„Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?“ – taip pavadintas Šiaulių universiteto bibliotekoje rugsėjo 26–29 dienomis vyksiantis III Lietuvos istorikų suvažiavimas. Į jį atvažiuos šalies istorikų elitas. Vienas iš suvažiavimo organizatorių Šiaulių universiteto profesorius Arūnas Gumuliauskas sako, kad šis suvažiavimas – svarbesnis įvykis nei „Šiaulių dienos“. Po jo gali tekti perrašyti ir istorijos vadovėlius.
Programoje – 84 pranešimai
– Lietuvos istorikų suvažiavimas šalyje rengiamas trečią kartą. Kaip suvažiavimas atkeliavo į Šiaulius?
– Pirmą kartą Lietuvos istorikų suvažiavimas buvo organizuotas prieš pat pirmąją sovietinę okupaciją. Joje aktyviai dalyvavo žymus istorikas Zenonas Ivinskis.
Nutarimas atgaivinti suvažiavimų idėją buvo priimtas susiformavus Nacionaliniam istorikų komitetui, aukščiausiai profesionalių istorikų institucijai.
Pirmas suvažiavimas buvo sušauktas 2005 metais Vilniaus universitete. 2009 metais suvažiavimas vyko Klaipėdoje. Trečiajam suvažiavimui Nacionalinis istorikų komitetas pasirinko Šiaulius. Tuo pripažino, kad mūsų mieste egzistuoja istorijos mokslas. Kartu tai yra pripažinimas Šiaulių universiteto Istorijos katedrai ir visam universitetui.
Suvažiavimų metu istorikai sprendžia daug ginčytinų klausimų, istoriografijos problemų, bando pasiekti bendrą žiūrėjimo tašką į vieną ar kitą istorinį momentą.
Vyksta labai karšti ginčai, diskusijos, nes profesionalūs istorikai nelabai nori užleisti savo pozicijų, požiūrio.
Suvažiavimą organizuoja Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas ir Šiaulių universitetas.
Suvažiavime dalyvaus profesionalių istorikų elitas, pranešimus skaitys 84 istorikai, tarp jų trys - iš Šiaulių universiteto – Rita Trimonienė, Simonas Strelcovas ir aš.
Suvažiavimas yra atviras, visi norintys gali ateiti pasiklausyti, klausti, pabendrauti su istorikais. Šiaulių istorijoje tokia proga – pirmoji. Manau, šis renginys yra svarbesnis nei miesto dienos, kurios būna kasmet.
Problemos su kaimynais
– Kodėl pasirinkta tema – nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?
– Sovietų Sąjungoje buvo visiškai aišku, kad istorija yra politizuota, ginčų nekilo.
Dabar politikai bando įkelti koją į mūsų lauką, daro nevienareikšmių sprendimų. Pavyzdžiui, priima nutarimą, ir staiga atsiranda naujas Lietuvos Prezidentas, kokio nėra buvę, nemenkinant jo pokario nuopelnų.
Kuo toliau, tuo labiau atsisakoma sovietinės okupacijos idėjos – atsiranda terminas „sovietmetis“. Dabar visiškai neaišku, kada baigėsi sovietinis totalitarizmas Lietuvoje. Mano pranešimo tema kaip tik ir bus tokia.
Keliu idėją, kad sovietinis totalitarizmas Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, baigėsi su M. Gorbačiovo pertvarka 1985 metais. Pats sovietizacijos procesas Lietuvoje baigėsi 1988–1989 metais su Sąjūdžio atsiradimu.
Skaitant kitų istorikų darbus atrodytų, kad po 1953 metų, po Stalino mirties, viskas pasibaigė: Sovietų Sąjunga buvo partokratinė šalis, bet apie totalitarizmą neužsimenama. Tokių problemų yra labai daug, pribrendo laikas jas gvildenti.
Sovietinio totalitarizmo, okupacijų klausimas yra savotiškai politizuotas santykiuose su Rusija.
Baltarusija dabar bando politizuoti ir viduramžius, lyg Vytautas jau ir nebe lietuvis.
Amžinas Lietuvos-Lenkijos klausimas.
Problemų yra beveik su visais kaimynais. Ką tik grįžau iš konferencijos Torūnėje, Lenkijoje, ten irgi politikai kišasi į istoriją. Lenkų politikų santykiai ypač įtempti su čekais ir lietuviais.
Suvažiavime kalbėsime, kaip reikia vykdyti istorijos politiką, kad, kiek galima, išvengtume išorinių įsikišimų.
Provokaciniai momentai
– Kurie klausimai, pranešimai, jūsų nuomone, sukels daugiausia ginčų?
– Daug diskusijų turėtų sukelti sekcija „Ar vien mitų griovėjai? Istoriniai mitai ir jų istorikai“.
Provokacinių momentų pranešimuose pateikia Darius Baronas: Klaipėdos suvažiavimo metu jo pasisakymai apie Pilėnus sukėlė audringas diskusijas. Šiauliuose jis skaitys pranešimą „Mitas Žemaitija“.
– Kasmet po istorijos abitūros egzaminų kyla diskusijų dėl užduočių. Galbūt po šio suvažiavimo atsiras pataisų mokykliniuose vadovėliuose ir klausimynuose?
– Manau, kad egzaminų rengėjai turėtų susilaikyti nuo probleminių klausimų, konsultuotis su profesionaliais istorikais.
Nėra korektiška, kai testų forma valstybiniuose brandos egzaminuose pateikiama klausimų, kurie istorikams profesionalams kelia diskusijų.
Tikiuosi, kad kai kurie pranešimai šiek tiek pakeis vadovėlių sovietinės okupacijos periodizaciją.
Ragins atsigręžti į lituanistikos mokslus
– Kokio laiko istorinių tyrimų labiausiai trūksta Lietuvoje?
– Istorinių tyrimų trūksta apskritai, mūsų jėgos nedidelės. Istorikus ruošia tik keturi universitetai. Lenkai iš mūsų perima didelę dalį tyrimų objektų, nes mes fiziškai neturime jėgų.
Turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys lituanistikos mokslams – lietuvių kalbai, literatūrai ir istorijai.
Suvažiavime galvojame priimti rezoliuciją, kuria paraginsime Vyriausybę atsigręžti į lituanistikos mokslus. Be lituanistikos nebus ir Lietuvos. Tai, man atrodo, visiems aišku.
Paskutiniais metais humanitariniai, socialiniai mokslai gauna smūgį po smūgio.
Torūnėje teko bendrauti su mokslininkais iš Vakarų. Jų teigimu, visoje Europoje atskirais laikotarpiais vyko didžiulis puolimas prieš socialinius, humanitarinius mokslus.
Priežastys – ekonominės. Laisvosios rinkos fanatai neįsivaizduoja, kad kai kurios mokslo šakos gali būti dotuojamos. O aš neįsivaizduoju, kaip gali lotynų kalbos specialistas gauti pelną.
Mes išgyvename, kad Šiaulių universitetas priima mažai humanitarinių mokslų studentų. Bet ta pati problema yra visuose Vidurio Rytų Europos universitetuose.
Humanitariniai mokslai stiprūs tuose universitetuose, kuriuose labai stiprūs technologiniai mokslai. Kol nusistatys mūsų ryšiai su verslu, lituanistikos mokslams valstybinė dotacija yra būtina.
Istorikus keičia politologai
– Kokie svarbiausi pastarųjų metų istorikų darbai, tyrimai?
– Reikšmingas dalykas – „Versmės“ leidyklos lokalios istorijos serija „Lietuvos valsčiai“.
Smarkiai pajudėjo lietuvių išeivijos istorijos klausimai, už tai galima pagirti Vytauto Didžiojo universitetą.
Ženklus darbas – Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorija“.
Kuo skiriasi Lenkijos ir Lietuvos knygynų istorijos skyrius? Pas mus labai daug verstinių knygų, pas lenkus – atvirkščiai, viskas yra lenkų.
Tai parodo, koks dėmesys skiriamas istorijai. Lenkai sugeba parašyti Baltijos šalių istoriją, ko mes niekaip su latviais, estais nesugebėjome padaryti.
Lenkai parašė Slovakijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Sovietų Sąjungos, Australijos istoriją. Lenkų autorių parašyta ir ne viena Lietuvos istorija.
– Koks istoriko vaidmuo šiandieninėje valstybėje?
– Turėtų būti svarbus. Istorikai turėtų konsultuoti politikus istorijos klausimais, ypač – Seimo Užsienio reikalų komitetą, Užsienio reikalų ministeriją.
Bet istoriko vaidmuo traukiasi. Istorikai išgyveno pakilimą atgimimo laikotarpiu, pirmaisiais nepriklausomybės metais. Dabar pozicijas užleidžiame politologams.
Plačioji visuomenė Lietuvoje žino vieną kitą istoriką, bet pažiūrėkite, kiek politologų žino!
Politikai istoriją bando aiškinti, kaip patinka
Profesorius Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto viceprezidentas:
– Istorikų suvažiavimas Šiauliams yra ir įvertinimas, ir paskatinimas toliau plėtoti studijas Šiaulių universitete. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad mieste yra labai stiprus istorinis muziejus.
Jungiamoji suvažiavimo tema „Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?“ pasirinkta dėl stebimų tendencijų, kad politikai ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, mėgina istorijos aiškinimus naudoti taip, kaip jiems patinka.
Tam tikros istorijos pamokos gali būti naudingos politikams. Bet turi būti rastas savotiškas balansas tarp istorijos interpretacijų ir vėlesnių naudojimų politiniuose debatuose, kad nebūtų piktnaudžiaujama argumentais.
Istorijos politizavimas yra aktuali problema. Istorikams taip pat reikia išmokti su tuo gyventi.
Manau, kad daugiausia diskusijų kels įvairios XX amžiaus temos, sovietmečio problemos, Sąjūdžio įvykiai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
