Klaipėdos apygardos teismas už savo darbdavių Algirdo Mončio (31 m.) ir jo tėvo Stepono (61 m.) itin žiaurų nužudymą Ernestą Paulauską (20 m.) nuteisė 17 metų laisvės atėmimo bausme. Iš nuteistojo nužudyto A. Mončio žmonai priteistas 20 000 litų ir po šio nusikaltimo įvykdymo gimusiai jų dukrai – 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Šį nuosprendį E. Paulauskas per 20 dienų gali apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Atėjo į policiją
Kad pernai pačiomis paskutinėmis liepos dienomis Žvirblaičių kaime įvyko tragedija, iš pradžių niekas nė neįtarė. Neįtarė tol, kol į Plungės policijos komisariatą atėjęs Plungės gyventojas E. Paulauskas prisipažino prieš savaitę Žvirblaičių kaime (Babrungo sen., Plungės r.) užkapojęs du žmones.
Iš pradžių pareigūnai net pamanė, kad tai nevykę psichiškai nesveiko žmogaus juokai, nes jaunuolis elgėsi gana ramiai. Tačiau informaciją vis tik nutarė patikrinti. Pareigūnai nuvykę nurodytu adresu, sodybos gyvenamajame name ištikrųjų rado A. Mončio ir jo tėvo Stepono lavonus. Ant abiejų nužudytų vyrų kūnų žiojėjo baisios žaizdos: sukapoti veidai, kaklai, nugaros. Lavonai jau ėmę irti.
Įtariamas dviguba žmogžudyste E. Paulauskas buvo uždarytas į areštinę, o vėliau teismas jam skyrė kardomają priemonę – suėmimą.
E. Paulauskas pareigūnams papasakojo, jog prieš savaitę, šeštadienio vakarą, jis su A. Mončiu ir jo tėvu vakarojo. Anot įtariamojo, abu Mončiai girtuokliavo, tačiau jis pats – negėrė. Algirdas, garsėjęs savo nesugyvenamu charakteriu, ėmė samdinį užgaulioti ir tyčiotis. Tuomet E. Paulauskas ir nebeištvėręs – čiupo po ranka pakliuvusį kirvį ir smogė aršuoliui.
Kadangi, pasak pareigūnų, įtariamasis painiojasi pasakodamas nusikaltimo detales, spėjama, jog tuo metu vyresnysis Mončys jau gulėjo lovoje kitame kambaryje, o išgirdęs triukšmą, bandė keltis pažiūrėti, kas vyksta. Tuomet mirtini smūgiai kliuvo ir jam. Tvirti vyrai, matyt, neapsigynė nuo daug menkesnio sudėjimo E. Paulausko todėl, kad buvo girti.
Vėliau paaiškėjo, kad nužudęs ūkininkus, samdinys juos dar ir apiplėšė – iš sodybos išnešė įvairių daiktų už daugiau kaip 2000 litų. Beje, nors žudikas teigė buvęs blaivus, tačiau tą vakarą kartu su vyrais svaigalais vaišinosi ir moteris, kuri patvirtino, kad E. Paulauskas – irgi gėrė degtinę.
Tylenis žmogžudys
Pasak Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės PK viršininko Sauliaus Vaičekausko, iki tol šis vaikinas policijos pareigūnams nebuvo žinomas: neteistas, niekada nebaustas administracinėmis baudomis, nepastebėtas ir girtuokliaujantis.
Kaimo žmonės pasakojo, jog problemų vaikinas niekam nekėlė – jis noriai talkinindavo ir kitiems kaimo gyventojams, buvo ramaus būdo.
E. Paulauskas į Plungę atvyko iš Šiaulių maždaug prieš pusmetį. Kalbama, kad iš pradžių gyveno tai pas vieną moterį, tai pas kitą, o vėliau išsinuomojo kambarį bendrabutyje ir važiuodavo padirbėti į Žvirblaičius.
Po nužudymo jaunuolis grįžo į bendrabutį, o po poros dienų nuėjo į Jehovos liudytojų bendruomenės susirinkimą. Jaunuolis ir A. Mončys kartais užsukdavo į šios bendruomenės pamaldas. Benduomenės nariai duodavo E. Paulauskui pavalgyti, o žinodami, kad A. Mončys jį skriaudžia, guosdavo, ne kartą buvo patarę nebedirbti pas jį.
Tą dieną E. Paulauskas atrodė labai prislėgtas, tačiau su niekuo nekalbėjo. Dar po dienos vienam tikinčiajam jis prasitarė, kad padarė didžiulę nuodėmę – užmušė du žmones. Jehovos liudytojų bendruomenės nariai patarė vaikinui pačiam prisipažinti policijai ir nuvežė iki komisariato.
Motyvai – neaiškūs
Klaipėdos apygardos teismo pranešime skelbiama, kad nors dėl padaryto nusikaltimo E. Paulauskas prisipažino ir labai gailisi, tačiau jis negalėjo paaiškinti šio dvigubos žmogžudystės motyvų. Jis sakė, kad sodybos šeimininkas ir jo tėvas smurto prieš jį niekada nenaudojo, tačiau paskutiniu metu jį žemindavo, o jis jautriai reaguodavo į patyčias.
Teismas, išklausęs kaltinamąjį, liudytojų parodymus, susipažinęs su teismo medicinos specialistų išvadomis, teismo ekspertų aktu, konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina E. Paulausko kaltę apiplėšus ir plėšimo metu tyčia nužudžius du bejėgiškos būklės vyrus.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šis smurtinis nusikaltimas įvykdytas beprasmiškai ir tik dėl menkaverčio motyvo – siekiant užvaldyti palyginti nedidelės vertės svetimą turtą ir taip grąžinti skolą. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikaltimą, tačiau atsakomybę sunkino tai, kad vyras nusikalto būdamas neblaivus.
Nužudė merginą
Beje, teisme paaiškėjo, kodėl taip ilgai niekas po nužudymo nepasigedo Mončių. Abu vyrai – ypač sūnus – garsėjo ūmiu ir aršiu charakteriu, tad kaimynai stengėsi kuo rečiau pakliūti šiems vyrams į akis. Po tragedijos praėjus porai dienų, išgirdę žvengiančius alkanus žirgus ir kitus gyvulius, pašėrė juos, bet į trobą užeiti nedrįso.
Nužudytasis A. Mončys paskutiniu metu savo namuose gyvenęs tik su tėvu, buvo žinomas kaip negailestingas smurtautojas ir...žudikas.
Išgirdę jo pavardę ne vienas plungiškis prisimena A. Mončio, tuomet dar nė dvidešimties nesulaukusio, 2002 metų pradžioje įvykdytą žiaurią žmogžudystę.
Tą lemtingąją sausio 28-osios naktį pastovios gyvenamosios vietos neturėjusi Rasa S. užsuko pas ketveriais metais jaunesnį žvirblaitiškį A. Mončį, nes žinojo, kad jis visuomet turi „gramą“. Šis net buvo jau teistas už naminės degtinės varymą, tik bausmės vykdymą teismas buvo atidėjęs.
Porelė vaišinosi tol, kol prabudo A. Mončio „vyriškumas“ ir jis pabandė Rasą įsiversti į lovą. Tačiau mergina visai neturėjo noro su vaikinu mylėtis, tad pasipriešino. Įniršęs, kad jį atstūmė, A. Mončys griebė pagalį ir ėmė tvatinti merginą. Rasa bandė bėgti, tačiau apimtas įtūžio vyras pasivijo ją kieme ir be atvangos talžė tol, kol suprato, jog jo auka nebegyva. O tuomet suskato nusikaltimo pėdsakus slėpti...
Iš pradžių atvilkęs nužudytąją į trobą, užkūrė krosnį ir ketino jos lavoną sudeginti. Matyt, tikėjosi, kad pastovios gyvenamosios vietos neturėjusios ir į stikliuką nespjovusios merginos niekas nepasiges. Tačiau sudeginti apvalaus sudėjimo aukos nepavyko, todėl smarkiai apdegusį kūną suvyniojo į brezentą ir įmetė į tolėliau esantį pilną vandens melioracijos griovį. Tikėjosi, kad vanduo kūną nuneš tolyn. Tačiau, lyg tyčia, paspaudė šaltukas ir lavoną su visais įkalčiais sustingdė ten, kur ir buvo palikęs...
Pareigūnai greitai nustatė žudiką, o teismas A. Mončį 9 metams pasiuntė už grotų.
Smurtavo šeimoje
Atlikęs bausmę A. Mončys grįžo į gimtuosius Žvirblaičius, pas ten gyvenusį ir bandantį ūkininkauti tėvą (motina mirė dar prieš sūnui įvykdant žmogžudystę – aut. past.). Tik kaime šnekama, kad vyresnysis Mončys daugiau gėrė nei ūkininkavo.
Netrukus A. Mončys iš Šiaulių į tėvo namus atsiviliojo 12 metų už save jaunesnę Eglę ir 2012 metų vasarą ją vedė. Mergina dar prieš vestuves pajuto sunkų vyro kumštį. Dėl menkniekių susinervinęs būsimasis jaunikis ir daužė, ir smaugė savo išrinktąją, ir tyčiojosi iš jos. Net per vestuves jaunoji buvo „pasipuošusi“ mėlynėmis. Kai nebeapsikentusi vyro daužymų moteris pagaliau kreipėsi į medikus, šie apie smurtą pranešė pareigūnams.
Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir byla perduota į teismą. Pernai kovo pabaigoje, išklausęs Eglės artimųjų parodymus bei įvertinęs medikų išvadas, teismas paskelbė, smurtautojo džiaugsmui, gana švelnų nuosprendį – apribojo laisvę vieneriems metams ir 4 mėnesiams. A. Mončys buvo įpareigotas dalyvauti probacijos tarnybos programoje, o pareigūnai – jį tikrinti.
Beje, tuo pat metu jis dar buvo teisiamas ir už naminės degtinės įsigijimą ir laikymą – mat tų pačių metų rugpjūtį jo namuose buvo rasta 11 su puse litro naminukės.
Praėjus vos porai dienų po nuosprendžio dėl smurto artimoje aplinkoje paskelbimo, A. Mončys vėl prikūlė vaikelio besilaukiančią savo žmoną. Vėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o Eglę tėvai išsivežė į Šiaulius.
Dabar nukentėjusiąja pripažinta Eglė teismo iš kaltinamojo pareikalavo priteisti 100 000 litų. Tokios pat sumos paprašė ir jau po vyro nužudymo gimusiai dukrai. Teisme moteris tvirtino, jog su vyru sugyvenusi gerai, jis ją rėmęs materialiai – taigi ji ir jos dukra netekusi maitintojo, gyvenanti tik iš pašalpų.
Kaip jau minėjau, teismas prašytą neturtinės žalos dydį gerokai sumažino.
Patarė neprasidėti
Už patyčias darbdaviui ir jo tėvui mirtimi atkeršijęs E. Paulauskas – nebe pirmas samdinys, nusitaikęs į darbdavio turtą ir net gyvybę.
Beveik analogiškas nusikaltimas daugiau nei prieš dešimtmetį įvykdytas Juškaičių kaime (Šiaulių r.). Čia irgi darbdavio nuolat žemintas samdinys Rolandas Čarapokas nušovė miegantį savo darbdavį bei niekuo dėtą jauną darbininką.
2001-ųjų liepą Jonelaičiuose (Šiaulių r.) tėvų name gyvenęs viengungis, du kartus už vagystes teistas R. Čarapokas išgirdo, kad šiaulietis verslininkas bei ūkininkas Bronius Š. (41 m.), gretimame kaime statosi sodybą ir ieško darbininkų. Nuvykęs į Jonelaičius, atokiau Šiaulių jūra vadinamo tvenkinio, Rolandas pamatė labiau tvirtovę nei nuosavą namą primenančią sodybą, apjuostą aukšta mūro tvora.
Augalotas, fiziškai stiprus Bronius Š. turėjo nedidelę skerdyklą, prekiavo pavažinėtais automobiliais, dirbo žemę ir garsėjo kietu, šykštoku charakteriu – jo darbininkai ne kartą skundėsi išvaryti taip ir negavę sutarto atlyginimo. Tad kažkas iš vietinių R. Čarapokui pakuždėjo, kad šis geriau neprasidėtų su Broniumi Š., už akių aplinkinių vadintu Kryžiaus pravarde.
Nesumokėjo atlyginimo
Tačiau R. Čarapokui labai reikėjo pinigų, todėl jis vis tik pasisiūlė Broniui Š. patalkinti. Kryžius Rolandą priėmė, nors žinojo, kas pastarasis ne kartą teistas. Bronius Š. turėjo kietą kumštį ir mokėjo tokius nedorėlius sutramdyti...
Vėliau, jau teisme, R. Čarapokas aiškino, kad darbdavys jam žodžiu pažadėjo 500-600 litų atlyginimą bei nemokamą maitinimą ir stogą virš galvos, todėl jis noriai sutikęs. Aišku, jokia darbo sutartis pasirašyta nebuvo. Darbuotis sodyboje R. Čarapokas pradėjo 2001-ųjų liepą. Tą vasarą vienkiemyje nuolat triūsė ir daugiau samdinių: keli vyrai mūrijo, traktorium stumdė žemę, prižiūrėjo gyvulius bei ūkį.
2001-ųjų rugpjūčio 31-ąją Bronius Š. atvažiavo į sodybą su 5 darbininkais suvežti šieną. Buvo paskutinė mėnesio diena, todėl R. Čarapokas paprašė atlygio už atidirbtą rugpjūtį. Kryžius, ne kartą „išdūręs“ savo darbininkus, ne kitaip elgėsi ir tądien. Atkišo R. Čarapokui 50 litų, o likusius pinigus pažadėjęs atiduoti kada nors vėliau paragino vyrą prie darbo.
Degtinė vietoj algos?
Suvežus šieną Kryžius surengė darbininkams išgertuves – ant vakarienės stalo nutrenkė 3 butelius degtinės bei 10 litrų alaus.
Dar kartą darbdaviui priminęs, kad jam labai reikalingi uždirbtieji pinigai ir vėl nieko nepešęs, net neišgirdęs pažado, kada juos gaus, Rolandas ne juokais užsiuto – degtinei pinigų tai yra, o algai – ne?!
Gerdamas degtinę paniuręs apgautas samdinys sumąstė atkeršyti darbdaviui bei pasigrobti jo daiktų kaip atlygį už darbą.
Po vakarienės kai kuriuos darbininkus išvežė namo Broniaus V. žmona, o keli čia pat, sodyboje, sugulė miegoti. R. Čarapokas irgi liko, bet nuėjo ne į savo kambarį, o ėmė kantriai laukti, kol visi įmigs.
Rolandas buvo matęs, kur sodyboje Kryžius slepia savigynai laikytą neregistruotą medžioklinį šautuvą „Iž-54“ nupjautu vamzdžiu. Jį pasiėmęs samdinys naktį įsliūkino į kambarį, kur ant išskleistos sofos girti knarkė Bronius Š. ir kitas samdinys Arūnas A. (24 m.).
Veikė neišjungtas televizorius, todėl Rolandas turėjo gerai įžiūrėti miegančiuosius. Prisėlinęs R. Čarapokas šovė Kryžiui į galvą, o po akimirkos nežinia už ką antrą šūvį paleido ir Arūnui A. į veidą. Abu vyrai mirė net nespėję prabusti. Kituose kambariuose miegoję darbininkai buvo tiek girti, jog šūviai nė vieno jų nepažadino.
Pardavinėjo daiktus
Įvykdęs kruviną keršto planą R. Čarapokas į darbdavio automobilį susikrovė vertingesnius sodyboje rastus daiktus: du benzininius pjūklus, dviratį, motorolerio variklį, vielos rulonus, kanistrą dyzelino bei bakelį tepalo, meškeres ir net antklodę. Pagrobęs ir darbdavio mobilaus ryšio telefoną bei piniginę, kurioje tebuvo 20 litų, Rolandas visą naktį važinėjosi po apylinkes, pažįstamiems siūlydamas pirkti pagrobtuosius daiktus.
Nė nesusimąstęs, kad bus policijos ieškomas, paryčiais žudikas grįžo į namus Jonelaičiuose ir prigulė, o pabudo pajutęs, kaip policininkai užsega antrankius. Svarbiausias įkaltis – šautuvas, rastas paslėptas to paties tėvų namo palėpėje.
Nužudė ir tėvą
Tardant R. Čarapoką išaiškėjo, kad tai jau nebe pirma jo žmogžudystė! 1997-ųjų gegužę išgertuvių namie metu Rolandas susikivirčijo su savo tėvu Stanislovu Čarapoku (58 m.), kurį už pasakytą nepatikusį žodį nustūmė nuo laiptų, o prisitrenkusį pribaigė peiliu. Norėdamas paslėpti nusikaltimą, tėvo lavoną įmetė į po ūkiniu pastatu iškastą rūsį ir užpylė žemėmis.
Po savaitės Rolandas ir jo du broliai kreipėsi į policiją ir pareiškė, jog netikėtai kažkur išėjo ir negrįžta jų tėvas. Buvo paskelbta pražuvėlio paieška. Policininkai patikrino neatpažintus lavonus, nelaimingų atsitikimų aukas, tyrė, ar Stanislovo nenužudė koks nors policijai pažįstamas piktadarys, tačiau visos pastangos buvo veltui.
Pražuvėlio palaikai buvo atkasti tik tiriant R. Čarapoko įvykdytą dvigubą žmogžudystę.
Tris žmones Anapilin pasiuntęs žudikas teismo nuosprendžiu į kalėjimą buvo pasodintas iki gyvos galvos.
Darbštus girtuoklis
Dar vienas pakrikusių nervų samdinys Ramūnas Lengvinas (tuo metu 48 m.) 2009 metais šūviais bei ugnimi keršijo jį išvariusiai darbdavei Emilijai V., gyvenusiai Žeimiuose (Šiaulių r.).
2008-ųjų pradžioje R. Lengvinas klaidžiojo po Šiaulių rajoną ieškodamas darbo ir pastogės, sutiktiems ūkininkams tvirtindamas esąs darbštus, mokąs žemės ūkio bei statybos darbus.
Emilijai V. atvykėlio pagailo, todėl leido jam apsigyventi sodybos kieme stovinčiame ūkiniame pastate. Užtai Ramūnas ūkininkei ir kartu gyvenančiai jos dukrai Ingridai padėdavo nudirbti ūkio darbus.
Naujakurys iš tikro buvo darbštus ir paslaugus. Tik viena bėda – buvo mėgėjas išgerti, o girtas tapdavo piktas ir agresyvus: grasindavo visus išskersiąs bei išsprogdinsiąs. Iš pradžių Emilija V. nekreipė dėmesio į girto vapaliones, tačiau 2009-ųjų vasarą po eilinių išgertuvių Ramūnas smogė sodybos šeimininkei į veidą, kliuvo ir motiną bandžiusiai užstoti Ingridai.
Padegęs vėl grasino
Kai girtuoklis išsiblaivė, Emilija V. pareikalavo keliauti ten, iš kur atėjęs, tačiau įnamis pareiškęs, kad neturįs, kur eiti, ėmė moterims grasinti.
Palaukusios keletą dienų ir nesulaukusios, kad mušeika išsikraustys, Emilija V. su dukra 2009-ųjų rudenį pačios sukrovė R. Lengvino mantą į savo automobilį ir išvežė į tame pačiame kaime atokiau stovinčią fermą.
R. Lengvinas ten kurį laiką gyveno, niršo ir gėrė, o po to sumanė Emilijai ir jos dukrai atkeršyti.
2009-ųjų gruodžio pradžioje jis supleškino Emilijos V. ūkinį pastatą. Ir net nesislėpė – uždegęs pastatą jis pabeldė į moterų namo langą ir grėsmingai perspėjo, kad tik nelaimių pradžia!
Savo pažadą pikčiurna greitai įvykdė. Vieną 2010-ųjų sausio vakarą R. Lengvinas į Emilijos V. kiemą apžirgliojo girtas ir apsiginklavęs iš kažkur gautu medžiokliniu šautuvu. Lauke stovinčioje sodybos elektros spintoje išjungęs elektrą, buvęs samdinys ėmė daužyti namo duris, reikalaudamas įleisti.
Šūviai ir į kaimynę
Išsigandusios moterys užsirakino duris ir ėmė skambinti kaimynams bei policijai, prašydamos pagalbos. Nieko nelaukęs Ramūnas išdaužė stiklą ir nesitaikydamas šovė į kambario vidų. Nuo sienos rikošetu atšokę šratai susmigo telefonu kalbėjusiai Ingridai į kūną.
Pirmoji į nelaimės vietą atskubėjo kaimynė Violeta G. Nors Ingrida telefonu buvo ją įspėjusi nesiartinti, Violeta ėjo artyn bandydama aršuolį nuraminti. Moteris nesitikėjo, kad niekada su ja nekonfliktavęs vyras į ją šaus. Tačiau R. Lengvinas buvo taip įsiutęs, kad staiga atsisukęs paleido keletą šūvių į artėjančią moterį. Susiėmusi už krūtinės Violeta G. susmuko prie namo kampo ir po to ilgai gydėsi.
Tada pasirodė policijos pareigūnai. Laikydamiesi per saugų atstumą, nutaikę į patrakėlį pistoletus, jie iš tolo R. Lengvinui pasiūlė padėti ginklą ir pasiduoti. Tačiau Ramūnas tik atsitraukė atatupstas, kažką riktelėjo ir, įrėmęs šautuvo vamzdį sau į gerklę, paspaudė nuleistuką. Prie garažo vartų nugriaudėjo paskutini šūvis, po kurio keršytojas sudraskyta galva sudribo negyvas.
Į darbą – tik išgėrus
Dar vienas girtuoklis – pajūryje gyvenęs Evaldas Bernius (tuo metu 21 m.) su sugyventine Jurgita 2009 metų gegužę atsiliepė į skelbimą laikraštyje, kuriuo stambus ūkininkas Stepas G., Plungės rajone Rietavo apylinkėse valdantis 300 hektarų ūkį, ieškojo darbininkų.
Ūkininkas, nė nenutuokdamas kad prisima tikrą bėdą ant savo galvos, su abiem pasirašė darbo sutartis, padėjo atsivežti daiktus bei apgyvendino.
Deja, greitai paaiškėjo, kad naujasis darbininkas beveik neišsiblaivantis girtuoklis. 2009-ųjų birželio 13-osios rytą Evaldas su kitu samdiniu išgėrė „bambalį“ alaus bei vyno ir nužirgliojo girdyti veršelių.
Tačiau girtam nešti kibirus su pienu buvo gana sunku – pienas laistėsi. Todėl Stepas G. samdinį perspėjo. To užteko, kad E. Bernis įsiustų: jis ėmė šokinėti ant savo lengvojo automobilio ir klykti „pas tokį erodą“ nebedirbsiąs, pareikalavo nedelsiant sumokėti už darbą ir daiktus parvežti namo į Kretingos rajoną.
Pabijojo keršto
Neabejodami, kad E. Berniui pasimaišė protas, kiti darbininkai jį surišo ir iškvietė policiją.
Pareigūnai Evaldą nuvežė į psichiatrijos ligoninę, tačiau medikai, nenustatę psichinės ligos, pacientą tą pačią dieną paleido namo.
Pėdindamas namo E. Bernius nusprendė nežinia už ką savo darbdavį „pamokyti“ – padegė sukrautą Stepo G. šieną – supleškino 100 ritinių presuotų šiaudų, padarydamas 5000 litų nuostolį.
Plungės rajono apylinkės teismas padegėją nuteisė 3 metams laisvės atėmimo. Nukentėjęs ūkininkas net neprašė iš kaltininko priteisti atlyginimo už žalą, nes baiminosi, kad atlikęs bausmę nepultų vėl keršyti....
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
