Už finansinius nusikaltimus nuteistas 48 metų Raimondas Bičiūnas prisipažįsta buvęs iš tų, kurie peržengia ribas. „Man skyrė penkerių metų bausmę. Įkalintas esu jau beveik dvejus metus. Anksčiau jau buvau teistas, tad sulaukiau griežtesnės bausmės“, - pasakojo tv3.lt kalbintas vilnietis.
- Kas pastūmėjo nusikaltimų link?
- Tokiuose nusikaltimuose veikia kiti niuansai. Esu išsilavinęs žmogus, inžinierius. Buvau jaunas, norėjau gyventi geriau. Dar tokie laikai buvo. Perlipi ribą, o sugrįžti jau būna sudėtinga. Pervertini savo galimybes. Vienas paklydimas tave labai įtraukia.
- Sunku sustoti, kai pajauti geresnį gyvenimą?
- Taip. Bet suprantate, toks gyvenimas atveda į akligatvį. Ateina akimirka, kai didesni pinigai nebetenkina tavęs, praranda skonį. Pats nebesupranti, ko tu nori. Ir galų gale dingsta gyvenimo spalvos, apima nerimas. Pasąmonėje suvoki, kad elgiesi blogai. Tavyje apsigyvena baimė, prarandi ramybę, džiaugsmą. Net artimieji darosi nebemieli. Gyveni chaose, tokioje pelkėje, liūne.
Kai priėjau sieną, pro kurią nebeprasišvietė joks saulės spindulys, supratau, ką padariau. Tada sustojau. Pakeičiau darbą. Mano byla buvo tirta dar 2010 metais. Kai viskas prasidėjo, nutariau keisti darbą. Įsidarbinau taksi vairuotoju. Supratau, kad švariai uždirbami pinigai teikia džiaugsmą, ramybę. Per mėnesį uždirbdavau apie 2 tūkst. eurų.
Taip išsivadavau iš viso to nerimo. Nors ir žinojau, kad turėsiu atsakyti už tai, ką padariau. Nebemačiau prasmės likti statybų sektoriuje, nes ten klesti siaubinga korupcija.
- Kiek jums metų buvo, kai padarėte pirmą nusikaltimą?
- Man tuo metu buvo 25-eri.
- Kas pastūmėjo nusikalsti?
- Manau, kad naivumas. Susidūriau su patyrusiais toje srityje žmonėmis. Jie aiškino, kad čia nieko nebus. Kad uždirbsiu didelius pinigus, esą visi taip daro ir panašiai. Lengvabūdiškumas suveikė.
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kas yra blogesni, mes, kurie sėdime už grotų, ar visokie politikai, kuriuos sulaiko su didžiausiais kyšiais? Patikėkite, korupcija klesti. Vieni sukasi tyliai, bet galiausiai jų blogi darbai patenka į dienos šviesą. Tada tie žmonės atsiduria mėsmalėje, o nusikalstamo pasaulio sukurta sistema ieško kitų „aukų“, kuriomis toliau naudojasi.
- Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą.
- Turiu žmoną ir du vaikus. Sūnui – 11 metų, dukrytei – 9-eri.
- Ar šeima jus lanko įkalinimo įstaigoje?
- Taip, aplanko. Su žmona nieko neslėpėme nuo pat pradžių. Paaiškinome vaikams suprantama kalba, kas nutiko, kad pasielgiau blogai ir turiu už tai atsakyti. Paaiškinau, kokios pasekmės ir vaikai suprato. Apskritai, mano didžiausias noras yra užauginti savo vaikus dorais žmonėmis.
- Ko klausinėja jus aplankantys vaikai?
- Klausia, kada grįši? Anksčiau klausdavo, kas nutiko? Įvairūs klausimus. Abu vaikai išgyvena, kad tėvo nėra šalia. Mes aktyviai kartu leisdavome laiką, nuolat būdavome kartu. Todėl dabar jiems to labai trūksta. Iš žmonos taip pat sulaukiu palaikymo. Šeimos palaikymas suteikia stiprybės. Pasiekiau dugną, todėl noriu atsispirti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tarsi nuo balto lapo. Nutiko, kas nutiko. Bet blogesniu tėvu netapau, meilė artimiesiems nesumažėjo.
- Ar per šias šventes turėjote galimybę daugiau pabendrauti su artimiausiais žmonėmis?
- Ne, šiemet neteko. Žmona su vaikais buvo išvykę į sodybą. O nusiųsti dovanų jiems galimybių nėra.
- Ar tai, kad vaikai lanko jus įkalinimo įstaigoje nepaliks slogių prisiminimų vaikų atmintyje?
- Jiems svarbiausia yra susitikti su tėčiu. Pasiilgsta...
- Kaip švenčiate Kalėdos ir Naujuosius metus įkalinimo įstaigoje?
- Pasakyčiau taip, kad Naujieji metai man niekada nebūdavo šventė. Tik perverstas kalendoriaus lapelis. Ir viskas. Kalėdos – labiau šeimos šventė. Tad labiau pasiilgstu artimųjų, o ne paties šventimo fakto. Noriu įnešti daugiau Dievo į mūsų šeimos šventes. Noriu apsaugoti vaikus nuo tų klaidų, kurias padariau.
- Pirmas dalykas, ką padarysite ištrūkęs į laisvę?
- Apkabinsiu šeimą. Apie nieką kitą šiuo metu negaliu galvoti. Tada baigsis mūsų šeimos tragedija, kančios. Būsime kartu – tai svarbiausia. Noriu, kad vaikai suprastų, jog daugiau niekada jų nepaliksiu vienų. Dabar labiausiai kenčia jie, ne aš. Žmona viską laiko ant savo pečių.
Ketinu grįžęs dirbti taksi vairuotoju. Grąžinsiu likusią teismo priteistą sumą ir gyvenimas vėl tekės įprasta vaga. Turiu aiškų planą, kas bus išėjus į laisvę.
- Kaip vertinate visuomenės požiūrį į nuteistuosius?
- Taip jau būna. Kai nusikaltėlis, tai visuomenė nusiteikusi žmogų užkasti ir net kryželio nepastatyti. Nuteistieji yra atstumiami. Padaromas dirbtinas barjeras. Niekas nesvarsto, kad suteikus galimybę buvusiam kaliniui, jis gali puikiai integruotis, duoti apčiuopiamos naudos. Tikrai yra pavyzdžių, kai iš įkalinimo įstaigos išėję asmenys sėkmingai įsidarbina, užima vadovaujančias pareigas.
Visuomenė nesuvokia, kad niekas nėra apsaugotas nuo tokių dalykų. Kartais į kalėjimą patenkama dėl netyčinių nusikaltimų. Nekalbu apie maniakus, prievartautojus. Tai kita grupė žmonių. Bet, mano atveju, kai padarytas finansinis nusikaltimas, nemanau, kad turėčiau būti pasmerktas. Absurdas vien tame, kad sulaukiau tokios pačios bausmės, kaip, pavyzdžiui, koks prievartautojas.
- Ką pasakytumėte nuteistuosius smerkti mėgstantiems žmonėms?
- Raskite savyje humaniškumo, supratingumo, atjautos vieni kitiems. Esu darbingas žmogus, todėl logiška būtų man leisti dirbti ir grąžinti teismo nukentėjusiesiems priteistus pinigus. Leiskite man dirbti, naudotis buvimo visuomenėje teikiamais privalumais.
Pažiūrėkite, kas darosi su imigrantais, tais pačiais musulmonais, kurie žudo, šaudo. Savas žmogus taip niekada nesielgs. Jis nesės į automobilį ir nenuvažiuos į Katedros aikštę žudyti žmonių. Bet ne, savus laikome už grotų, o į šalį įsileidžiame pavojų keliančius užsieniečius.
