Lietuva minės kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 21 sukaktį, o politologai ir intelektualai diskutuoja dėl „Sprinter“ apklausos rezultatų, esą dabar lietuviai mieliau rinktųsi ekonominę gerovę. Primename, kad tuščių lentynų, pagal paskyrimą gaunamų automobilių „Žiguli“ ir netvarkomų viešųjų tualetų sovietmečiu nebuvo, tad pateikta alternatyva – fiktyvi.
„Nepriklausoma“, nes niekas nepriklauso nuo žmonių?
Atsakymas, kad 70 proc. žmonių rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę, kaip teigia Politikos tyrimų ir analizės instituto direktorius Marius Ulozas, yra šaltas dušas visiems. Nes tik du dešimtmečiai prabėgo nuo įvykių, kai dauguma buvo pasiryžę mirti už laisvą Lietuvą, o kai kurie ir paaukojo gyvybę laisvės kovoje. Iš kur tokie atsakymai? Kas pasikeitė per dvidešimt metų?
„Pirma, pats klausimas, alternatyvos yra suformuotos nekorektiškai, nes suponuoja mintį, kad laisvė = skurdas, nelaisvė = ekonominė gerovė. O tai yra tiesiog šventvagystė sausio 13-osios kontekste. Daug kas dar puikiai prisimena sovietinę „ekonominę gerovę“ ir tuščias lentynas arba faktą, kad teisę nusipirkti padorią knygą gaudavai tik pristatęs 20 kilogramų makulatūros.
Antra, anksčiau žodis „nepriklausoma“, reiškė nepriklausomą nuo Sovietų sąjungos, laisvą Lietuvą. Dabartiniame kontekste daug piliečių jaučia(si), kad nepriklausoma Lietuva yra ta, kurioje niekas nepriklauso nuo piliečių, jų nuomonės. Manau, kad būtent čia reikia ieškoti priežasčių, kodėl žmonės pasiryžę atsisakyti ekonominės gerovės dėl nepriklausomybės. Bet esu tikras, kad jie tą gerovę įsivaizduoja emigracijoje, o ne Sovietų sąjungoje“, – teigia politologas.
Užminta skaudi žaizda
Politologė Morta Vidūnaitė portalui Balsas.lt sakė mananti, kad klausime yra paslėpta manipuliacija. „Klausimas buvo užduotas sociologų turbūt dėl to, kad „nepriklausomybė“ Lietuvoje vis dar turi sakralinę prasmę. Turiu galvoje, kad, nors Lietuvos nepriklausomybė yra saugi kaip niekad per visą istoriją, lietuviai vis dar jaučiasi nesaugūs kaip valstybės gyventojai. Todėl apklausa buvo savotiška manipuliacija. Esu tikra, kad sociologija neturėjo tokio ketinimo, – jį padiktavo mūsų visuomenės poreikiai“, – mano ji.
Anot M. Vidūnaitės, užduoti tokį klausimą krizės metu, tai minti ant skaudžios žaizdos. „Žmonės pavargę nuo krizės, nuo nepritekliaus, nuo nuolatinės įtampos, kaip susimokėti būtinas sąskaitas, o jiems čia toks dramatiškas klausimas. Sutinku su tais, kurie sako, kad tai protesto prieš valdžią ženklas, galbūt nuoskaudos išsakymas, kad „ei, valdžia, pamatykite ir mus, ir mūsų kasdienius rūpesčius“. Esu tikra, kad jei iškiltų grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, eitų ginti daugelis tų, kurie dabar atsakė, kad gerovė jiems dabar svarbesnė. Žinoma, kad geras gyvenimas jiems dabar svarbesnis, nes jie jo neturi, o nepriklausomybę turi, ir ji užtikrinta. Taigi, dėl jos dabar ir nėra ko jaudintis“, – ramina M. Vidūnaitė.
Kautųsi už pinigus?
Istorikas Tomas Baranauskas apskritai linkęs abejoti apklausos tikslumu ir teiginiu, kad atsirastų tiek daug žmonių, kurie mieliau sutiktų kovoti už kapšą pinigų ar „šlapią“ dešrą. „Ten kažkaip išeina, kad nepriklausomybė svarbi tik 20 proc. respondentų, bet už energetinę nepriklausomybę sutiktų daugiau mokėti 25 proc.“, – stebisi jis.
T. Baranauskas primena, kad kita apklausa, kurią atliko „Baltijos tyrimai“, rodo, jog 46 proc. respondentų pasiryžę ginti Lietuvą ginklu. „Tai, palyginti su ta keista „Spinter tyrimų“ apklausa, kurioje tik 20 proc. respondentų neva labiau vertina nepriklausomybę, o ne ekonominę gerovę, išeitų, kad dauguma, pasirįžusių aukoti gyvybę dėl Tėvynės, labiau vertina ekonominę gerovę nei nepriklausomybę.
Galima būtų ir nelyginti skirtingų apklausų, bet kai toje pačioje apklausoje 25 proc. pasako, kad geriau mokėti didesnę kainą už elektrą ir dujas, kad tik išsivaduotų nuo Rusijos priklausomybės, kyla įtarimas, kad arba „Spinter tyrimų“ apklausėjai kažkaip nuteikė respondentus, interpretuodami užduodamus klausimus, arba kažką ne taip suskaičiavo“, – mano istorikas.
Stebina nustebimas
Stebina ne tiek tyrimo rezultatai, kiek žmonės, kurie juo stebisi, teigia žurnalistas Andrius Užkalnis. "Jau prieš du dešimtmečius silpnadūšius baugino būtent tais dalykais: kiek kainuos Vakaruose viską pirkti, pagalvokite, laukia alkanas gyvenimas.
Kai ateina sunkumai, tai ypatingai sunku būna tiems, kas labai priklausomas nuo vieno darbdavio (dar blogiau, kai vienas darbdavys - valstybė). Jiems yra baimės, kontrolės praradimo jausmas - tas pats bejėgiškumas. Iš ten ateina ir tikėjimas pasakomis, kad tik jos būtų su laiminga pabaiga. Ta mintis, kad nepriklausomybė mums atnešė nepriteklius, yra kvailystė, kuria galėtų patikėti tik tas, kas neturi kuo daugiau tikėti arba negali susitaikyti su tuo, kad gyvenime ne visada visiems sekasi. Pirmiausia, nepriklausoma Lietuva gyvena turtingiau ir sočiau, negu sovietinė, o kad ne visų lūkesčiai patenkinti, tai ne nepriklausomybės rezultatas. Tiesiog toks yra gyvenimas.Stebina ne tiek tyrimo rezultatai, kiek žmonės, kurie juo stebisi. Jau prieš du dešimtmečius silpnadūšius baugino būtent tais dalykais: kiek kainuos Vakaruose viską pirkti, pagalvokite, laukia alkanas gyvenimas. Ir tada daugelis tuo tikėjo, tik buvo taip išmokyti, kad pilvo ir piniginės reikalai neturi būti afišuojami, todėl ir pasirinko visgi Sąjūdžio mitingus", - teigia jis.
Apklausa niekinė
Politikos apžvalgininko Giedriaus Kiaulakio komentaras:
„Iš tų šviežiai atliktų apklausų, kurios neva rodo visiškai išsekusį LR piliečių patriotizmą ir nepakankamą pasiryžimą dalyvauti šalies gynyboje karinio konflikto atveju, išpūstas pernelyg didelis burbulas. Visų pirma, tokios apklausos yra iš principo niekinės, nes šiuolaikinis, ramiai ir šiltai su murkiančiu katinu arbatą gurkšnojantis žmogaus iš principo negali žinoti ką jis darytų itin ekstremalioje situacijoje. Kokias nors 1938-aisiais Lietuvoje parodomasis patriotizmas buvo privalomas ir jo laikymasis prižiūrimas valdžios institucijų. Jei kažkas tokias apklausas būtų daręs tada – be abejo, pasiryžimą mirti už Laisvę ir Tėvynę būtų deklaravę nuo 90 iki 99 proc. lietuvių. Bet kai atėjo 1940-ieji, norinčių organizuoti krašto gynybą neatsirado ir narsūs generolai su auksiniais antpečiais arba pabrukę uodegas paspruko Vakarų kryptimi arba buvo inkorporuoti į Raudonąją Armiją, kur gana greitai žuvo, susidūrę su šios organizacijos atestaciniais reikalavimais. Partizanavo po karo irgi ne itin ženklus procentas. Taigi, tokios apklausos yra proginės ir ritualinės, kur visi turėtų pasisakyti gražiai ir patriotiškai – visi kaip vienas. Tad dėl rezultatų esu linkęs pritarti jau viešumoje išsakytai nuomonei, kad neigiamai pasisakę respondentai šiuo atveju tiesiog pasinaudojo proga pasiųsti valdančiajai nomenklatūrai (visoms be išimties frakcijoms) signalą, ką jie galvoja apie tos nomenklatūros valdymą. Dabar dalis nomenklatūros (konservatoriai) pūsis ir vaizduos įžeistą geradarį, o kita dalis (opozicija) sakys, kad iš to reikia daryti išvadas. Po savaitės viskas jau bus pamiršta.“
