Apklausoje apie emocinę darbo aplinką ir kolegų mobingą iš viso dalyvavo 1272 respondentai.
Daugiau nei pusė (50,9 proc.) dalyvavusių apklausoje – didelių respublikinių arba universitetinių ligoninių darbuotojai. Iš jų daugiausiai atsakiusių į klausimus buvo slaugytojų (42,1), toliau – gydytojų specialistų (38,4). 7,5 proc. respondentų sudarė šeimos gydytojai.
Respondentai apklausoje turėjo įvertinti, kurie veiksniai darbe labiausiai netenkina, žeidžia ir vargina. Dauguma atsakė, kad būtent mobingas – žeminimas, gąsdinimas, kompetencijos žeminimas, izoliacija ir kt. Kitos įvardytos priežastys – darbo užmokestis ir per dideli krūviai.
Kone 80 proc. apklaustųjų teigė, kad darbe yra patyrę mobingą. Įvardijusių, kad yra patyrę mobingą iš padalinio ar įstaigos vadovų, buvo daugiau nei pusė respondentų (53,3). Beveik ketvirtadalis (24,1) sakė su tuo susidūrę iš hierarchinio lygio bendradarbių.
Viso labo 11,5 proc. apklaustųjų tvirtino, kad mobingo nėra patyrę, tačiau žino, kad su tuo susiduria kolegos.
Į klausimą, ar yra galimybė pranešti apie vykstančius mobingus, beveik 80 proc. apklaustųjų atsakė neigiamai.
Nors apklausos rezultatus dar ketinama tikslinti atskirai įtraukiant rezidentus, diferencijuojant pagal gydymo įstaigas, atskirai įtraukti odontologus, išskirti greitosios medicinos, skubiosios pagalbos, priėmimo skyriaus darbuotojus ir šeimos gydytojus, terapeutus, kurių darbo rizika kitokia, LMS vadovės pavaduotoja Jurgita Sejonienė patvirtino, kad dabartiniai bendri apklausos rezultatai išties šokiruoja.
„Skaičiai dideli, patvirtinantys, kokia lėtine ši problema yra tapusi. Su tuo medikų bendruomenė visada gyveno, nėra paslaptis, žudėsi ir slaugytojai, ir gydytojai, tik gal taip viešai apie tai nebūdavo kalbama.
Vytautas (praėjusią savaitę nusižudęs gydytojas, – aut. past.) išties buvo labai geras žmogus ir iš jį pažinojusių tiek kolegų, tiek pacientų visi labai gerai atsiliepė. Tad šis įvykis labai sukrėtė ir išjudino šį klausimą“, – kalbėjo ji.
Nors užsienio mokslininkai pateikia skaičius, kiek savižudybių problema yra paplitusi tarp medikų. Deja, tokios statistikos, kiek medikų nusižudo Lietuvoje, nėra.
„Žinome, kad perdegimo ir savižudybių vienos priežasties nebūna. Aišku, vienos priežastys gali būti labiau dominuojančios. Vertinant perdegimus ir savižudybes užsienyje klausiama apie įtemptą darbą, akcentuojamos išgyvenamos darbinės nesėkmės, bet niekur neišskiriami tokie dalykai kaip atlyginimas, darbo sąlygos, kad dirbi keliose vietose ir turi migruoti iš vieno darbo į kitą ne tik tame pačiame mieste, bet net ir tarp miestų. Taigi būtų sunku mūsų skaičius ir duomenis lyginti, nes priežastys šiek tiek skiriasi“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Be finansavimo iš mirties taško nepajudėsi
Pasiteiravus, kokie galėtų būti šios įsisenėjusios problemos sprendimo būdai, LMS atstovė tikino, kad vieni dalykai išsprendžiami santykinai lengvai.
„Pačios įstaigos, vykdydamos sisteminę paslaugų kokybės kontrolę, turėtų atlikti ir darbo sąlygų ir darbo santykių kontrolę. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra nepriklausoma institucija, į kurią galima kreiptis tokiais atvejais.
Pačios įstaigos yra suinteresuotos vadovų pastoviu mokymusi ir kvalifikacijos kėlimu, vyksta ir pačių darbuotojų mokymas. Manau, tokius dalykus įdiegti santykinai yra paprasčiau nei sureguliuoti atlyginimus, kas savaime padeda reguliuoti ir darbo krūvius. Aišku, viskas atsiremia į finansavimą, o reikalingo jo turbūt dar nebus ilgai“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji neslėpė, kad didžiosiose gydymo įstaigose, kur konkurencija yra daug didesnė, natūraliai nusistovi labiau įtempti santykiai.
„Čia yra dideli srautai, didelės atsakomybės, sudėtingi, reiklūs pacientai. Universitete yra retas, kuris nebūtų susidūręs su tokiu kai kurių dėstytojų elgesiu. Toks elgesio modelis įsitvirtina ir tu supranti, kad turi piktesnis, agresyvesnis ar dar kažkoks, kad kažko pasiektum. O vėliau tie patys dėstytojai, universiteto darbuotojai vėliau tampa tavo vadovais, bendradarbiais, taigi ratas užsisuka. Be to, nereikia pamiršti, kad vyresni gydytojai nenori prarasti savo vardo“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Išspręstų vadovų kadencijos?
Po praėjusį savaitgalį įvykusios nelaimės viešojoje erdvėje netruko pasipilti tiek jautrių atsiliepimų apie buvusį kolegą, tiek ir nestigo siūlymų, kaip šias problemas būtų galima spręsti.
Žinomas šalies medikas VU Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanas prof. Vytautas Kasiulevičius pabrėžė, kad pokyčiai prasidėsią tada, kai gydymo įstaigų skyrių vedėjai ir centrų vadovai privalės būti keičiami ne vėliau, kaip po dviejų kadencijų pabaigos.
„Tą sakiau jau daug kartų viešai ir privačiai visiems įtakingiausiems. Deja, šio sprendimo Seimas, atakuojamas įtakingų medikų lobistų, taip ir nepajėgė priimti. Vilniaus universitete Rektoriumi ar bet kurio fakulteto Dekanu negali užsibūti ilgiau kaip dvi kadencijas ir visokiam persekiojimui pastarieji ryžtasi retai. Pokyčiai prasidės tada, kai įstatymais bus įtvirtintos medikų savivaldos teisės bent jau viešajame sektoriuje, o ligoninių Tarybos taps ne direktoriaus ar jo pavaduotojų priedėliu, o tikra medikų bendruomenės interesų atstovavimo vieta.
Pokyčiai prasidės tada, kai medikų bendruomenė ne žvakutes degins, o susidūrę su kolegos persekiojimu visas skyrius parašys prašymus išeiti iš darbo. Pokyčiai prasidės tada, kai gydymo įstaigų profesinių sąjungų vadovai po ligoninės ar poliklinikos direktoriaus daužymo kumščiu į stalą, ne bėgios šlapintis, o trenks ant stalo darbuotojų sprendimą streikui. O SAM bent jau pasvarstys sau pavaldžiose įstaigose įsteigti už darbuotojų ir pacientų teises atsakingo savo atstovo pareigybę. Va tada bus pokyčiai ir nereiks ieškoti kaltos pavardės, kad nauja savižudybe atkeršytume už jau įvykusią“, – taip emocingai savo nuomonę gydytojas išsakė socialine tinkle.
Netylėjo ir Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Pabrėždamas, kad medikų savižudybės yra itin skaudus reiškinys, kuris, deja, sutinkamas ir gerokai labiau pasiturinčiose bei geriau išplėtotą sveikatos priežiūros sistemą turinčiose šalyse, ministras sutiko, kad vertėtų grįžti prie svarstymų įvesti medicinos įstaigų vadovų kadencijas.
„Mes kadencijas siūlėme. Aš galėčiau parodyti raštą pačių medikų, kur buvo parašyta, kad nereikia tų kadencijų, kad tai kels kažkokį psichologinį netikrumą ir taip toliau. Tai jei bendruomenė sako, kad reikia, žinoma, kad grįšime“, – dar šią savaitę tvirtino A. Veryga.
Ministras kartu patikino, kad tikrai nėra šalininkas, kad vadovai neturi sėdėti po dešimt, dvidešimt metų: „Stovintis vanduo – ten rizikų yra daug visokių ir tikrai sveika žmonėms rotuotis, keistis, būti nuolatiniame tonuse, girdėti poreikį tų, su kuriais dirbi ir žinoti, kad esi laikinas, o ne amžinas kažkokioje pozicijoje, nepajudinamas.“
Ministras taip pat tvirtino, kad kai kurios įstaigos savo iniciatyva atlieka apklausas dėl psichologinio klimato ir žada ieškoti galimybių, jog tai būtų atliekama visur.
