Nėra abejonių, kad Lietuvos dešiniųjų partijų antikrizinis planas nuo 2009 metų pradžios padidino mokesčių naštą šalyje. Autorinių, pelno, pridėtinės vertės, akcizų mokesčių padidinimas aiškiai viršija dirbančiųjų pajamų mokesčio sumažinimą nuo 24 iki 21 proc. Tikriausiai tai padidins pajamų perskirstymo nuo BVP procentą Lietuvoje – dabar neaišku iki kiek - 35 ar 37 procentų – priklausomai nuo to, kaip bus surinktas 2009 metų nacionalinis biudžetas. Tai leido kai kuriems politiniams apžvalgininkams teigti, kad dešiniosios partijos Lietuvoje, pirmiausia šių reformų iniciatorė Tėvynės Sąjunga-krikščionys demokratai vykdo kairiąją politiką.
Bet ar yra iš tikrųjų taip? Ar persiskirstė Lietuvoje turtas kiek kitaip, t.y. nuo turtingųjų neturtingesniųjų labui? Arba kaip yra su viduriniąja klase? Tikriausiai galima teigti, kad mokesčių reforma pirmiausia gula ant viduriniosios klasės pečių – jokiu būdu ne ant turtingųjų. Lietuvoje ir toliau nėra aiškios progresyvinių mokesčių sistemos.
Lietuvos socialinės politikos modelio keitimasis iš korporatyvinio, bismarkinio modelio į marginalinį, liberalų modelį nebekelia abejonių. Iki 2000-2003 metų šalyje, galima teigti, funkcionavo korporatyvinis-bismarkinis modelis, kurio pagrindą sudarė Valstybinio socialinio draudimo sistema kartu su ribota socialine parama, daugiausia susidedančia iš stacionarinių socialinių paslaugų. Dėl specialių papildomų išmokų tame modelyje dar buvo ryškus ir klientelistinis elementas. Jis yra ryškus ir dabar. Tačiau amžių sandūroje įvykusi privačių pensijų fondų reforma aiškiai nubrėžė korporatyvinio modelio trajektoriją į liberalų marginalinį modelį. Pokyčiai socialinių paslaugų srityje, kurie rėmėsi Naująja viešąja vadyba ir labiau nestacionarinėmis socialinėmis paslaugomis irgi signalizavo apie liberalaus, marginalinio modelio elementų stiprėjimą.
Tiesa, amžiaus pradžioje Lietuvoje trumpam buvo atsiradę ir šiek tiek universalaus, socialdemokratinio modelio elementų, kaip 50 litų vaiko išmoka visiems vaikams iki 18 metų ir nemokamas visų pradinukų maitinimas vidurinėse mokyklose. Tačiau nuo 2009 metų pradžios šiems neskaitlingiems universalumo elementams atėjo pabaiga. 50 litų vaiko išmoka buvo palikta tik neturtingiausiems tėvams, taip pat kaip ir nemokamas vaikų maitinimas – tik neturtingiausių tėvų vaikams. Neapmokestinamo minimumo vidutiniams atlyginimams panaikinimas taip pat liudija apie liberalaus-marginalinio modelio sustiprėjimą, kai buvo išskirti tik mažiausias pajamas gaunantys dirbantieji. Polinkis akcentuoti Naująją viešąją vadybą su jos kokybės vadybos, „benchmarkingo“, „vieno langelio“ ir kitais metodais leidžia daryti išvadas apie liberalaus, marginalinio modelio sustiprėjimą socialiniame Lietuvos administravime.
Manau, kad Lietuvos pavyzdžiu galima įrodyti, kad tarp marginalinio – liberalaus socialinės politikos modelio ir Naujosios viešosios vadybos galima matyti tiesioginį ryšį, t.y. jie vienas kitą įtakoja ir sąlygoja. Tai galėtų būti hipoteze kitoms Vakarų ir Rytų valstybėms, ypač toms, kuriose socialinės apsaugos reformos vyksta greitai ir ryžtingai. Tam tikrų socialinių įsipareigojimų didinimas, kaip, pvz. senatvės pensijų didinimas 2008 metais, jau jaučiant ekonominės krizės priartėjimą Lietuvoje, gali būti priskirtas ne prie socialinių iškovojimų, o, atvirkščiai, liudija apie blogą ir neatsakingą socialinį planavimą, kuriuo pataikaujama tik politikams, o ne senatvės pensininkams, ypač kai priartėja Seimo rinkimai. Milijardo litų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas, atsiradęs iki 2009 metų, pastatė į ypatingai sunkią padėtį visą ekonominę-socialinę situaciją šalyje. Todėl privačių pensijų fondų įmokų sumažinimas nuo 5,5 iki 3 procentų, paliekant tas lėšas Valstybinio socialinio draudimo sistemoje, liudija ne apie grįžimą prie anksčiau dominavusio korporatyvinio modelio, o tik apie priverstinį gelbėjimąsi iš aklavietės, į kurią 2008 metais Lietuvą įstūmė neatsakingi valdančios Socialdemokratų partijos politikai. Laisvosios rinkos instituto siūlomas įmokų padidinimas į privačius fondus iki 10 procentų, manau, šiek tiek pagerėjus ekonominei situacijai, visą modelį vėl grąžintų gerokai liberalesnio modelio kryptimi. Sunku paprieštarauti teiginiui apie bet kokių Lietuvos partijų liberalią politiką, nepriklausomai nuo to, kokiu pavadinimu jos vadinasi – socialdemokratų, socialliberalų, liberalų ar konservatorių.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas
