Lietuva atsisveikina su nacionaliniu poetu Justinu Marcinkevičiumi. Šiandien ir rytoj Lietuvoje paskelbtas gedulas. „Dideli žmonės neišeina, tik persikelia į kitą būties vietą“, – sako mintimis apie J. Marcinkevičių pasidaliję filosofas Arvydas Juozaitis ir režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.
Arvydas Juozaitis: „Justinas Marcinkevičius – Lietuvos amžinybės balsas“
– Ką prarado Lietuva, Anapilin išėjus J. Marcinkevičiui?
– Lietuva nieko neprarado, ji, ką turėjo, tą ir turi. J. Marcinkevičiaus persikėlimas į kitą būties vietą tik dar sykį primins, ką mes turime.
Man buvo labai skaudu išgirsti šitą žinią. Kita mintis, kilusi po skausmingosios, – tai buvo genialus Dangaus planas. Išeiti Vasario 16-ąją yra didžiulė dovana. J. Basanavičius, jo žmona irgi išėjo Vasario 16-ąją. Ši data dar kartą paliudija, kad šie žmonės niekada nebeišeis.
Gerai prisimenu, kai J. Marcinkevičiui buvo penkiasdešimt. Jau tada atrodė, kad J. Marcinkevičius padarė viską. Mes dabar turime perimti ir, kaip jis sakė, nešti save kaip vėliavą, nors jinai ir sunki.
Amžinybės skliaute yra surašyti žodžiai, jie niekur neišnyksta. J. Marcinkevičius yra tie žodžiai – mūsų Lietuvos amžinybės balsas. Mes laimingi, kad gyvenome kartu su juo.
– Išskirtinis J. Marcinkevičiaus veiklos etapas – Sąjūdžio metai. Kokį J. Marcinkevičių prisimenate iš šio laiko?
– Į Sąjūdį mes jį tiesiog įtraukėme. Jis nenorėjo būti iniciatyvinėje grupėje. Jau tada skųsdavosi: „Aš jau esu per dvidešimtyje visuomeninių organizacijų, visokių komisijų, man nebėra laiko net kurti.“
Ir čia ūmai atsiranda Sąjūdis. J. Marcinkevičius dalyvavo steigiamajame susirinkime. Jis, atsistojęs sausakimšoje salėje, prašė: „Neįtraukit manęs“. Žmonės pradėjo ploti, triukšmauti. Jis numojo ranka: „Įrašykit“.
Jis niekada nebuvo politikas. Jis niekada neveikė politiškai. Jo mintis nefunkcionavo politiškai.
J. Marcinkevičius buvo reikalingas lūžio momentais: aikštėje perskaityti eilėraštį, tragiškomis sausio dienomis pasirodyti kaip sutvirtinantis simbolis: kad lietuviai turi savo aukščiausiąjį kūrėją.
Galiu išduoti šiokią tokią paslaptį: pirmąją kalbą 1988 metų birželio 24-ąją turėjo sakyti J. Marcinkevičius.
Įgaliotas iniciatyvinės grupės, važiavau pas jį į namus pareikšti prašymą, kad J. Marcinkevičius sakytų pagrindinę kalbą Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje. Tuo būtų prasidėjęs Sąjūdžio renginys ir Sąjūdžio viešo gyvenimo istorija. Jis atsisakė. Tiesiai iš J. Marcinkevičiaus buto paskambinau Vytautui Landsbergiui.
J. Marcinkevičius galėjo tapti pirmuoju Prezidentu. Įkalbinėti vyko delegacija, ir aš pats vykau. Jis sakė: „Ne, ne, aš niekada nelaikiau savęs tokiu ir negaliu įsivaizduoti tokioje rolėje.“
– Kaip manote, kodėl atsakymai buvo neigiami?
– Tai buvo ne Jo būdui. Suprato, kad iš karto vienaip ar kitaip drabstys purvu. Nenorėjo, kad per jo asmenybę Lietuva vėl būtų pjudoma tarpusavyje. Jis būtų tapęs švyturiu, į kurį atsimuša skirtingos srovės. Kam šito reikia?
J. Marcinkevičius išgyveno dėl kaltininimų, jog Jis – komunistinės konjunktūros poetas. Jam buvo sunkus momentas, niekas Jo negynė.
Yra likiminės asmenybės, kurios prie visų valdžių reikalingos. Kiekviena tauta tokią turi. Visos valdžios negalėjo Jo paneigti. Prikaišioti, kad Jis nebuvo sunaikintas prie komunistų, yra šventvagiška. Žmonės nesupranta, ką šneka. Jis – per didelė asmenybė, kad galėtų būti sunaikinta.
Žmonės per jo poeziją ruošė save drąsai, palaikė meilės temperatūrą Lietuvoje.
– Pastaraisiais metais viešajame gyvenime J. Marcinkevičiaus buvo mažai...
– Ir Sąjūdžio laikais Jis nėjo labai atvirai į minią, vengė to. Visada sakydavo: „Kam man to reikia?“ Atsakydavau: „Ne Jums reikia, o žmonėms reikia Jūsų.“
Pastaraisiais metais ribojo sveikata. Be to, Jis nenorėjo eiti ten, kur susiformuoja didelis skruzdėlynas, kur vienas kitą tampo į šalis. Matė, kad Jam neužteks jėgų visam tam sustabdyti. Jis buvo poetinis genijus ir labai racionalus žmogus.
Agnė Marcinkevičiūtė: „Dideli žmonės niekur nedingsta“
– Per filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ pristatymą Šiauliuose sakėte, kad J. Marcinkevičius yra tarsi šventovė, bet kartu – ir labai paprastas žmogus. Kokį jūs pažinote poetą?
– J. Marcinkevičius visada buvo vienas iš mano mėgstamiausių poetų. Filmo sumanymas buvo kuklus: kad tiktų mokykloms. Kad perteiktų rašytojo idėjas, kad jos pasiektų dar platesnį žmonių ratą. Šias idėjas norėjau vizualizuoti ir pateikti per filmą, ne tik per knygas.
Visą laiką įsivaizdavau, kad Jis yra labai didingas, didelis. Ir neįsivaizdavau, kaip iš paprastų žodžių kuriama tokia didelė poezija, fundamentalios mintys.
J. Marcinkevičius yra labai kuklus, paprastas žmogus. Tas kontrastas mane labai sujaudino. Pagalvojau: gal čia ir yra genialumo esmė, būti tokiu mažutėliu, bet tame ir yra buvimo tiesa.
Jis turėjo daug priežasčių nepakelti išbandymo šlove, populiarumu, turtais. Visus išbandymus įveikė kaip Žmogus. Kiek patyriau, Jis nesusikrovė turtų. Filme buvo epizodas (apie tai daugiau pasakojo žmona), kad materialiuoju turtu pasidalindavo su savo didele gimine: buvo kilęs iš devynių vaikų šeimos.
Ateini pas vieną žymiausių ir didingiausių žmonių Lietuvoje, ir viskas spindi kuklumu ir asketiškumu.
– Kalbėdama apie poetą, paminite Jį esamuoju laiku. Sunku suvokti, kad Jis išėjo?
– Neįprasta. Dabar ir taip labai tamsūs metai, o kai gęsta šviesuoliai, yra labai blogai. Kaip mes pratęsime tas idėjas, užduotis, priklauso nuo mūsų. Dideli žmonės niekur nedingsta, Jų buvimas lieka per mus. Gal ir gerai, kad filmas gimė, gal šviesa pasklis kuo plačiau.
Man patiko šis J. Marcinkevičiaus bruožas: kai buvo diskutuojama apie šių dienų visuomenės blogius, negatyvius reiškinius, Jis tarsi pasitraukdavo, ir toje diskusijoje nedalyvaudavo. Tai buvo ne nusišalinimas, bet įvertinimas: tai, kas vyksta, labai priklauso nuo mūsų.
