Vieni rezidento darbo metai prilygsta 6 gyvenimo metams, tad galima įsivaizduoti, kokioje įtampoje gyvena jaunas gydytojas“, – tokią mokslininkų įžvalgą pateikęs pastebėjo komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas.
Medikai gi nesiskundžia, sako žinantys, kur ėjo, kokia atsakomybė tenka, tačiau prašo: „Tiesiog leiskite mums dirbti savo darbą.“
Tam antrindama į platesnes sistemines bėdas dėmesį atkreipė ir parlamentarė Dovilė Šakalienė.
„Kalbant apie medikų darbą reikėtų išskirti tuos stresinius veiksnius, kurie yra neišvengiami (darbas su sunkiais pacientais, susidūrimas su mirtimi), ir tuos, kurių galima išvengti. Tai apima darbo krūvius, vadybą, darbo grafikus, viršvalandžių fiksavimą.
Reikia suprasti, kad medicinos mokslus baigęs žmogus automatiškai neįgyja vadybos žinių. Tačiau jei medikai, gydytojai, slaugytojos, į kuriuos investuojame tiek lėšų, nuo 40 iki 60 procentų savo darbo skiria administraciniam darbui, klausimas, ar tai ne per brangiai kainuoja valstybei, ar neturėtų šio darbo atlikti tam skirti žmonės?“ – svarstė parlamentarė.
Ji pateikė štai tokį pavyzdį: kardiologas Strasbūre trumpos apžiūros metu daro pastabas į diktofoną, o po apžiūros vėliau jį perduoda sekretorei.
„Iš esmės gydytojas jokių dokumentų nepildo, yra bazinis teksto į kompiuterį suvedimas. Neabejoju, kad išauditavus kokybinio audito principais sveikatos priežiūros dokumentacijos sistemą galima didele dalimi sumažinti popierizmą. Ir greičiausiai pripažinti, kad e.sistema turi tokių trūkumų, kad ją išvis reikėtų perdaryti“, – svarstė Seimo narė.
Mišrios Seimo narių grupės narės Aušrinės Armonaitės pastebėjimu, Lietuva apskritai yra vienintelė ES šalis, kurioje 50 proc. darbuotojų nurodo darbe patiriantys emocinį nerimą nuo 1 iki 3 ketvirtadalių laiko darbe.
„Taigi tai – absoliučiai aktuali problema. Kokie yra teisiniai ir instituciniai įrankiai, kad galėtume suvaldyti psichosocialinės rizikos veiksnius? Teisinių įrankių tam yra – dar 2015 metais SAM yra pasitvirtinusi metodiką, kaip stebėti šiuos veiksnius darbe. Už tai yra atsakingi tiek SAM, tiek SADM viceministrai. Yra tą kuruoti galinčios institucijos, Valstybinė darbo inspekcija išleidusi rekomendacijas, kaip valdyti psichosocialinės rizikos veiksnius. Įdomu, ar kas yra daroma?“ – klausė ji.
Savo ruožtu pacitavęs konkrečius skundus Vyriausiasis valstybinio darbo inspektorius J. Gricius nenorėdamas daugžodžiauti atkreipė dėmesį, kad tolerancija darbo nustatymo reikalavimų pažeidimams nėra teisinės valstybės požymis.
„Reikia visko imtis, kad pašalintume darbo įstatymo pažeidimus, kad profesinis rizikos vertinimas, kurį turėjo įmonės įgyvendinti dar 2013 metais, būtų atliktas, o ne tik nupirktas iš kokios įmonėlės dokumentų rinkinys.
Orios darbo sąlygos nėra trafaretinė frazė, tai konkreti situacija konkrečioje įstaigoje, kuria rūpinasi tos įstaigos vadovas. Esame atviri konsultacijoms, patarimams tai aiškinant“, – kalbėjo jis.
Užsienyje gydytojas turi krūva pagalbininkų
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius savo ruožtu ragino neskubėti šioje situacijoje ieškoti kaltų ir teigė, kad psichoemocinis klimatas – tik viena priežasčių, kodėl nutinka tokios nelaimės.
„Reikėtų žiūrėti, kas iš esmės lemia tokias situacijas. Pavyzdžiui, yra atlikta analizė, kiek dirba etatų gydytojai ligonių kasų finansuojamoje sistemoje. Apklausa parodė, kad virš 200 medikų turėjo virš 2 etatų, keliasdešimt buvo dirbančių daugiau nei 2,5 etato, turėjome ir kelis rekordininkus, kurie dirbo ir 3,5 ir 4 etatus.
Statistiškai turime daugiau gydytojų nei kitose Europos šalyse, bet kodėl mūsų medikai perdega? Daugelyje užsienio valstybių gydytojas yra komandos vadovas, šalia kurio dar dirba 20 ir daugiau kitų specialistų. Kodėl Lietuvoje gydytojas neturi asistentų, sekretorių? Viskas susiveda į tuos pačius finansinius dalykus: juk tokiu atveju gydytojo atlyginimą reikės jiems visiems išdalinti. Pavyzdžiui, jei pas mus šeimos gydytojui tenka 1,5 slaugytojos, Europos vidurkis yra 4–4,5 plius dar kiti darbuotojai“, – lygino jis.
Įstaigos vadovui antrindamas kalbėjo ir RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vedėjas V. Uvarovas.
„Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad tie pasakojimai, jog rezidentai, jauni gydytojai verčiami dirbti po darbo valandų, yra praeitis. Nėra klausimo: jei medikas po budėjimo, jis po budėjimo ir ilsisi. Tačiau kalbant apie chirurgų persidirbimą neišvengsime, kad operacijos, organizaciniai dalykai dažnai užsitęsia. Vis dėlto negalime kaip chirurgai nusimauti pirštines ir išeiti operacijos viduryje.
Taip, viskas susiveda į viršvalandžių kompensavimo klausimą. Pavyzdžiui, Norvegijoje, jei valandos kaupiasi, jos paverčiamos atostogomis, laisvadieniais, Švedijoje tu išties gali nusimauti pirštines, nes ateina kitas specialistas ir tave operacijos metu pakeičia. Kitas modelis veikia Vokietijoje – čia yra darbo rinkos sąlygos, visi irgi skuba, bet ten apmokėjimas sutvarkytas. Vienintelis didžiulis skirtumas, kaip atrodo chirurgijos skyrius: čia yra vienas gydytojas ir penkios sekretorės. Kada turėsime tokį pojūtį pas mus, kada tau dirba papildomas personalas, tada ir dirbsime kokybiškai. Dabar gi viskas gula ant chirurgo pečių“, – pabrėžė gydytojas.
