LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Nors Vilniuje uždaroma Užupio vaistinė – sąlygiškai smulkus praradimas, tačiau tai rodo, kad mes nesugebame įvertinti to, ką turime, ir kad mūsų visuomenė serga, sako architektas Audrys Karalius. „Jei visuomenės sveikata šlubuoja ir visuomenė gyvena klajoklišką gyvenimą, jei miestai yra ne kažkokia vieta su aiškia vertikale, o klajoklių stovyklą primenantis klasteris, natūralu, kad ne tiek svarbu, ar šiandien čia – vaistinė, rytoj – alubaris, poryt – drabužių parduotuvė“, – mano jis.
Anot A. Karaliaus, kai žmonės nesupranta, kas yra vertinga ir kad viską turi palikti taip, kaip rado, reikia kalbėti ir apie valstybę: „Kai žmogui ima slinkti plaukai, nereikia pulti jų klijuoti stipresniais klijais. Slenkantys plaukai – viso labo kažkokios ligos požymis.“
Vaistinė – kultūros paveldo dalis
Vilniuje, Užupyje, paskutines dienas dirba vaistinė, kuri toje vietoje yra maždaug nuo 1870 metų. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas sako, kad vis dėlto tai ne pati seniausia vaistinė – nepriklausomybės laikais praradome pačią seniausią Vilniaus vaistinę „Gulbė“. Be to, Užupio vaistinėje nebegaminami vaistai ir pats interjeras nebe istorinis – liko tik seni, įdomūs, autentiški baldai.
„Vaistinės savininkė paminėjo, kad tie pastatai nėra kultūros paveldo dalis. Tačiau iš tikrųjų jie – senamiesčio sudėtinė dalis, todėl ir kultūros paveldo statiniai, kuriems keliami tam tikri reikalavimai“, – pastebi V. Karčiauskas.
Todėl, jo teigimu, Kultūros paveldo vertinimo tarybai bus teikiama surinkta medžiaga ir bus klausiama, ką šiuo atveju daryti: „Kitaip sakant, žodį, kaip saugoti, priima ekspertai, kurie nėra valdžios atstovai. Gal tik liūdna, kad vėlokai sužinojome apie šios vaistinės uždarymą. Tačiau, jei kas nors bus bandoma daryti tose patalpose, bus reikalingi projektai, nes tai vis tiek kultūros paveldo statiniai. O sprendimas, ką daryti toliau, manau, bus priimtas per trejetą savaičių.“
Paveldui skiriama per mažai lėšų
Pasak V. Karčiausko, vien tik Vilniaus senamiestyje yra per 1,5 tūkst. tokio amžiaus pastatų. O didžiausia problema ta, kad Lietuvoje per mažai dėmesio teikiama funkcinei paskirčiai, kaip paveldo vertybei. Pavyzdžiui, Vilniuje tuoj nebeliks istorinių gydymo įstaigų.
„Kultūros vertybių registre yra keturios istorinės ligoninės, bet tik vieną ligoninę įmanoma išsaugoti kaip ligoninę. Visi žino, kokia Žvėryno infekcinių ligų ligoninės būklė. Tam, kad ją išsaugotume kaip ligoninę, investicijos turi būti tikrai didžiulės, tad nemanau, kad valstybė galėtų tiek jų skirti. Kaip pastatai, jie, be abejo, išliks ir bus saugomi Kultūros vertybių registre, bet, kad jie atitiktų šiandieninius medicinos reikalavimus, reikia investuoti dešimtis milijonų“, – neslepia departamento atstovas.
Kultūros vertybių registre, primena jis, yra ir Vilkpėdės ligoninės pastatų kompleksas, bet ten ligoninės iš esmės nebeliko, nes didžioji dalis pastatų privatizuota, vykdoma ir savavališka veikla, o medicininės paslaugos iš esmės nebeteikiamos.
„Antakalnyje, šalia Sapiegų parko, numatytos kitos funkcijos. Norint, kad ten išliktų šiuolaikinė ligoninė, reikia didžiulių investicijų, o, kaip žinote, paveldui, deja, investicijų skiriama nepaprastai mažai, – neslepia V. Karčiauskas. – Manau, kad, norint bent vienos paminėtą ligoninę išsaugoti kaip ligoninę , kurioje būtų teikiamos šiuolaikinės paslaugos, reikėtų ne vienų metų Kultūros paveldo departamento biudžeto.“
Požiūris į paveldą rodo visuomenės „ligas“
Architekto Audrio Karaliaus nuomone, architektūra, pastatai apskritai nėra gyvenimo tikslas. Jie – visuomenės sveikatos požymiai: „Jei visuomenės sveikata šlubuoja ir visuomenė gyvena klajoklišką gyvenimą, jei miestai yra ne kažkokia vieta su aiškia vertikale, šaknimi, o labiau klajoklių stovyklą primenantis klasteris, natūralu, kad ne tiek svarbu, ar čia šiandien vaistinė, rytoj alubaris, poryt drabužių parduotuvė. Mūsų miestų funkcinis paveikslas, bendras vaizdas ir atspindi pačią visuomenės sveikatą ir mentalitetą.“
Todėl, pastebi A. Karalius, reikėtų kalbėti ne tiek apie formalius Kultūros paveldo departamento svertus, kuriais būtų galima priversti išsaugoti vieną ar kitą funkciją, bet apie pačios visuomenės gydymą. „Manau, šiuo atveju vaistinė yra dar vienas liūdnas simptomas, bylojantis apie ryškią mentalinę eroziją“, – teigia jis.
A. Karaliaus žodžiais, Užupio vaistinė – sąlygiškai smulkus praradimas, o ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į Kauną. Ten bet kuriuo metu gali būti uždarytas architekto Vizbaro suprojektuotas Centrinis paštas, architekto Songailos suprojektuotas bankas.
„Tai – tarpukario Lietuvos simboliai, švyturiai, dingstantys iš miesto funkcinio žemėlapio. Todėl reikia kalbėti apie valstybės sveikatą. Kai žmogui ima slinkti plaukai, nereikia pulti jų klijuoti stipresniais klijais. Slenkantys plaukai – viso labo kažkokios ligos požymis. [...] Tiesiog mes nesuprantame, kad turime palikti taip, kaip radome, nes tai – vertybė, miestų stiprybė“, – mano architektas.
Lietuva virsta šaškių lenta
Menotyrininko Ernesto Parulskio nuomone, Užupio vaistinės atvejis rodo, kad nesusitvarkė pats verslas. O pozityvus pavyzdys galėtų būti Talino senamiestyje esanti vaistinė, kuri yra seniausia apskritai Europoje.
„Žinoma, ta estų vaistinė prarado savo, kaip vaistinės, funkciją, nes prekiauja vienaragio milteliais, meilės antpilais, paslaptingomis trauktinėmis ir kt. Bet jie persiorientavo į tai, kas priimtina verslui, miestui ir klientams. Užupyje irgi buvo galima kažką padaryti. Nesakau, kad tai buvo klaida, bet išsaugoti verslą norint išsaugoti funkciją, manau, yra per daug amorfiškas ir klampus planas“, – kalba E. Parulskis.
A. Karalius pastebi, kad pastovumas rodo miesto stabilumą, o Lietuva šiandien savęs ieško beatodairiškai ir nesugeba įvertinti, kad tai, ką jau turi, yra labai daug ir didžiulė vertybė.
„Pervažiavę Lietuvą pamatytume, kad akmens ant akmens nėra. Ten, kur buvo vaistinės arba kažkokios senovinės aludės, mokyklos arba dar kažkas, dabar viskas supainiota ir sustumdyta kaip kokioje šaškių lentoje. Manau, kad tai blogas požymis, mūsų nervingumo, nepasitikėjimo savimi, netikėjimo, kad tai, ką turime, yra gerai, ženklas“, – sako A. Karalius.
