Valstybės saugumo departamento (VSD) kompetencijai buvo, o gal ir tebėra priskirta per daug veiklos sričių. Žvalgyba noriai kaišioja nosį ne į savo reikalus.
Svarbiausia šalies saugumo institucija ilgokai užsiėmė ne savo reikalais – tai pripažįsta ir buvę jos vadovai, ir pareigūnai.
Užuot saugoję Konstitucijos pagrindus ir gaudę šnipus, nematomojo fronto kariai pasienyje graibydavo kontrabandinį spiritą, įsiveldavo į buitinių dramų scenarijus. Kai kas net mano, kad VSD aktyviai pasireiškė ir Garliavos košmaruose, išplėšiant mažametę iš globėjos.
Ar dalyvavo operacijoje?
Netgi nacionaliniu siaubo serialu ir valstybinio neįgalumo manifestacija tapusioje Garliavos dramoje įžvelgiamas VSD dalyvavimas ir viešai skelbiamų versijų įtikimumą yra gan svarbu suprasti - suprasti, kodėl žmonės ir visuomenininkai mato tiek priežasčių netikėti savo valstybėsstruktūrų ofcialiomis versijomis..
Šios institucijos atstovas spaudai Vytautas Makauskas tai kategoriškai neigia. „VSD yra žvalgybos institucija. Užtikrinti, kad būtų vykdomi teismo sprendimai, ar palaikyti viešąją tvarką nėra departamento funkcija. Gegužės 17 dienos operacijoje, vykdytoje Garliavoje, VSD pareigūnai nei su skiriamaisiais ženklais, nei be jų nedalyvavo“, – nukirto jis.
Kai kuriems visuomenininkams atrodo kitaip. Jie mano, kad VSD ir čia prikišo nagus, ir mini neva vykusias provokacijas departamento organizuotų įvykių metu, pavyzdžiui, mėginimą sudeginti policijos apsauginę juostą, kai tai darantys asmenys esą apsiramino tik tuomet, kuomet buvo paaiškinta, jog žinoma, kad jie siųsti VSD. Pasak asmenų, susidūrusių su šiais reikalais, reikia žvelgti ir į bendrą kontekstą.
„Pirmiausia mes matėme iškreiptą Garliavos budėtojų įvaizdį, kurį kažkas kūrė. Aiškinta, kad ten vieni degeneratai ir padugnės. Be to, matant VSD dalyvavimą bylose, kur jo vaidmens nenumato nei Konstitucija, nei įstatymai, kyla įvairių klausimų, – kalbėjo žinomas Kauno visuomenininkas Gintautas Bukauskas. – Žinome, kiek VSD pagavo šnipų. Tai daugiau buvo proginės ir pigios dovanėlės tuometiniams vadovams. O štai Maliko ir Chadizhato Gatajevų gėdingai subliūškusioje byloje jie rado laiko pasireikšti.“
Viešojoje erdvėje primenama ir reikšminga permaina – šiuo metu Lietuvos policijai vadovauja buvę kelių policininkai, nes po Garliavos įvykių, remiantis netikėtai atrastais įslaptintais liudytojais, neva žinojusiais apie velionio Drąsiaus Kedžio ir jo sesers Neringos Venckienės tikrus ar tariamus sumanymus, buvo nušalinta didelė dalis kriminalinės policijos vadovybės. Mat neva nereaguota į nerimastingus pranešimus. Keliamos versijos, kad VSD nori kitaip atsiimti tai, kas atimta ir neva yra paskelbęs neviešą kriminalinei policijai.
Dar 2010 gruodį priimtas Baudžiamojo proceso kodekso 165 straipsnio pakeitimo įstatymas ir atsisakyta VSD anksčiau priskirtos jam nebūdingos ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkcijos.
Politika nepriklauso
Buvęs VSD direktorius Mečys Laurinkus teigia, kad nupiešti visuomenės požiūrį į šios institucijos pokyčius gana sunku.
„Kai aš vadovavau, vertinimas greičiausiai buvo neutralus, nes niekas nežinojo, kaip vertinti VSD, – aiškino jis. – Departamentas nedirba su visuomene. Kitaip nei kokioje nors Vidaus reikalų ministerijoje, VSD direktorius nėra politikas.
Užsienio reikalų ministerija taip pat yra statutinė tarnyba, tačiau jos tarnautojams nedraudžiama priklausyti partijai. Sunku visuomenei ką nors ir paaiškinti. Tik įpusėjus mano vadovavimui atsirado Ryšių su visuomene skyrius. Iki tol komentuodavome patys. Tai nėra darbas su visuomene. Tai priskirtų funkcijų vykdymas.“
Apie VSD autoritetą visuomenėje, pasak jo atstovo spaudai V. Makausko, galima spręsti iš viešai skelbtų gyventojų apklausų rezultatų.
„Viena tokių buvo skelbta savaitraštyje „Veidas“. Žurnalo užsakymu Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausą 2012 metų sausio 30–vasario 1 dienomis atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“. Į klausimą, kaip pasikeitė Valstybės saugumo departamento veikla, maždaug dešimtadalis apklaustų didmiesčių gyventojų atsakė, kad padėtis pagerėjo. Dvigubai mažiau – 5 proc. manė, kad darbas pablogėjo. 72,2 proc. apklaustųjų teigė neturintys nuomonės arba nematantys pasikeitimų VSD darbe“, – tokiais argumentais teisinosi VSD atstovas.
Lindo, kur nereikėjo
M. Laurinkus pripažįsta, kad VSD per daug lindo ne į savo veiklos erdves. „Aš pats tai kritikavau anksčiau. Kai kuriose kriminalinėse bylose dalyvavo ir ikiteisminius tyrimus vykdė VSD. Tai ir sukėlė susidomėjimą, nes veikla buvo vykdoma ne pagal paskirtį.
Pavyzdžiui, kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Nusikaltimas atskleistas sėkmingai, bet byla buvo kriminalinė“, – akcentavo buvęs VSD vadovas. Jis pripažino, kad tada dėl didelio ažiotažo įsikišti VSD paprašė prezidentas.
Pasak M. Laurinkaus, gerai, kad iš departamento atimta galimybė inicijuoti ir vykdyti ikiteisminius tyrimus. Nors šnipinėjimo bylos, kaip teigia jis, lyg ir priklausytų VSD kompetencijai, būta ir kitų reikalavimų. „Tuo metu (kai vadovavo M. Laurinkus – red. past.) buvo per daug reikalavimų VSD kaip teisėsaugos institucijai. Nuo pat pradžių sakiau, kad VSD neturi būti teisėsaugos institucija. Tai, ką padarėme gero, padarėme be ikiteisminių tyrimų. Kad ir milijardinės nešvarių pinigų į dabar jau bankrutavusį „Snorą“ sustabdymas pavyko be automatų ar antrankių“, – priminė jis.
Anksčiau VSD dirbęs pareigūnas, kurio pavardė redakcijai žinoma, pritarė tokiai pozicijai ir ją papildė.
„Mes ne tik dalyvavome kontrabandos bylose. 1994–1996 metais turėjome budėti pasienyje ir žiūrėti, ar muitininkai nepraleidžia kontrabandinio spirito. VSD pareigūnų užduotis buvo sekti muitininkus.
Mes turėjome dubliuoti ir stebėti visus kitus pareigūnus. Buvo ir komiškų situacijų. Kartą vienas kolega ėmė ir pasmalsavo - ar sunku pereiti kiaurą sieną mišku. Ir tik paskui, žiūrėdamas jau į Baltarusijos pusės pasienio punktą, iš kitos valstybės teritorijos, susivokė kuo galėjo baigtis toks pasivaikščiojimas “, – pasakojo buvęs žvalgas.
Rezonansai ir saugumas
Plaukuota VSD ranka matoma ne vien Garliavos mergaitės draskymo istorijoje, taip ir nenugalėtame kontrabandos versle ar itin liūdnai pagarsėjusioje pulkininko Vytauto Pociūno žūties byloje. Pastarojoje SVD pareigūnai net politikus mėgino akalbėti nuo parlamentinio tyrimo ir ragino viską tyliai pamiršti bei „nesiknaisioti po kaulus“.
„Teisingas būtų pastebėjimas, kad Suomijos valstybė iš esmės diskvalifikavo visą Lietuvos teisėsaugą“, – apie kitoje Europos Sąjungos šalyje prieglobstį nuo Lietuvos žvalgų persekiojimo gavusių čečėnų M. ir Ch. Gatajevų bylą kalbėjo G. Bukauskas.
VSD šios istorijos iki šiol nekomentuoja, nes viskas yra jo pradėto „ikiteisminio tyrimo“ paslaptis. Neva nacionalinę reikšmę turėjusi byla baigėsi ir gėdingai subliuško, o Suomija suteikė žmonėms politinį prieglobstį, tačiau vaizduojama, kad šiame reikale yra daug valstybei svarbių paslapčių.
„Balsas.lt savaitė“ primena, kad M. ir Ch. Gatajevai buvo teisiami VSD pastangomis, argumentuojant grėsme nacionaliniam saugumui ir pateikiant buitinio ginčo bylos vertus įrodymus. Istorija baigėsi krachu teismuose ir suomių sprendimu, kad čečėnai Lietuvoje nepagrįstai persekiojami.
Paprastai tariant, suomiai mano, kad civilizuota teisėsauga Lietuvoje neegzistuoja.
Terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės byloje VSD pareigūnai irgi neišduoda neva valstybės paslapčių. Ar gali sveiko proto žmogus patikėti, kad nedidelio išsilavinimo mergina savarankiškai sukūrė tarptautinę teroristų grupuotę, kuri norėjo kažką kažkur susprogdinti?
Nei konkrečios vietos, nei datos, nei galimo nusikaltimo būdų byloje nėra, bet yra pati byla, nuo kurios VSD dabar jau atsiriboja ir vėl rodo pirštu į Generalinę prokuratūrą, žaidžiančią savo žaidimus.
Viešai skelbti dokumentai rodo, kad aukšti šalies pareigūnai melavo teigdami, jog Lietuvos VSD šioje byloje tiesiogiai nebendradarbiavo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Patarimai premjerui
2008 metų lapkritį premjeru dar tik tampančiam Andriui Kubiliui taip pat teko sulaukti buvusių VSD vadovų patarimų, su kuriais iš žurnalistų ar apžvalgininkų geriau nebendradarbiauti, nes jie esą valstybės pagrindams grėsmę keliantys „vanagai“.
Vienas žinomiausių apžvalgininkų, ilgametis „Laisvosios Europos“ radijo darbuotojas Kęstutis Girnius tuomet taip pat sulaukė VSD pareigūnų vizito ir paaiškinimų, ką verta, o ko nelabai verta kritikuoti.
Socialinius darbuotojus, galinčius lankyti velionio Drąsiaus Kedžio dukterį, kuri oficialiai kartu su biologine gimdytoja Laimute Stankūnaite saugoma įslaptintoje vietoje, ir šiandien parenka VSD. Būtent ši institucija sprendžia, kas gali dirbti su slapta informacija. O paslapčių šalyje daug.
TIK FAKTAI
VSD oficiali internete skelbiama vėliava – mėlynas audeklas, apsiūtas sidabriniais kutais. Mėlyna spalva simbolizuoja ištikimybę, tvirtumą ir sąžiningumą. Vienoje vėliavos pusėje ovaliame raudoname skyde pavaizduotas Lietuvos herbas – sidabrinis Vytis, už jo – sidabrinė stilizuota alebarda. Valstybės herbas apjuostas sidabrinėmis lauro šakelėmis. Kitoje vėliavos pusėje pavaizduotas ant užpakalinių kojų stovintis sidabrinis grifas, priekinėmis letenomis laikantis vėliavą-kaspiną su lotynišku devizu „Patria et veritas“ („Tėvynė ir tiesa“). Vėliava įrėminta sidabrinėmis juostelėmis, kurių kampuose pavaizduotos į centrą nukreiptos alebardų viršūnės.
Grifas – mitologinė būtybė su erelio galva, sparnais ir liūto liemeniu. Jis įkūnija žvėrių ir paukščių valdovų savybes, heraldikoje simbolizuoja budrumą, akylumą, jėgą ir išdidumą.
