Apie šio darbo subtilybes tv3.lt žurnalistas kalbėjosi su vyresniuoju teismo medicinos ekspertu Egidijumi Burzdiku.
„Mes atliekame visus tyrimus, kurie susiję su smurtu – nužudymo bylose esantys sužalojimai tiriami papildomai. Mūsų laboratorijoje tiriamos žaizdos, kaulai, vidaus organai. Taip pat nustatome, kokiu įrankiu tos žaizdos buvo padarytos.
Mes pateikiame galimų nusikaltimo įrankių sąrašą tyrėjams. Šie randa ir perduoda mums tuos įrankius, o tada laboratorijoje vyksta tyrimai, atliekami eksperimentai, kurių metu nustatoma, ar pateiktu įrankiu galėjo būti padarytas nusikaltimas“, - trumpai darbo specifiką pristatė E. Burzdikas.
- Į kokius pagrindinius klausimus jums tenka atsakyti?
- Pagrindinė mūsų užduotis yra atsakyti tyrėjams, koks yra nusikaltimo mechanizmas. Pirmiausia, kokia padaryta žaizda, o tada, kokiu įrankiu. Mūsų laboratorijoje taip pat atliekami kaulų tyrimai. Atsakome, kokio senumo jie yra, ar asmuo mirė savo mirtimi, o gal tapo nusikaltimo auka. Iš kaulų nustatome asmens lytį, amžių. Tikslumas priklauso nuo situacijos – kartais paklaida būna penki ar dešimt metų.
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Pareigūnai, tarkim, turi dingusių žmonių nuotraukas. Kai yra surandamas skeletas, turime kaukolę, tai galime padaryti foto sugretinimą. Kompiuterinės sistemos leidžia atsakyti, ar nuotraukoje esančio žmogaus veidas atitinka rastą kaukolę.
- Kokie išskirtiniai nusikaltimo padarymo įrankiai yra pasitaikę jūsų praktikoje?
- Turėjau praktikoje atvejį, kai žmogus susižalojo pjūklu. Jis tiesiog nusipjovė koją ir nukraujavo. Suprantama, kad liko žymės ant kaulų. Tai leido patvirtinti faktą, jog sužalojimas padarytas ne kokiu kirviu, o pjūklu. Dar buvo atvejis su dalgiu. Tuomet įvykdyta žmogžudystė ir pagal sužalojimus pavyko nustatyti, jog nusikaltimo įrankis – dalgis. Kitas keistas atvejis – peiliu sužalojimas kaukolėje. Įprastai duriama į krūtinę, o šiuo atveju žaizda buvo padaryta kaukolėje.
Sužalojimai kirviu taip pat yra gana reti atvejai. Buvo atvejis, kai tyrėjai įtarė, kad viena senutė nužudyta kirviu. Mat šis įrankis rastas visas kruvinas. Bet tyrimo metu paaiškėjo, kad mirtinas sužalojimas buvo padarytas senutė krentant į atsitrenkiant į akmenį. Kirvis panaudotas vėliau. O įprastas nusikaltimo įrankis – peilis. Buitinių konfliktų metų šis įrankis visada yra po ranka.
Tačiau net ir su peiliais pasitaiko itin nestandartinių atvejų. Vieno nusikaltimo vietoje buvo rasti keturi kruvini peiliai. Ant visų keturių peilių rasta nužudytojo DNR. Turėjome išsiaiškinti, kuriuo peiliu padarytas mirtinas sužalojimas. Turėjome nusikaltimo įrankius ir palyginome su padaryta žaizda. Taip pavyko viską išsiaiškinti.
- Kaip vyksta nusikaltimo įrankio palyginimas su žaizda?
- Tikrai niekas neatlieka eksperimentų su tikru žmogaus kūnu. Dar kažkur prieš du dešimtmečius tam buvo naudojama kiaulės oda. Bet technologijos stipriai pažengė į priekį ir dabar naudojame specialią plėvelę. Ją naudojame imituodami nusikaltimą ir po to analizuodami peilio dūrio paliktus pėdsakus. Tam naudojamas mikroskopas, nes plika akimi to paprasčiausiai nepamatysi.
- Ar teisme jūsų atliekami tyrimai vertinami, kaip neginčijami įrodymai?
- Visos mūsų pateiktos išvados nėra ginčijamos. Tiesiog kartais atsakydami į tyrėjų pateiktus klausimus mes negalime teigti kategoriškai, kad buvo vienaip ar kitaip. Galima pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus daromas nusikaltimas turi unikalių požymių, kurie, kaip jau minėjau, plika akimi kartais nėra matomi, bet pasitelkus technologijas yra pastebimi.
- Kaip yra bandoma nuslėpti nusikaltimus?
- Į šį klausimą labiau galėtų atsakyti tyrėjai. Bet pamenu tokį atvejį, kai buvo imituojama savižudybė. Gėrė tuomet, berods, trise ir po to vienam mirus likę aiškino, kad tas nusižudė. Bet atlikus tyrimą paaiškėjo, kad pati auka sau peiliu tokių mirtinų sužalojimų padaryti negalėjo. Tada yla išlindo iš maišo. Nesutapo liudininkų (potencialių įtariamųjų) parodymai su atkurto nusikaltimo aplinkybėmis. Vėliau su įtariamaisiais buvo vykstama į nusikaltimo vietą ir patikrinta tam tikra tyrimo metu surinkta medžiaga. Todėl visada sakome, kad pirmiausia liudininkai pateiktų savo versijas, o tada mes jau aiškinamės – sakoma tiesa ar melas?
Tas pats su šautinėmis žaizdomis. Dažnai tenka atsakyti iš kokio atstumo buvo šauta. Jei nustatome, kad ginklas buvo įremtas, tai jau yra savižudybės požymis. Turime artimo šūvio požymius. Bet jei tokių nerandame, tai bent jau patvirtiname, jog šauta iš didesnio atstumo. Nėra taip, kad galime pasakyti metrų tikslumu. Tiesiog pagal surinktus duomenis yra atliekami eksperimentai, kuriais bandoma kaip įmanoma tiksliau atkurti nusikaltimo aplinkybes.
- Kaip reaguoja neginčijamų įrodymų priremti įtariamieji?
- Visokių atvejų pasitaiko. Kartais įtariamieji ginčija net akivaizdžius įrodymus. Tarkime, šauta iš 9 mm ginklo, o jis teigia, jog nusikaltimą padarė kitu ginklu. Kai ginasi, tai primeluoja ir pripasakoja visko. Bet daug ką galime patikrinti.
Vienas įtariamasis aiškino, kad šovė žmogui į nugarą. Jis laikėsi įsikibęs šio versijos. Bet gavome pačią žaizdą ir ištyrėme, kad iš tikrųjų buvo šauta į pilvą. Įtariamojo parodymai buvo paneigti. Turime kriterijus, kurie leidžia nustatyti, kur yra kulkos įėjimo žaizda, o kur – išėjimo. Tokiais neaiškiais atvejais, tas labai padeda.
