Tarp kitko, apie teisėjo sprendimą neįkalinti areštinėje V. Uspaskichą. Vienas pastebėjimas: nereikia pykti ant V. Uspaskichą paleidusio teisėjo. Atvirkščiai: jis nubaudė V. Uspaskichą baisiausia bausme - gyventi su savo tikra žmona po vienu stogu pusę metų be galimybės pabėgti, o jo žmonai - jį išmesti lauk! Mūsų gerbiamas teisėjas, matyt, yra tikras sadistas.
Nuo šios vietos prasideda tikrai nejuokinga istorija, kurios pasekmės, jeigu, neduok Dieve, jos išsipildys, pasak vieno anonimo Delfi.lt komentatoriaus, visiškai sugražins Lietuvą į Rusijos ekonominį glėbį ir Šanchajaus karinę sąjungą. Kitaip tariant, po keleto metų vėl matysime Rusijos karines bazes Lietuvoje.
Ar ši apokaliptinė prognozė turi nors kiek pagrindo? Pradėsiu ne nuo paties scenarijaus, o nuo scenarijų kuriančiųjų kelis psichologinius bruožus, nes be jų suvokimo bet koks mano teiginys iškris iš konteksto. Be abejonės, scenarijų šiandien kuria Rusiją valdantys sluoksniai. Pirmas bruožas veikiantis jų savimonę, tai nepilnavertiškumo jausmas. Neveltui Rusijos prezidentas V. Putinas įvardijo Sovietų Sąjungos žlugimą kaip amžiaus katastrofą. Nes staiga dingo visus aštuoniasdešimt metų sovietinį žmogų į padanges kelianti kasdieninė propaganda - esą sovietinis žmogus yra superžmogus, o jo šalis yra superimperija, kurios „visi“ bijo arba turėtų bijoti. Vešėjo smurto, daugumos galios kultūra. Tas propagandos sukurtas stuburas pasirodė esantis iliuzija. Štai baimė yra antras psichologijos bruožas, verčiantis nepilnavertiškumo kamuojamą asmenį arba bėgti, arba sustingti ir nieko neveikti. Abejais atvejais žmogus nustoja vystytis, eiti į priekį.
Pasak psichologo Arūno Kuro, „Bėgimas yra niekas kita, kaip savisaugos instinktas verčiantis gintis, kompensuoti baimę jėgos reiškimu“. Taip elgiasi kai kurie gyviai gamtoje: išsipučia, klykia ir panašiai. Taip dabar elgiasi Rusija pasaulinėje politikos arenoje. Nesiskaitydama su demokratinėmis žaidimo taisyklėmis, bandydama primesti savo autoritarines žaidimo taisykles, vėl bijanti savo paties liaudies, mananti, jog „artimasis užsienis“ turėtų vėl patekti į jų įtakos zoną. Mes matėme Rusijos grubų bandymą įtakoti šalies politiką Estijoje. Tas pat jau pradėjo vykti Lietuvoje. Pavyzdžiui, keturiolikos Darbo partijos Seimo narių vojažas Maskvon. Kas tai, jeigu ne atviras iššūkis mūsų visuomenei ir jos istoriniam valstybingumo suvokimui.
Prieš pereidamas prie paties scenarijaus, kurį pavadinčiau „Perimti Lietuvą: finišo tiesioji“ jau girdžiu pasipiktinimo bangą mano adresu ir kaltinimus neva aš, Arkadijus Vinokuras, bandau sukiršinti Lietuvą su Rusija, sukelti antirusišką isteriją. Taip nėra. Nesu kraštutinių pažiūrų žmogus, nei primityvus patriotas. Gerbiu Rusijos kultūrą, kurią teko irgi pažinti. Tačiau antraip negu Darbo partijos Seimo nariai vykę į Maskvą ir teigiantys, jog jie myli Lietuvą - kuo neabejoju, man svarbu ne šiaip mylėti Lietuvą, bet dar matyti ją laisva.
Ne, ne aš vienas įžvelgiu šiandienos Rusiją valdančių ir bandančių kompensuoti baimę raumenimis, mums keliamą grėsmę. Štai Suomijos gynybos ministras Jyri Häkämies, aplankęs Jungtines Valstijas rugsėjo pradžioje, aukščiausio rango susitikime su JAV gynybos ir užsienio politikos atstovais Strateginių ir tarptautinių studijų centre (CSIS) pasakė: „Bendrai paėmus, Suomijos padėtis yra privilegijuota, nes yra išsidėsčiusi saugiausiame pasaulio kampelyje. Tačiau, atsižvelgiant į mūsų geografinę padėtį, Suomijos saugumui iškilo trys iššūkiai: Rusija, Rusija ir dar kartą Rusija. Ir ne tik Suomijai, bet ir mums visiems. Ką tai reiškia Suomijos nacionaliniam saugumui? Manau, kad būtų neprotinga –ir klaidinga – teigti, jog naujoji Rusija tiesiogiai grasins Suomijos saugumui. Taip nėra. Tačiau visų pirma tai reiškia, kad manantys, jog geopolitikos era pasibaigė, labai apsiriko. Geopolitika sugrįžo ir tokia jėga, kad mums, padarius iš to tam tikras išvadas, reikia prisiimti atsakomybę už Suomijos saugumą“. Tas, kas yra gerai susipažinęs su Suomijos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu leksikonu, joje vyraujančių politkorektiškumu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mūsų dienų, (Rusija - ne priešas) turėjo mažiausiai iškristi iš kėdės, blogiausiu atveju – gauti infarktą. Aistros Suomijoje dar nenurimo iki šios dienos.
Ir ne tik Suomija, bet ir Švedija su Norvegija (pastaroji NATO narė) jau pradėjo kalbėti apie bendrą ginklų užpirkimą ir – bendrą gynybą? Iki to dar toli, bet kad planai ruošiami ir diskutuojama, tai jau tikrai.
Štai tokiame kontekste keturiolika darbiečių važiavo į Rusiją. Tai gestas, turintis nepaprastai stiprų ir svarbų simbolinį užtaisą. Kuriamas silpnosios, nepatikimosios grandies NATO gynyboje įvaizdis. Todėl ir pavadinau jų kelionės dalyvius tėvynės išdavikais. Ne valstybės. Edukaciniais sumetimais. Nes geriausiu atveju važiavusieji yra visiškai naivūs, neišprusę padarai. Vien tik L. Graužinienės prisipažinimas LTV laidoje „Spaudos klubas“ praeitą trečiadienį ko vertas: „V. Uspaskichas nėra išdavikas, nes jo tėvynė – Rusija. Jis Lietuvoje gyvena tik dvidešimt metų“. Taigi, jie visiškai supainiojo asmeninius interesus su valstybės ir tautos, kuriai jie turėtų sąžiningai ir pagarbiai atstovauti. Jeigu jie tokie išties yra, tai šiuos ir būsimuosius Seimo narius reikėtų keliems mėnesiams nusiusti studijuoti politologijos pas R. Lopatą. Ir tik po to įteikti Seimo nario mandatą.
Apie patį scenarijų keliais žodžiais. Tikslas yra Darbo partijos atgaivinimas. V. Uspaskichui laimėjus rinkimus į Seimą, geriausiu atveju kelti pastovią sumaištį Seime. Blogiausiu atveju, vėl sustiprėjusi Darbo partija pritrauks visokius marginalus, bei jau esančias Seime politines partijas nesitikinčias vėl patekti į Seimą. Arba siekiančiomis daugiau galios. Patekus į Seimą ir Darbo partijai tapus dauguma, bus sukurta prorusiška koalicija eskaluojanti antieuropietiškas emocijas. Galiausiai – pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir NATO. Ar taip nutiks?
Didžiausia atsakomybė gulasi ant Seime esančių partijų pečių. Pirmi jas vienijantys šūkiai turėtų skambėti: „Dvigubiems standartams – Ne!”. „Populizmui – Ne!“ . „Siauriems asmeniniams interesams – Ne!“. Gal tada ir išvengsime nejuokingos ir kartu tokios liūdnos istorijos išsipildymo?