Seimo narių amžiaus vidurkis dabartinės kadencijos pradžioje buvo 49,5 metų. Palyginimui - JAV Kongreso atstovų rūmų nario vidutinis amžius yra yra 56 metai, o senatoriaus - 61,7 metų. Diskusijų apie tai – ar reikia daugiau jaunų žmonių politikoje ir valstybės tarnyboje vis pasigirsta.
Dažnas dabar pirštu rodo į Gruziją, kur deklaruota siekiamybė, kad vidutinis amžius valstybės tarnyboje neviršytų 35 metų.Akcentuojama, kad šalis taip atsikrato sovietinio paveldo.
Gruzijos ambasadorius: visuomenė pritaria
Gruzijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Georgijus Kerdikošvilis portalui „Balsas.lt“ sakė, jog radikaliausiai buvo reformuota policija ir tai pasiteisino. „Tiksliai dabar nepasakysiu, bet policijoje amžiaus vidurkis dabar gali būti apie 28 metai, ten pasikeitė 88 procentai darbuotojų. Iškart po „rožinės revoliucijos“ tiesiog atleidome senuosius kadrus, dirbusius ten dar nuo sovietmečio ir paskui prie Eduardo Ševardnadzės. Suformavome tarnybą iš naujo - iš žmonių, nusiteikusių kurti valstybę. Tai buvo tiesiog būtina. Tiesa, dalis senųjų darbuotojų gali grįžti, jei atitinka dabartinius reikalavimus. Pavyko išgyvendinti korupcija labai svarbioje srityje, su kuria žmonės susiduria kasdien“, - teigia ambasadorius.
Anot G. Kerdikošvilio, kalbos, kad išvaikyti profesionalai ir padaryta žala valstybės tarnybai tėra opozicijos politiniai poteriai. „Matyt, kad yra nepatenkintų, kažkas bylinėjasi, bet visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad žmonės yra patenkinti. Gerėjantis šalies korupcijos indeksas ir patrauklumo verslui rodikliai, kuriuos patvirtina ir Pasaulio bankas, rodo, kad nuėjome teisingu keliu“, - įsitikinęs diplomatas.
Dirbtinai atjauninti?
Lietuvos politikoje dalyvaujantys ar dalyvavę jaunesni žmonės diskriminacijos nejaučia, o ekspertai nelinkę manyti, kad galima kaip nors dirbtinai atjauninti valstybės valdžią. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus 2000 metais pamėgino tai padaryti iš tuomet „jaunų ir perspektyvių“ Artūro Paulausko bei Rolando Pakso suformuodamas „Naujosios politikos bloką“. Labai netrukus jis subyrėjo, o vėliau sekė žinomi skandalai, trumpas ir nelaimingas R. Pakso prezidentavimas, vainikuotas apkalta, o galiausiai ir A. Paulausko partijos iškritimas į užribį.
Negalima būtų teigti, kad politikoje nesireiškia jauni žmonės. Kai kurie padaro net visai neblogą karjerą ir gana greitai. Seimo opozicijos lyderis, Darbo partijos frakcijos seniūnas, 29 metų Vytautas Gapšys teigia nepajutęs kokio nors reikšmingesnio vyresniųjų kolegų ignoravimo ar arogancijos dėl savo jauno amžiaus. „Gal pradžioje, kol trūksta patirties, jaučiasi kažkokie skirtumai, bet labai greitai viską apsprendžia kompetencija ir darbas“, - tikino darbietis.
Nors jaunimas mieliau renkasi emigraciją, nei dalyvavimą politikoje, bemaž visos partijos siekia nors formaliai turėti aplink save jaunimo organizacijas, naudodamas jas, kaip „kadrų kalves“ ir jaunesnio elektorato balsų viliojimui.
Viena aktyviausių jaunimo organizacijų jau ne pirmą dešimtmetį yra Lietuvos liberalus jaunimas, per kurį politiką atėjo dabartinis Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
Buvęs šios ir oganizacijos narys, nevyriausybinių organizacijų ekspertas Vaidotas Ilgius portalui „Balsas.lt“ sakė nematąs pagrindo lieti ašaras dėl jaunimo padėties politikoje. „Pakankamai aktyviai reiškiasi (tikriausiai ne mažiau aktyviai, kaip senais laikais). Kai kurios partijos aktyviausius savo jaunimo organizacijų lyderius ima į sąrašus ar į administracinius pagalbininkus politiniame darbe - tai manau, jos pateisina politikų kalvės vardą. Liberalų jaunimas dažnai ir savarankiškumą demonstruoja - rengia diskusijas, meta iššūkius vyresniems kolegoms.
Aišku, prieš dvidešimt metų ir žolė buvo žalesnė, ir medžiai aukštesni. Atrodė, kad tada yra daugiau entuziazmo, idealizmo, dabar daugiau pragmatizmo ir profesionalumo. Kiti laikai, kitos darbo priemonės - sunku lyginti, bet regreso jausmo neturiu“, - tikino visuomenininkas.
Tiesa, sovietinio komjaunimo laikus menantys įpročiai persismelkę ir čia. Neseniai nuskambėjo įvykis, kai jaunieji konservatoriai vienbalsiai paskelbė remią Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Andrių Kubilių, artėjančiuose šios organizacijos lyderio rinkimuose. Turbūt tam, kad viskas būtų dar juokingiau, jaunieji krikščionys demokratai tuoj pat vienbalsiai parėmė Ireną Degutienę.
Politologas Lauras Bielinis komentuodamas tokio pobūdžio „jaunąją politiką“ pareiškė manąs, kad tai atitinka geriausias sovietines tradicijas. „Tai primena senus laikus, kai komjaunuoliai ar pionieriai vykdydavo tai, ko reikalavo komunistų partijos centro komiteto nurodymas. Būdavo gaunamas neviešas partijos centro komiteto nurodymas, o jau paskui sekdavo neva spontaniška iniciatyva“, - sakė jis.
Nebebus resursų
Prieš kelioliką metų apie naujos politikų kartos išsiugdymą kalbėjęs politologas Vytautas Radžvilas neseniai vykusioje diskusijoje Mokslų akademijoje pastebėjo, kad masinė emigracija ir pasipinigavimui skirta aukštojo mokslo reforma tam nepasitarnauja. Politikos „atjaunėjimui“ Lietuva turi vis mažiau resursų.
V. Radžvilas nurodė neseniai susipažinęs su jaunuoliu, Londone studijuojančiu politologiją. „Aš sau tyliai pagalvojau - gabus jaunas žmogus, nesuvokiantis, kad iš tikrųjų mokosi politologijos technikume. Tokių potencialiai gabių žmonių, kurie turėtų būti universiteto atrama, mes prarandame neįsivaizduojamai daug“, - sakė V. Radžvilas, kalbėdamas apie akademinę sferą, kurios tendencijos mažai skiriasi nuo politinio gyvenimo.
Panašiai mano ir kai kurie jaunesnės kartos žmonės pamėginę dalyvauti politinėse kovose. Naujosios Sąjungos sąraše į Vilniaus miesto tarybą bandęs balotiruotis 32 metų Marius Ulozas taip pat teigiamai atsiliepia apie Gruzijos patirtį, bet piešia nelinksmas Lietuvos perspektyvas. „Kaip paruošti jauną žmogų, kad jis galėtų konstruktyviai dalyvauti valstybės valdyme? Manau, visų pirma reikia įsiklausyti į jaunų žmonių (tiesa, Lietuvoje valdžios atstovams reiktų apkritai išmokti klausyti savo piliečių) nuomonę ir leisti jiems prisiimti atsakomybę už savo valstybę. Taip ugdysime patriotišką, sąmoningą žmogų, kuris taps ateities Lietuvos pagrindu.
Antra, politikoje turi atsirasti daugiau jaunų žmonių. Partijos turi atjaunėti ir įsileisti daugiau jaunų žmonių. Nes neretai į šalia partijų veikiančias jaunimo organizacijas politikai žiūri kaip lankstinukų išnešiotojus, neturinčius nuomonės.
Pati visuomenė turi keistis – kol sakysim, kad politika yra blogis, o visi politikai niekšai – retas jaunas žmogus ryšis dalyvauti politikoje. Be to, reikia išmokti pasitikėti jaunais žmonėmis tiek politikoje, tiek valstybės valdyme, tiek apskritai darbo rinkoje. Jei toks pokytis neįvyks pačiu artimiausiu metu, mes prarasime kartą, kuri kurs savo gyvenimą užsieniuose, o ne ten, kur jų nuomonės niekas nepaiso“, - teigia jis.
Skirtingos šalys – skirtingi supratimai
Universalių receptų ir „teisingo“ valdžios ar valstybės tarnybos amžiaus vidurkio nustatyti ko gero visgi neišeitų. Revoliucinių reformų nedarančios Jungtinės Karalystės visuomenės požiūrį į jaunimą aukštuose postuose komentuojantis ten dirbantis žurnalistas Andrius Užkalnis pabrėžia, kad jaunas amžius nėra proteguojama vertybė šioje šalyje.
„Anglijoje politinė karjera labai tiesiogiai siejama su branda, ir žodis „seniority“, reiškiantis vyresnybę, organiškai apima ir patirtį, ir metus. Pasiknaisiojus giliau, pamatome, kad patirtis nuo metų laikomi praktiškai neatskiriamais. Tony Blairas prieš trylika metų buvo išimtis. Kaip ir praėjusiais metais paskirtas kancleris George Osbourne, užėmęs postą nebūdamas nė 40-ties, turėjo labai stengtis - ir tebeturi stengtis - kad įtikintų labai konservatyvią aplinką, jog yra SOLIDUS. Jaunimui labai sunku užbėgti į priekį greičiau, nei leidžia natūralus žilas plaukas.
Anglams labai prie širdies visokie pasakymai „better the devil you know“ ir „senas arklys vagos negadina“, ir kalbant apie jau pažįstamą velnią, yra laikoma, kad patirtis ir įrodymai iš praeities įrodo jei ne viską, tai daug ką. Būtent todėl Anglijoje nuostabiai mažai reiškia formalus išsilavinimas ir be galo daug reiškia patirtis. Nustebtumėte sužinoję, kiek yra pvz., BBC žmonių super-aukštuose postuose be aukštojo išsilavinimo. Johnas Majoras neturėjo aukštojo. Yra manoma, kad geriausias dalykas politikui yra tai, kad jis - kai patyręs - yra matęs viską ir jo nenustebinsi. Jis nepasimes”, - pasakoja jis.
Tiesa, Anglijos politinės partijos taip pat turi savo jaunuosius konservatorius ir leiboristus. Anot A. Užkalnio, galvojant apie tai, ko tikimasi politikoje, tai visada bus tvirtas sugebėjimas priimti sprendimus. „Jaunieji ir tie, ir tie - tai iš esmės jauni žmonės, pasiryžę anksti pradėti karjerą, kad kaip galima anksčiau priartėti prie jos aukštumų.
Pirmausiai padedant vietos partijos skyriuje, paskui dažnai per municipalinę valdžią, ir trinantis iki kandidato į parlamentą. Jei išrenka, esi jau tada gal nebe labai jaunas (bent jau 35 metų) deputatas, bet sėdiesi tik ant back bench (užpakalinis suolas parlamente - „Balsas.lt“), ir tikiesi pakliūti į partijos priartintųjų ratą. Tai kartais užtrunka labai ilgai. Kelias kadencijas kartais žmonės bando iškilti“, - mano A. Užkalnis.
Anot žurnalisto, kelias kadencijas valdęs premjeras T. Blairas, užėmęs pareigas būdamas vos 41-erių, gavo šansą todėl, kad tuomet Leiboristų partija buvo absoliučiai aiškiai nebeišrenkama. „Ten buvo „frykų“ (pakvaišėlių - „Balsas.lt“) šou. Išskyrus saujelę profsąjunginių prokremlistinių komunistų, visi suprato - nors ir nenoriai - kad reikia kažką keisti. T. Blairas tai panaudojo. Pagal savo amerikiečių konsultantų patarimą, jis žinojo, kad reikia pagrindinį trūkumą pateikti kaip privalumą, ir jis pats pradėdavo kalbėti apie savo jaunumą, kol nepradėdavo kiti“, - pabrėžia A. Užkalnis.
Anot jo, partija, kuri pasiskelbtų esanti jauna, nauja ir nesustepusi bei mėgintų tuo papirkti anglų elektoratą, būtų senųjų politikos vilkų sudirbta per pirmas tris pasirodymo žiniose minutes. Tad Lietuvos jaunųjų politikų gyvenimas nėra toks jau sunkus.
Ta proga galima prisiminti ir ispanų filosofą Jose Ortegą y Gassetą, savo knygoje „Masių sukilimas“ be kita ko šaipėsi ir iš masinių jaunesnės kartos pretenzijų į valdžią bei puikavimąsi savo tariamu progresyvumu. „Masių žmogus“, mojuojantis pažangos lozungais, anot filosofo, nemoka vertinti to, kas buvo sukurta iki jo, nes pats jis to nekūrė. Taigi ir griauna viską, ką laiko atgyvenomis ir stereotipais labai lengva ranka, tradicijas ir autoritetus laikydamas nevertais savo protingumo ir didybės, kurią sau dažnai įsikalba.
