Šiame skyriuje didžiausias dėmesys skiriamas pakartotinai linkusių nusikalsti asmenų resocializacijai. Karolis už grotų atsidūrė dėl narkotikų, sukčiavimų ir vagysčių. Kaip tikina pats, tuo metu gyveno tarsi valkata ir toks gyvenimo būdas jam buvo prie širdies.
Vis dėlto, atsidūręs už grotų jaunas vyras po kurio laiko suprato, kad nori keistis. Anot jo, nors laisvėje ir nieko neturėjo, bet kalėjime pasijautė lyg būtų praradęs viską. Plačiau apie savo gyvenimą vyras papasakojo naujienų portalo tv3.lt žurnalistui.
Kodėl atsidūrei už grotų?
Didžiąją gyvenimo dalį vartojau narkotikus. Jau sėdžiu antrą kartą. Dabar už sukčiavimą, vagystes. Reikėjo pinigų narkotikams, o ir patikdavo taip gyventi. Narkotikų buvo ir taip, bet patikdavo toks gyvenimas, žmonės su kuriais bendraudavau. Norėjau pritapti prie jų, kuriuos laikiau „šustriakais“.
Kiek dabar atsimenu iš paskutinių dienų, kai dar buvau laisvėje, tai buvau tas žmogus, kuris glausdavosi ten, kur priimdavo. Vartodavau narkotikus, tai moterims sakydavau viską, ką jos nori girdėti, kad tik galėčiau pas jas prisiglausti. Kaip parazitas, kaip kirminas įsikibęs į lapą. Ir tų moterų buvo ne viena. Susipykdavau su viena, eidavau pas kitą. Toks gyvenimo būdas.
Nuo kelių metų pradėjai žengti nusikalstamu keliu?
Viskas prasidėjo nuo 16 metų. Visa esmė yra vaikystėje. Tą puikiai dabar suprantu. Mamos dažnai šalia nebūdavo, o tėvas mane stipriai lupdavo. Buvo griežtos taisyklės, kurių privalėjau laikytis. Mamos šalia nebūdavo, tai jaučiausi visada nesaugiai.
Todėl pats dabar suvokiu, kad suaugusio gyvenime ieškau moteriškos meilės. Saugumo, rūpesčio. Jei manimi rūpinasi, tas man labai patinka, aš tuo mėgaujuosi. Bet viduje jaučiuose nesaugiai – gal mane išduos, gal manęs nemyli.
Realiai, kai pirmą kartą parūkiau narkotinių medžiagų, mano pasaulis nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Atsidūriau būsenoje, kurioje norėjau likti. Man būdavo baisu užkalbinti merginą, kalbėti su žmonėmis. Kaifas man duodavo tai, ko man trūko. Dingdavo visos baimės.
Kaip susirasdavai narkotikų?
Su draugais apleistame name vartojome alkoholį, atėjo merginos, kurios pasiūlė „šauti kasiaką“. Galvojau, kas tai? Taip pirmą kartą parūkiau. Alkoholį mečiau į šoną. Pradėjau rūkyti, bandžiau kitas narkotines medžiagas.
Netrukus pradėjau vogti iš namų pinigus, viską iš jų nešti. Auksą vogdavau, nešdavau parduoti. Gyvenau tada su tėvu ir mama. Tik mama visada dirbdavo. 17 metų labai pykau ant tėvo, nes jis mane lupdavo. Tą pyktį visada nešiojausi savyje.
Laukiau tos dienos, kai paaugsiu. Labai intensyviai sportavau ir kaifavau tuo pačiu. Su viena mintimi, kad jam atsilyginčiau. Ta diena atėjo. Buvau piktas, atsikėliau ryte, prasilenkėme namuose. Sakau, ateik čia. Kai priėjo, trenkiau jam į galvą.
Tada mane išvarė iš namų. Tada pradėjau pardavinėti narkotikus, kad galėčiau išgyventi gatvėje. Pradėjau vogti, pardavinėti narkotikus. Buvo toks palaidas gyvenimas, kuris man iš tikrųjų patiko. Ten radau daug pliusų.
Plėšdavau vienas, kartais su pavieniais draugeliais nusikaltimus vykdydavome. Taip pragyvenau 2 metus. Kai sulaukiau 20 metų, grįžau pas mamą, pasakiau jai, kad noriu keistis, nes yra blogai. Pradėjau dirbti, apsitvarkiau gyvenimą. Iki 22 metų išdirbau.
Kas pasikeitė, kad vėl sugrįžai prie nusikalstamo gyvenimo būdo?
Vieną vakarą paskambino draugelis. Sako, išlįsk į kiemą. Bandžiau aiškinti, kad esu pavargęs po darbo, bet išėjau susitikti. Išeinu į kiemą, o jis nusipirkęs mašiną. Pasiūlė pasivažinėti. Galvojau, kodėl ne, nuvažiuosim kažkur, „įšausim kasiaką“.
Mes taip ir padarėme. Bet tas vakaras baigėsi labai baisiai. Patekome į avariją. Smūgis buvo tiesiai į mane. Iššokom į priešpriešinę juostą ir susidūrėme su kitu automobiliu. Prisimenu, kaip prispaustas kojas išsitraukiau, buvo daug kraujo.
Vėliau prabudau jau ligoninėje. Pirma mintis buvo – ar galiu pajudinti kojas? Draugo nebuvo, galvojau ateis pasirūpinti, juk jis padarė avariją. Bet dvi savaites jo nebuvo. Tada pasirodė, klausiau, ar padės man?
Jis pasakė, kad rytoj ateis ir pasikalbėsim apie tai. Kitą dieną ateina, numeta man kaifą, padeda telefoną. Sako ten numeriai yra. Turėjau pardavinėti jam narkotikus už pinigus.
Bet tuo metu buvai dar ligoninėje?
Taip, ligoninėje būdamas pradėjau prekiauti. Ateidavo žmonės aplankyti, o aš jiems parduodavau. Kaifą laikydavau tiesiog palatoje. Vėliau sėdau į ratukus, tai galėjau po ligoninę važinėti ir prekiauti narkotikais.
Tada mane išrašė namo. Taip pragyvenau du metus, bet jau turėjau policijos „uodegą“. Tai pirmas teistumas buvo už tai. Tada man buvo 23 metai. Gavau 2 metus, už narkotikų platinimą.
Sužinojau, kad neturiu galimybės būti paleistas lygtinai, neturėjau, ką prarasti, todėl pradėjau slapstytis nuo policijos, vagiliauti. Dariau „beleką“. Gyvendavau gatvėje, prabusdavau prie stoties, miegodavau krūmuose. Toks buvo gyvenimas. Slapsčiausi, „pjoviau grybą“.
Po pusės metų mane surado policija. Patekau į zoną. Mane nuvežė į Marijampolę. Ten labai daug nuteistųjų. Dauguma su švirkštais vaikštančių. Mačiau, kaip jie vartoja narkotikus. Todėl pradėjau vartoti ir aš. Bet heroinas man nepatiko.
Laukiau tos dienos, kai išeisiu į laisvę ir vartosiu tai, kas man patinka. Pas mane tada buvo tokia mintis, kad kalėjime žmogus nepasitaiso. Toks buvo mano požiūris, nenorėjau pasikeisti, nes man patiko toks gyvenimas.
Mane paleido gana greitai. Pirmą dieną, kai išėjau į laisvę, man buvo nustatyti apribojimai – negerti, nevartoti, būti namuose tam tikru laiku. Bet aš jau pirmą dieną išgėriau, dar po dviejų pavartojau narkotikų.
Buvau susitaikęs, kad daugiausia gyvensiu iki 50 metų. Pradėjau vėl platinti narkotikus. Kai išėjau iš lagerio, man tėvai išnuomojo butą. Man pavykdavo probacijos testus apeiti. Pripildavau, ko tik noriu ten. Taip ir gyvenau 1 metus ir 7 mėnesius.
Liko 3 dienos iki lygtinumo pabaigos, reikėjo pasidaryti testą. Bet nusipirkau ne tų sulčių, jų pripyliau. Ir buvo pastebėta, kad ten sultys. Ir patekau vėl į kalėjimą. Galvojau pasislapstysiu kažkiek, bet nesigavo. Po dviejų dienų mane sugavo.
Vėl grįžau į Marijampolę. Vėl narkotikai, bet viduje taip blogai. Aš nieko neturėjau (laisvėje – aut. past.), bet patekęs čia, atrodo, viską praradau. Buvo žmonių, kur atrodė, kad jiems rūpiu, bet nieko nebeliko. Žinau, kad manęs niekas nelauks, aš niekam neįdomus. Laikiau save žemiau „plintuso“. Valkatavau laisvėje, atrodo, nieko neturėjau, bet praradau viską patekęs į kalėjimą.
Kada apsisprendei, kad nori keisti savo gyvenimą?
Man tada buvo 26 metai. Supratau, kad noriu kažką keisti. Nuėjau Marijampolėje į reabilitaciją. Buvo labai sunku. Reikėdavo su policijos pareigūnais prie vieno stalo sėdėti. Kažkas man sakydavo padaryti tą ir tą, nesinorėjo to priimti. Teko analizuoti save, atpažinti savo jausmus.
Negalėdavai keiktis, rūkyti cigarečių. Negalėjai kavos net atsigerti. Tas buvo žiauriai sunku. Kitur su laiku tampa lengviau, bet ten būdavo priešingai. Darėsi tik sunkiau. 10 mėnesių ten išbuvau. Tada man pasiūlė vykti į Pravieniškių kalėjimą, į TOG‘ą (norvegiškas projektas pasikeisti norintiems ir pažangą darantiems nuteistiesiems – aut. past.).
Dieną pagalvojau ir pasakiau, kad noriu. Aišku, bijojau, nes keisti aplinką nėra jauku. Važiuoji į nežinomybę. Marijampolėje viską žinojau. Atvažiavau į Pravieniškes. Čia radau šeimą, žmones, kuriems aš rūpiu. Man buvo nejauku, nes nežinau, ką duoti atgal.
Čia manimi rūpinasi. Klausdavau, kaip jiems galiu rūpėti, juk esu kalinys. Daug kur į mane žiūrėdavo, kaip į gyvulį. Taip jaučiausi Marijampolėje. O čia pareigūnai – kaip draugai. Tas buvo labai keista. Atvykęs čia galėjau dirbti. Ką planuoju daryti ir laisvėje.
Ką planuoji dirbti laisvėje?
Per šiuos metus daug su savimi dirbau. Perskaičiau daug knygų, įdėjau daug pastangų, kad pasikeisčiau. Ir aš pasikeičiau. Ir tai mato mano tėvai. Jie sako, kad atrodau kitaip, elgiuosi kitaip, bendrauju kitaip.
Čia gaunu žmones, kurie mane palaiko. Galiu ateiti pasakyti, kad man blogai ir mes sėdame, šnekamės. Tas ryšys sukuriamas. Čia man nereikia meluoti. TOG‘e padedamas pamatas žmogui išeiti tvirtesniam į laisvę.
Mano svajonė būdavo repuoti, kurti muziką. Tai sėdėdamas čia, aš galiu siekti savo svajonės. Man čia suderino žmogų, kuris padeda įrašyti muziką. Čia auksinė vieta. Kitur kalėjime to negautum. Dainų žodžiai – apie mano praeitį, vaikystę, narkotikus.
Minėjai, kad ir santykiai su tėvais pasikeitė?
Taip, jie manęs laukia. Sako, išeisi sūnau, mes tau padėsime. Klausė, gal kokius mokslus noriu pabaigti. Jie padės man finansiškai. Kyla naujos idėjos. Nėra jokios minties grįžti prie seno gyvenimo būdo.
Aišku, tai yra baisu. Aš dar nesu gyvenime gyvenęs normaliai. Čia praktikuoju, kaip turėtų būti, bet nematau dar to bendro vaizdo, kaip bus, kai išeisiu. Laisvėje vis tiek viskas kitaip. TOG‘e saugi aplinka, o ten bus visko.
Aš noriu pasikeisti. Ne tik noriu, bet ir darau, kad pasikeisčiau. Anksčiau to nebūdavo. Man nerūpėdavo, kaip aš atrodau. Dabar rūpinuosi savimi, pradėjau mylėti save. Anksčiau galvodavau, kad esu padugnė. Nuo vaikystės gyvenau neapykantoje.
Dar turiu jaunesnį brolį. Matau esminį skirtumą tarp mūsų. Mane lupdavo daug, o jo neliesdavo. Jis nevartoja, eina į darbą. Bendraujame su broliu. Jei turėsiu vaikų, žinosiu, ko jiems reikės. Jiems reikės palaikymo, meilės, pokalbių. Visada yra lengviau „šauti“ į galvą ir viskas. Bet kas iš to? Matau pasekmes visą likusį gyvenimą.
Kada turėtum išeiti į laisvę?
Lygtinis paleidimas gali būti jau šį gruodį arba kitų metų kovą. Gruodį jau bus pakartotinis prašymas paleisti anksčiau laiko. Faktas, kad pirmą kartą manęs nepaleido. Bet dabar darau pažangą, neturiu nuobaudų. Esu gerietis.
Ir kaip jautiesi būdamas geriečiu?
Žiauriai, žiauriai gerai. Vien kalbėdamas su tavimi jaučiuosi gerai, nes pasakoju apie savo gyvenimą ir man nereikia meluoti. O sakau taip, kaip yra iš tikrųjų. Vartodamas narkotikus aš buvau suaugęs vaikas – su savo principais, negalvojau apie nieką. Grynai, kaip vaikas. Man turėdavo kažką duoti, manimi pasirūpinti, aš pats nepajudindavau nei piršto.
Ar jauti iš visuomenės neigiamą požiūrį į nuteistuosius?
Žiūrėjau per žinias naujieną apie Domeikavoje atidaromus Pusiaukelės namus nuteistiesiems. Ten tie gyventojai kaip atsiliepia apie nuteistuosius. Čia gyvuliai atvažiuos, prievartaus vaikus, reikės dėtis grotas, kameras, nes išneš, viską pavogs.
Bet dalis nuteistųjų įdeda daug darbo, kad pasikeistų, jog apskritai galėtų patekti į Pusiaukelės namus. Ten tik vienetai gali atsidurti. Stengiesi daug, kad išeitum. Tai tikrai nuvažiavęs neisi vogti, taip nebus tikrai. Ten tik atrinkti žmonės patenka.
