Analizuojant globalizacijos įtaką pasaulyje socialinės atskirties formavimuisi svarbu pastebėti dėl globalizacijos išaugusią socialinę riziką.
Socialinei rizikai nereikėtų priskirti siauresnio, tik su socialine apsauga susijusio, socialinės rizikos grupių apibrėžimo, kuriuo sakoma, kad atskirų socialinių rizikų atveju (senatvės, ligos, invalidumo, nelaimingo atsitikimo darbe, bedarbystės, našlystės) yra reikalinga tenkinti tam tikras kvalifikacines sąlygas apibrėžtų socialinių išmokų gavimui.
Ne tik dėl šių konkrečių socialinės rizikos rūšių ir priežasčių atsiranda socialinė atskirtis bei marginalinės grupės. Socialinė atskirtis globalizacijos sąlygomis atsiranda dėl padidėjusios socialinės rizikos kur kas platesne prasme.
Socialinė rizika gali būti apibrėžiama kaip sisteminė pačios visuomenės saviveikla, kurios tykoja grėsmės ir pavojai, nulemti industrinių ir gamybinių modernizacijos procesų. Daugeliu atvejų socialinę realybę globalizacijos sąlygomis galima interpretuoti kaip rizikos pasireiškimą, egzistuojantį visose gyvenimo sferose. Socialinė rizika tampa kasdienine rutina ir pavojinga visai visuomenei.
Tokiu atveju visuomenei aktualesniu uždaviniu turi būti jau ne ekonominio vystymosi tempai, kurie tampa savitiksliai, o saugumo normos ir jų laikymasis. Globalizacija, skatindama pelno normos didinimą ir beatodairišką pelno vaikymąsi, pradeda grasinti visuomenės sveikatai, žmogaus teisėms, išsilavinimui, pakankamam medicinos lygiui ir ekologinei pusiausvyrai.
Globalizacija pradeda grasinti socialinei apsaugai ne tik siauresne, tradicinių socialinės rizikos grupių apsaugos prasme, bet ir platesnės rizikos apimties prasme. Socialinė ir sveikatos apsauga, žmogaus teisės, išsilavinimas ir ekologija pradeda užimti žemesnes nacionalinių prioritetų vietas. Globalizacijos sąlygomis prie to prisideda sumažėjęs visuomenės aktyvumas: vietinės iniciatyvos, savivalda ir socialiniai, visuomeniniai judėjimai turi tik menką politinę vertę.
Nuo to ypač kenčia besivystančių valstybių politinės ir socialinės sistemos. Atskiro, nepriklausomo žmogaus balsas nebevertinamas ir pradeda nieko nebelemti. Globalizacijos sąlygomis formuojasi nekontroliuojamos situacijos, nešančios grėsmę ne tik atskiram individui, tačiau ir bendruomenėms, ištisoms socialinėms grupėms, o galiausiai – nacionalinėms valstybėms.
Iš vienos pusės vyksta rizikos plėtra, t.y., kai globalinės problemos paliečia visus visuomenės narius be išimties, nepriklausomai nuo socialinės padėties, klasės ar valdžios.
Iš kitos pusės vyksta tokia globalizacija, kuri įtakoja tik tam tikras gyvenimo sritis (pvz., finansinių rinkų kaita, kariniai konfliktai, kuro kainų kilimas). Taip pat vyksta rizikos institucionalizacija, pasireiškianti atitinkamų organizacijų atsiradimu, kurios riziką supranta kaip asmeninio veikimo principą (pvz., investicinės rinkos, azartiniai lošimai, sportas, draudimas). Kartu globalizacijos sąlygomis sustiprėja veiklos „bumerango“ principas (pvz., industrializacija sukelia ekologines problemas, naujas, taip vadinamas „socialines ligas“ sukelia netinkamas gyvenimo būdas ar profesijos). Globalizacijos rizikos faktoriai formuoja nestabilų, nenuspėjamą socialinio gyvenimo charakterį.
Socialinė politika ir socialinė apsauga beveik visą XX-ą amžių formavosi nacionalinėse valstybėse.
Socialinės apsaugos teisė beveik visada buvo tik nacionalinių valstybių kompetencija ir jurisdikcija. Globalizacijos epochoje vienu iš svarbiausių klausimų tampa nacionalinių valstybių išlikimo problema. Akivaizdu, kad globalizacija, sumažindama nacionalinių valstybių reikšmę ir kompetencijų ribas, iš vienos pusės padidina viršnacionalinių darinių, kaip Europos Sąjunga ir NATO reikšmę.
Iš kitos pusės, sumažėjus nacionalinių valstybių reikšmei, išauga regioninių darinių svarba – stiprėja regionalizacijos procesai. Dažnai regionalizacija veda prie glokalizacijos reiškinių. Kartais ištisi regionai (pvz., islamo pasaulyje, Lotynų Amerikoje, Velse) atsiduria pralaimėtojų vaidmenyje. Lietuvoje tokios neigiamos regionalizacijos pavyzdžiu galėjo būti Tauragės apskritis, kurios bendrasis vidaus produktas, skaičiuojant vienam gyventojui 2001-2007 metais beveik 3 kartus nusileido Vilniaus apskričiai. Tačiau ne visada regionalizacija generuoja didesnę marginalizaciją ir „glokalizaciją“, kartais ji, kaip tai vyksta Europos Sąjungoje, implikuoja dideles potencijas greitesniam vystymuisi ir socialinio saugumo normų įtvirtinimui stiprėjančiuose regionuose, grafystėse, apskrityse, rajonuose ir savivaldybėse. Tačiau tarp vakarietiškų ir ne-vakarietiškų civilizacijų globalizacija užbrėžia tam tikrą takoskyrą, kuri dažniausiai nepalankiai veikia ne-vakarietiškas civilizacijas.
Vakarai užima tik 15 proc. planetos, o valdo 70 proc. pasaulio resursų, gamybos bei prekybos. Globalizacijos procesas Vakarams suteikia kontrolės ir palaikymo svertus, kurių pagalba, esant būtinybei, galima likviduoti potencialius savo konkurentus. Dažnai globalizacijos sąlygomis stiprūs nacionaliniai dariniai tampa dar stipresniais, o silpni – dar silpnesniais. Silpnai išsivysčiusioms valstybėms, norinčioms išlikti techninio-informacinio vystymosi bei intensyvios tarptautinės prekybos amžiuje, tai padaryti įmanoma tik įtvirtinus save kaip nepriklausomą valstybę regioninės integracijos rėmuose. Tokioje situacijoje lemiamą vaidmenį vaidina nacionalinio vystymosi strategija.
Lietuvoje nėra sukurtos ir įgyvendinamos kokios vienos programos, kuri būtų skirta socialinės atskirties mažinimui. Nacionalinio vystymosi strategija mažinant socialinę atskirtį Lietuvoje atsispindi ratifikuotuose bendresnio pobūdžio Jungtinių Tautų, Tarptautinės darbo organizacijos ir kai kurių kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose.
Europos Socialinės Chartijos pasirašymas gali būti geriausias tokio pobūdžio dokumento pavyzdys. Nacionalinio vystymosi strategija stabdant marginalizaciją Lietuvoje yra išreikšta Lietuvos skurdo mažinimo strategijoje ir kelių įtakingiausių politinių partijų 2002 metų susitarime dėl pagrindinių vystymosi krypčių Lietuvoje. 2004 metais Lietuva Europos Komisijos vertinimui pateikė Nacionalinį kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planą 2004-2006 metams.
Pagrįstai tikimasi, kad didžiausią impulsą kovoje su socialine atskirtimi gali duoti aktyvus Lietuvos dalyvavimas įvairiose su Europos Sąjunga susijusiose ir Europos Sąjungos finansuojamose programose. Derinant Europos Sąjungos socialinę politiką teigiamos įtakos visose Europos Sąjungos šalyse tikimasi iš „atviro koordinavimo metodo“. „Atviro koordinavimo metodo“ tikslas yra socialinės politikos harmonizavimas sekant geriausia praktika ir pritaikant ją („benchmarking“). Geriausios praktikos pritaikymas Europos Sąjungoje yra įvairiais būdais institucionalizuojamas. „Atviro koordinavimo metodas“ numato „vietinį mokymąsi“, „mokymąsi iš kitų“, „mokymąsi su kitais“ ir „mokymąsi užbėgant nesėkmėms į priekį“.
„Atviro koordinavimo metodo“ atsiradimui didelės reikšmės turėjo pasaulyje vykstantys globalizacijos procesai privataus verslo ir nacionalinio viešojo administravimo srityse. Nuo 9-o ir 10-o praėjusio amžiaus pabaigos daugelio Vakarų šalių viešajame administravime buvo naudojami privataus verslo metodai, kurie buvo įvardinti kaip Naujoji viešoji vadyba bei Visuotinės kokybės vadyba, o vienu svarbiausių metodų Naujojoje viešojoje vadyboje tapo geriausios praktikos siekimas ir įgyvendinimas. Akivaizdu, kad „geriausios praktikos siekimą“ ir „atviro koordinavimo metodą“ jungia didelis metodologinis panašumas.
Tam didelės reikšmės turi tos pačios abiejų metodų atsiradimo priežastys – globalizacija, verslumas, ekonominė ir politinė šiuolaikinio pasaulio liberalizacija. Tačiau „atviro koordinavimo metodas“ su privataus verslo metodais turi ir nemažų skirtumų. Visa apimtimi ir dideliu atvirumu „atviro koordinavimo metodas“ dėl viešojo administravimo specifikos gali reikštis tik viešosiose institucijose. „Atviro koordinavimo metodo“ sėkmingam taikymui būtina interesus derinančioji viršnacionalinė valdymo forma, t.y. tokia, kokios yra Europos Sąjungos institucijos. „Atviro koordinavimo metodas“ sujungia teigiamas globalizacijos ir europeizacijos procesų puses. Jis gali būti labai efektyvus įgyvendinant socialiai angažuotą socialinę politiką ir kovojant su socialine atskirtimi Europos Sąjungoje.
Sėkmingesniam socialinės apsaugos uždavinių sprendimui viso pasaulio mastu buvo būtinas platesnis, kompleksiškas problemų supratimas. .Atitinkamo bendro konteksto ir palankaus socialinei apsaugai viešo diskurso atsiradimas priklauso nuo daugelio sutelktų verslo, viešo administravimo, kultūros ir mokslo žmonių pastangų. Tarptautinės, nacionalinės ir vietinės institucijos, jeigu jos nori išvengti neigiamų globalizacijos įtakų socialinėje sferoje, turi pasirūpinti ir daugeliu neatidėliotinai spręstinų uždavinių už „tipiškos“ socialinės apsaugos kompetencijos ribų.
Globaliniai kolektyviniai veiksmai, regioninių krizių valdymas, globalinio ekonominio stabilumo užtikrinimas, aplinkos apsauga, tyrimų ir žinių ekonomikos plėtra, tarptautinių vystymosi ir paramos programų efektyvumas gali ne tik pagerinti ekonominio vystymosi rodiklius, bet ir gerokai palengvinti socialinės apsaugos uždavinių sprendimą. Globalizacijos eroje buvo būtini naujo pobūdžio sprendimai. Socialiniuose moksluose taip pat buvo būtina naujo tipo metodologija ir metodai.
Akivaizdu, kad įprasti ekonominės ir socialinės situacijos vertinimai, kurie buvo būdingi Gerovės valstybėse, globalizacijos eroje pradėjo užleisti vietą netradicinei analizei ir netradiciniams sprendimų būdams. Puikiai iliustruojanti besikeičiantį viešą diskursą analizė yra pateikiama Paul Streeten straipsnyje „Globalizacija: grėsmė ar galimybė?“, kuriame jis teigė, kad globalizacija gali pasižymėti ne tik neigiama įtaka socialiniams procesams, bet ir prisidėti prie socialinės padėties reguliavimo bei marginalinių grupių įterpties, socialinės sanglaudos ir įgalinimo pagerinimo, jeigu:
1) bus laikomasi Tarptautinio Valiutos Fondo rekomendacijų dėl labiau į „tikslinį socialinių programų taikymą“ orientuotų socialinės atskirties mažinimo priemonių.
2) bus neatmetama „šešėlinės ekonomikos“ reikšmė, nes jos pagalba galima įdarbinti milijonus socialinė atskirtyje atsidūrusiųjų, ir taip suteikti jiems saviraiškos bei uždarbio galimybes. Praeityje „šešėlinė ekonomika“ buvo vertinama kaip nelegali, verta „pasibiaurėjimo“ ir „atstumiantI“ ekonomika, o visas politikų dėmesys buvo nukreiptas į stambius industrializacijos ir infrastruktūros projektus. Globalizacijos eroje išaiškėja smulkių „neformalaus sektoriaus“ darbo vietų, pasižyminčių mažu uždarbiu, reikšmė besivystančiose, o taip pat ir išsivysčiusiose šalyse. Tačiau akivaizdu, kad dalinės valstybinio reguliavimo priemonės būtinos ir šiuo atveju.
3) Sveikintinos tolimesnės decentralizacijos tendencijos, nes jos gali sumažinti elito reikšmę ir išplėsti demokratijos ribas, kai sprendimų priėmime pradeda dalyvauti neturtintieji ir „atstumtieji“. Tokiu atveju ypatingai svarbiu tampa įvairių nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.
Kaip matosi iš aukščiau pateiktų teiginių, visi jie pasižymi kraštutinio liberalizmu, ir jau vien dėl tokio kraštutinumo propagavimo jie yra diskutuotini. Nors galima ir sutikti su P.Streeten, kad globalizacija prisideda prie tokio tipo reiškinių ir siūlo į juos atitinkamai naujoviškai reaguoti, tačiau tradicinių viešojo administravimo funkcijų ir „skaidrios ekonomikos“ paneigimas gali būti per ankstyvas arba net visai nepageidautinas reiškinys. Į globalizaciją „skubinančius“ ir „skatinančius“ pareiškimus dėl galimo jos neigiamo poveikio socialinei sferai reikėtų reaguoti labai atsargiai ir pamatuotai.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas, habilituotas daktaras
