Ar vertėjo sutikti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę? Kas ir kaip gynė Lietuvos pozicijas derybose šiuo klausimu? Ar galima buvo numatyti, kad sprendimas uždaryti jėgainę sukels tiek problemų? Buvo kokių nors alternatyvų? Apie tai „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas klausinėjo Petro Auštrevičiaus, kuris pats derino derybinius punktus su Europos Komisija ir matė procesą iš vidaus.
- Patariamasis referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo žlugo. Tuo tarpu Liberalų sąjūdis, kartu su neparlamentine Lietuvos socialdemokratų sąjunga, mėgino inicijuoti net privalomąjį referendumą. Esate liberalas, bet daug kas Jums primena, kad buvote dar ir vyriausiasis Lietuvos derybininkas stojant į Europos Sąjungą (ES). Atrodė, kad labai skubėjote „uždarinėti“ derybinius punktus. Kai kas net lygino tai su „socialistiniu lenktyniavimu“ ir sakė, kad Jums terūpi aplenkti estus. Gal tikrai tuomet atidžiau įsigilinus ir tvirčiau apgynus Lietuvos interesus šiandien nebereiktų sukti galvos dėl daugelio šalies energetinių problemų?
- Pradėsiu nuo mūsų integracijos strategijos. Prisimenate tą politinį skausmą, kai 1997 m. nebuvome pakviesti derybų? Ažiotažas ir diskusijos kilo didžiuliai, kartais tai virsdavo net kompleksais prieš artimiausius kaimynus.
Taigi, padėtis nebuvo panaši į šiandieną, kai galime sau leisti samprotauti, kad paskubėjome ir kažką blogai padarėme. Nuo 1998 m. pasirinkta mūsų strategija – įstoti su 1-ąja grupe – buvo teisinga. Bulgarija ir Rumunija, kurios atsiliko nuo pirmosios grupės, prarado daug. Buvo ir politinių, ir finansinių nuostolių. Pagaliau – istorinis faktas: jie vėliau įstojo į Europos Sąjungą.
Pasirinkę siekį – įstoti kartu su pagrindiniu dešimtuku – turėjome greičiau daryti reformas, greičiau spręsti ir svarstyti visus klausimus. Viską teko daryti tolygiai.
- Ir reikėjo paaukoti IAE?
- Pradėkime nuo supratimo, kad mums, integruojantis į ES, teko spręsti daugiau ir sudėtingesnių klausimų nei bet kuriai kitai iš naujokių. Visos valstybės derėjosi dėl 31 skyriaus, o mes turėjome įveikti 33 derybinius punktus. Turėjome Kaliningrado ir Ignalinos klausimus. Kitos šalys neturėjo specifinių problemų. Slovakijos ir Bulgarijos „branduoliniai“ klausimai buvo daug menkesni – ne tas mastas, ne ta įtaka ekonomikai ir t. t.
Tai padidino mūsų atsakomybę ir komplikavo derybų procesą. Kiti skyriai mums ėjosi labai sėkmingai, o štai šie du klausimai reikalavo sudėtingų sprendimų.
- Bet ar juos priimant buvo įvertintos tos problemos, su kuriomis susiduriame šiandien?
- Šiandien sakyti, kad tada neįvertinom sprendimų, ateities ir padarinių, yra taip pat neatsakinga, kaip teigti, kad tada galėjome viską žinoti apie tą ateitį. Buvo 2000–2001 metai. Visa energijos išteklių kainų struktūra, galimybės, o pagaliau ir Rusijos politika savo resursų atžvilgiu buvo visiškai kitokie. Rėmėmės tomis prielaidomis, kurios buvo įmanomos tuo metu.
- Kaip padėtį matė atskiri politikai? Pradėkime nuo premjero Gedimino Vagnoriaus.
- G. Vagnoriaus politika tikrai buvo labai kieta ir kategoriška. 1998 m. pavasarį Lietuvoje lankėsi Europos Komisijos komisarė (danė), atsakinga už aplinkosaugą, ji pokalbyje su premjeru užsiminė, kad turėsime uždaryti šią jėgainę. 1994 m. sutartis įpareigojo nekeisti reaktorių kanalų. Ilgainiui dėl to technologiškai didėjo nesaugumas ir todėl buvo numatoma reaktorius, vieną po kito, uždaryti. Komisarė tai priminė.
G. Vagnorius atsakė, kad Lietuva tam nepasiruošusi, jėgainės uždaryti negalinti, o be to, ši esanti saugi. Diskusija, kurioje dalyvavau ir aš, virto labai įtemptu pokalbiu. Reikia pripažinti, kad tuomet nesvarstėme jokių uždarymo aplinkybių. IAE uždarymo fonde dar buvo tik keli litai, reali uždarymo data neatrodė artima. Galbūt politinė pozicija, kurią užėmė G. Vagnorius, ir buvo teisinga, bet įtampa kilo didžiulė. Po to gavome daugybę signalų – esą Lietuva nesupranta ES pozicijos, negerbia savo tarptautinių įsipareigojimų ir, to neišsprendus, nebus galima žengti į priekį.
Tuo metu buvome toli nuo Lietuvos energetinės strategijos vizijų, G. Vagnoriaus laikysena buvo suprantama tuometinių politinių aktualijų plotmėje, tačiau tokia bekompromisė pozicija nepaliko galimybių kalbėtis su Europos Komisija. Pastaroji užėmė taip pat labai kietą poziciją. Ji ėmė intensyviau aiškintis ir techninius IAE saugumo aspektus, tam buvo kuriamos grupės ir pan. Kartu nurodyta, jog „sprendimas turi būti surastas“.
- Taigi – G. Vagnorius pasitraukia, premjeru pirmą kartą tampa Rolandas Paksas (tada dar konservatorius). Šiandien R. Paksas aiškina, kad, jo partijai laimėjus rinkimus, jis IAE „tiesiog neuždarytų“. Dar daugiau – jis pabrėžia, kad ją uždaryti galėtų tik Lietuvos priešas. Kaip R. Paksas atrodė tada ir dabar?
- 1999 m. ministras pirmininkas R. Paksas bijojo tos temos ir jos vengė. Tokia jo laikysena demonstravo tam tikrą politinį profilį ir supratimą apie pačią problemą. Tiesa, reikia pripažinti, kad būtent tais metais buvo priimtas esminis sprendimas, kuris galbūt nulėmė ir 2009 m. perspektyvą. 1999 m. liepą labai konfidencialiame pokalbyje buvo pasiektas principinis susitarimas su Europos Komisija. Dalyvavo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, ES atominės energijos direktorato vadovas Francois Le Maureau. Ten jau tikrai sutarta, kad sprendimo reikia ieškoti, nes tų metų pabaigoje turėjo būti priimtas sprendimas dėl kitos grupės šalių pakvietimo deryboms dėl stojimo. O mūsų pozicijos buvo kaip upių krantai – nebuvo jokių suartėjimo ženklų.
Po to jau premjeras R. Paksas ir jo kabineto narys Eugenijus Maldeikis vyko į Briuselį, kur informavo, jog atsiradus tam tikriems pasikeitimams Lietuvos energetikos strategijoje – į ją įvedant datas – galima kalbėti apie sprendimus dėl uždarymo. Iš vienos pusės turėjo būti nustatytos datos, apie kurias iki tol išvis nekalbėta, iš kitos pusės ES turėjo pažadėti finansinę paramą. Taigi – nors R. Paksas ir vengė šios temos, jo vadovavimo metu priimti sprendimai. Jis neturi jokio pagrindo šalintis atsakomybės ir sakyti, kad „blogai padarė kažkas kitas“. Jo atsisakymas pačiam spręsti irgi buvo sprendimas.
- O jo dabartinis radikalus tonas – „imsiu ir neuždarysiu“? Kaip jį vertinate?
- Taip jau yra Lietuvoje, kad energetika masiškai politizuojama. Vertinu tokį pareiškimą kaip ir pažadą, kad elektra kainuos žmonėms po 4 ct už kilovatvalandę. Tokį dalyką jis irgi žadėjo po savo laimėtų prezidento rinkimų. Tai naktinė fantazija ir ne daugiau.
- Belieka paklausti apie Algirdą Mykolą Brazauską. Ūkio ir energetikos reikalus jis tikrai išmanė. Ar ir jis „bijojo temos“?
- Aš gerbiu A. M. Brazauską kaip žmogų ir manau, kad Lietuvai gal net pasisekė, jog jis tuo metu tapo ministru pirmininku. Jis, reikia pripažinti, gerai suprato šiuos reikalus ir turėjo vidinės stiprybės priimti sprendimus, kurie buvo neišvengiami. Ne kartą dalyvavau pasitarimuose su juo šiuo klausimu, ir jis tikrai suvokė, kad Lietuvos interesus ginti reikia, bet reikia ir ieškoti išeities.
Pailiustruosiu tai labai paprastai. Jau besibaigiant deryboms, gindamas Lietuvos poziciją, jis pasakė ES atstovei stovėjęs su guminiais batais duobės dugne, kai IAE buvo pradedama statyti, bei įsivaizdavęs, kaip ji atsiras. A. M. Brazauskas demonstravo didžiulį techninį reikalo supratimą ir jo žinios darė didžiulį įspūdį, nes jis gebėjo be vargo paaiškinti, kiek kubinių metrų dujų reiktų norint gauti tą patį kilovatvalandžių skaičių ir pan.
Premjeras priėmė nelengvą sprendimą, kai paaiškėjo, jog IAE klausimas bus mūsų derybų pabaigos kriterijumi. Galėjome turėti uždelstą narystę arba situaciją, kai elektrinę vis tiek tektų uždaryti, bet be finansinės paramos. Suprasdamas, kad sprendimas bus nelengvas, alternatyvą jis matė dujose. Pastarosios, atitinkamai naudojamos Elektrėnuose, galėjo mus išgelbėti. Tam mes išsiderėjome didelę finansinę paramą, ir tai dar labiau sustiprino A. M. Brazausko pozicijas bei ryžtą.
- Ką pasakytumėte apie ES politikų nuostatą – žūtbūt priversti tą elektrinę uždaryti. Ar tai tikrai buvo tik netikėjimas jos saugumu? Teko girdėti ir samprotavimų, kad taip norėta eliminuoti potencialų konkurentą bei pigios energijos tiekėją.
- Pradinis motyvas buvo nesaugumas. Černobylis mums pakišo koją. Vien tik RBMK tipo reaktoriaus paminėjimas iškart atitinkamai nuspalvindavo visus pokalbius. Juolab kad tai didelė ir arčiausiai Europos esanti tokio tipo elektrinė. St. Peterburgo „Sosnovyj bor“ ir Smolensko jėgainės yra gerokai toliau, o čia – vos pora šimtų kilometrų nuo Baltijos jūros.
Europa išgyveno meilės branduolinei energetikai nuopuolį. Skandinavai ir kitos šalys nutarė jos atsisakyti. Pagaliau, visi gyveno rožinėmis dujų energetikos vizijomis. Rusijos vamzdžiai tada pumpavo palankiai, geromis kainomis. Niekas net nematė reikalo svarstyti alternatyvas.
Konkurencija gal ir galėjo būti teorinis motyvas, bet labai jau toli nukeliantis į ateitį, nes Lietuva ir šiandien nėra sujungusi savo tinklų su Vakarais.
Visgi dar vienas motyvas buvo. Apie tai beveik niekas nekalba, bet buvo iškeltas klausimas – ar Lietuva pilnai kontroliuoja visą tą monstrą?
- Įdomu. Norite pasakyti, kad IAE europiečiai suvokė ir kaip Trojos arklį, šnipų lizdą ar pan.?
- Tie gausūs ekspertai, kurie atvykdavo į Visaginą ir pamatydavo, kas tokie ten dirba, kas kontroliuoja situaciją, kokia kalba sklinda koridoriuose, jausdavosi labai nejaukiai ir jiems kildavo daug pagrįstų klausimų. Taip pat abejonių – ar mes patys esame tikri, kad teisingas pirštas laiku paspaus teisingą mygtuką. Kai Vyriausybė priėmė sprendimą restruktūrizuoti visą šitą ūkį su jo „Rojaus šiltnamiais“, įvairiomis papildomomis įmonėmis, statybos ir remonto organizacijomis ir pan., ten dirbo 4 000 žmonių. Tik po ilgų pastangų pavyko pasiekti, kad tai būtų jėgainė, gaminanti elektrą, ir niekas daugiau. Finansinių srautų skaidrumas tuomet irgi kėlė didelių abejonių.
Visokios istorijos su dingusiais radioaktyviais strypais tik suteikdavo papildomų dingsčių Europos partneriams kelti Lietuvai labai nepatogius klausimus. Turime visa tai taip pat įsidėmėti, kaip svarbų ES motyvą.
- Atgal į dabartį. Neseniai dar premjero Gedimino Kirkilo paskirtasis derybininkas Aleksandras Abišala ėmė ir suskaičiavo, kad galimybė pratęsti IAE darbą padidėjo nuo 5 iki 42 proc. Nei jis, nei G. Kirkilas tų procentų nepaaiškino. Buvęs premjeras sakė, kad seniai derėjosi su Europos Komisija, bet ši prašė jo niekam nesakyti. Iš šalies vadovų girdime nuolat vienas kitą paneigiančius pasisakymus apie galimybę pratęsti jėgainės veiklą. Kur tos galimybės slepiasi – niekas nesako. Ką manote Jūs?
- Visa ši sumaištis atsisuka prieš mus pačius. Jau po derybų pabaigos reikėjo imtis veiksmų. Dėl naujos IAE statybos įstatymo ES nedraudė priimti ir 2003 m. tiltus, jei tuomet pradėtume, jau 2010 būtume pasistatę. Gautą paramą panaudojome, bet nepasiruošėme iššūkiams. Elektrėnuose pastatėme valymo įrengimus, bet nepastatėme naujo bloko. Nutiesėme dujotiekį į Visaginą, pasistatėme branduolinio kuro saugyklą – pinigus panaudojome. Jei tą patį darytume be paramos – jau šiandien mokėtume gerokai didesnę elektros kainą, nes viską tektų į ją įskaičiuoti. Tad belieka vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tai, kad pavėlavome ar kažko nesupratome – nėra pasiaiškinimas.
Reikia liautis skaičiuoti mistinius procentus ir dirbti su Europos Komisija siekiant įtikinti, kad esame unikalioje energetinėje situacijoje ir mums reikia papildomų kompensacinių mechanizmų, nes padėtis tik pablogėjo. Tai gali būti „lėto išjungimo“ variantas – atidedantis uždarymą porai metų, bet jis sunkiai tikėtinas. Kita galimybė – papildoma finansinė parama. Ji irgi sunkiai tikėtina, nes kol kas, dėl krizės, teigiama, kad ES biudžetas nedidės. Mums juk reiktų net apie 1 mlrd. papildomų eurų. Žodžiu – naujoji Vyriausybė turės papildomą akmenį po kaklu arba prie kojos.
- Tai gal išeitis yra „Leo LT“?
- Turiu didelių abejonių, kad jis skirtas pastatyti naują jėgainę. Manau, tai greičiau yra kai kam labai naudingi akcijų mainai. Ir reiks dar labai pasistengti, kad pats tas „Leo LT“ nevirstų papildomu akmeniu – jau ant antros kojos – plaukiant audringa energetikos upe.
