Kremliuje praėjusį ketvirtadienį, regis, liejosi ne tik degtinė, bet ir šampanas. Švęsti tikrai buvo ką. Rusija šantažu ir grasinimais palaužė Ukrainą – didžioji posovietinio bloko narė šią savaitę Vilniuje per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą nelinkusi pasirašyti Asociacijos su ES sutarties. Rytų krypties laikysis ir Armėnija. Jerevanas pirmas pareiškė, kad šalis jungsis prie Rusijos inicijuotos Muitų sąjungos. ES pirmininkaujanti Lietuva, politologų akimis, galėjo sparčiau reaguoti į susidariusią padėtį Ukrainoje – šalies Prezidentė ir kiti aukščiausi šalies politikai net nebandė perkalbėti Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovičiaus. Tą įvairiuose Ukrainos miestuose bando daryti masiškai į gatves išėję ES šalininkai.
Reikia ne žaisti, o dirbti
Loreta Graužinienė, Seimo pirmininkė
Žinoma reikėjo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius turėjo aktyviau padirbėti, kad vis dar rusenanti viltis, jog Ukraina vis dėlto pasirašys Asociacijos sutartį, taptų realybe. Šalies pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, turėjo ir turi maksimaliai susikoncentruoti ties Ukraina, nors mūsų vadovams pastaruoju metu užsienio politikoje tenka labai sunki užduotis. Mano nuomone, Lietuva yra atsakinga už situaciją Ukrainoje, nes ji galėjo būti šiek tiek kitokia. Manau, kad praėjusią savaitę tiek Prezidentė, tiek užsienio reikalų ministras vietoj kalėdinių akcijų žaidimų turėjo rinktis aktyvų darbą Ukrainoje. Labai keista, kad jie nevažiuoja į Ukrainą.
Mes pirmininkaujame ES Tarybai, tad Lietuva šiuo klausimu tikrai turi būti aktyvesnė. Nors Ukrainos parlamentas atidėjo klausimo dėl ekspremjerės Julijos Tymošenko svarstymą, o tai praktiškai užkerta kelią pasirašyti Asociacijos sutartį, vilties dar yra. Viltis miršta paskutinė. Būtų labai gaila, jei Asociacijos sutarties nepavyktų pasirašyti. Buvo įdėta labai daug darbo.
Lietuvos diplomatinis korpusas ir politikai taip pat labai aktyviai dirbo šioje srityje. Reikia labai stengtis, kad būtų ištesėti pažadai Ukrainos opozicijai, kuri šiuo metu yra labai sunerimusi dėl galimo žmogaus teisių ir galimybės opozicijai aktyviai veikti užgniaužimo. Manau, kad jų nuogąstavimai pagrįsti. Vis dėlto Ukrainos Prezidento retorikoje dar galima įžvelgti, kad ne viskas prarasta.
Koją kiša postimperinis sindromas
Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis
Prieš 23 metus Lietuva dar tik vadavosi iš byrančios paskutinės Europos imperijos griuvėsių, o štai dabar jau imasi tikros europietiškos atsakomybės! To nebūtų įvykę, jei nuo pat 1990-ųjų nebūtume jautę efektyvaus europietiško solidarumo. Lietuva Ukrainos klausimu nuveikė išties daug, tačiau koją kiša Rusija. Muitų sąjungos iniciatorė bijo, kad Ukraina bus atimta iš jos įtakos zonos, tačiau Rytų partnerystės strategija yra pagalbos Rusijai strategija!
Reikia suprasti kontinentinės Europos istorijos kontekstą. Daugelis procesų Rusiją pasiekė pavėluotai ir gerokai sudėtingiau. Visų didžiųjų imperijų byrėjimas Europoje buvo nelengvas procesas, tačiau, kaip matome, Rusijai atsisveikinti su imperine praeitimi yra daug sunkiau nei britams ar prancūzams. Tai jaučia ir Lietuva. Didžioji kaimynė vis dar kenčia nuo postimperinio sindromo. Rusija mus vis dar laiko artimuoju užsieniu, kuriame ji nori tvarkytis savais metodais. Tik atsisakiusi šių užmačių, ji taptų normalia europine valstybe, o juk tuo turėtų būti suinteresuota ir pati Rusija. Ukraina šiame „gydymo procese“ atlieka svarbų vaidmenį – atimti pagundą sugrįžti į buvusias imperijos teritorijas.
Būtent Asociacijos sutarties pasirašymas leistų išgydyti „ligą“ – norą sugrįžti į Ukrainą – ir atvertų Rusijai duris tapti normalia, nekonfliktuojančia valstybe. Galiu tik palinkėti, kad Dievas Kijevui padėtų, nes jis padėtų mums visiems. O alternatyva bus daug prastesnė – demokratijos silpnėjimas ne tik Rytų Europoje, bet ir toliau į Rytus nuo Europos.
Parengė VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius
