Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis prieš gerą savaitę pagąsdino Europos parlamentą: atseit, jeigu dabar euro zona sužlugs, už 10 metų Europoje gali kilti ginkluotas konfliktas.
Paskalos prilygintos Everestui
Kadangi J. Rostowskio prognozės plačiai nuskambėjo, verta jas tiksliai perteikti. Anglijoje gimęs ir ten išsilavinimą gavęs J. Rostowskis europarlamentarams papasakojo, kad neseniai sutikęs draugą, didelio Lenkijos banko prezidentą, kuris pasakęs, jog po tokių ekonominių ir politinių sukrėtimų, kokie vyksta dabar, retai būna, kad už dešimties metų nekiltų katastrofiškas karas, todėl draugas rimtai svarsto, kaip jo vaikams išrūpinus „žaliąją kortelę“, leidžiančią dirbti Amerikoje.
Finansų ministrą iškart užsipuolė Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos vadovas Jarosławas Kaczyńskis, prilyginęs tokias kalbas „neatsakingumo Everestui“. Gal J. Kaczyńskio kritika ir pagrįsta – juk J. Rostowskio pasisakymo žanrą būtų galima apibūdinti lenkišku žodžiu „plotki“ – paskalos. Tačiau net ir paskalose reikia ieškoti giluminio turinio.
Sakoma, kad už iniciatyvą baudžiama. J. Rostowskio prognozės skamba įtikinamai, jeigu rimtai žiūrima į tam tikrą geopolitinę schemą, kuri apžvelgta šiame tekste kiek toliau. Lenkijai pagal tą strateginę viziją tenka kariaujančios ar bent jau pafrontės valstybės vaidmuo.
Kariniai blokai garantuoja taiką
Vakarų Europos šalys tarpusavyje nekariavo nuo 1945 m., nors kai kur būta didelių įtampų. Senos priešininkės Graikija ir Turkija 1974 m. balansavo ant karo ribos, kuris galėjo kilti, jei Kipras būtų prisijungęs prie Graikijos. Dėl tais metais įvykdytos Turkijos karinės intervencijos Kipras iki šiol padalytas į dvi dalis. Galima tik spėlioti, kaip konfliktas būtų plėtojęsis, jeigu Turkija ir Graikija nepriklausytų NATO.
Rytinėje Europos dalyje taiką irgi garantavo karinis blokas. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS pajungė Rytų Europą, sukūrė vadinamąją socialistinę stovyklą, kurios dauguma narių priklausė Varšuvos pakto karinei organizacijai, besirengusiai kariauti su NATO. Pakto šalys SSRS iniciatyva 1968 m. surengė karinę intervenciją Čekoslovakijoje. Kita vertus, Varšuvos paktas garantavo taikų sambūvį tarp pačių socialistinių valstybių, tokių, pavyzdžiui, kaip Vengrija ir Rumunija, kurios iki šiol neišsprendė tarpusavio prieštaravimų.
Karus nulemia ne tiek sutartys, kiek realus jėgų santykis ir valstybių saugumo siekis. Prisiminkime Molotovo-Ribbentropo paktą – SSRS ir Vokietijos sąjunga turėjo garantuoti jų saugumą, tačiau Vokietija, matyt ne be pagrindo bijodama sąjungininkės antpuolio, pirmoji smogė SSRS.
Subyrėjus Varšuvos blokui NATO liko be priešininko – taigi ir be visas Aljanso valstybes telkiančio tikslo. Taiką tarp NATO valstybių dabar užtikrina bendri interesai ir didžiulė JAV galia. Tačiau ilgalaikė ekonominė krizė ir jos sukeltas galimas JAV galios smukimas gali susilpninti Aljanso vidinius saugiklius.
Euro zona suklijavo politiškai nesuvienytas valstybes į vieną ekonominę erdvę. Sunku įsivaizduoti, kas liks iš ES, jeigu euro zona subyrės. Aišku tik viena, kad Europoje išnyks dar vienas taikos veiksnys. Karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos dėl Elzaso atrodo neįmanomas nei šiandien, nei labai tolimoje ateityje. Tačiau tokio tikrumo nėra dėl amžinos taikos tarp Vengrijos ir Rumunijos.
Anglosaksų logika
Burti iš kavos tirščių galima ilgai ir bergždžiai. Tikrumo geopolitiniams svarstymams suteikia tam tikra logika, atsižvelgianti į valstybių ilgalaikius tikslus.
Apie Didžiąją Britaniją seniau buvo sakoma, kad jos tikslas – neleisti žemyne atsirasti jokiai koalicijai, kuri galėtų rungtyniauti su britais jūrose ir kartu grasinti, kad jos pajėgos išsilaipins D. Britanijos saloje.
Sunykus, bet neišnykus britų galybei panašiai kalbama apie JAV, kurios ištikima sąjungininkė dabar yra D. Britanija. Atseit JAV negali leisti, kad Eurazijoje atsirastų Ameriką pranokstanti karinė ir ekonominė jėga.
Taip žvelgiant į anglosaksų tikslus, galima savaip interpretuoti XX a. istoriją. Tarkime, Sovietų Sąjungos industrializavimą galima laikyti JAV pastangomis sukurti Europoje karo židinį ir tokiu būdu trukdyti galimai Rusijos ir Vokietijos sąjungai.
Būdamos nusilpę po Pirmojo pasaulinio karo, Rusija (SSRS) ir Vokietija natūraliai siekė bendradarbiauti. Ne be anglosaksų pastangų minėtose šalyse buvo leista įsigalėti totalitariniams režimams, jie pastatyti ant kojų kariniu ir ekonominiu požiūriu. Tai sumažino tvirtos sąjungos ir padidino karo tarp SSRS ir Vokietijos tikimybę.
Rusų nacionalistu save laikantis Aleksandras Samovarovas straipsnyje „Socialdemokratinė SSRS“ rašo: „...jeigu Bucharinas ir Rykovas būtų išlikę šalies vadais, tai SSRS neišvengiamai būtų buvusi demokratizuota ir humanizuota. Nepas (naujoji ekonominė politika) būtų sklandžiai peraugęs į socialdemokratine valstybe. Vadinasi, būtų sudaryta neišvengiama sąjunga su socialdemokratine Vokietija, ko anglosaksai bijojo labiausiai, taigi bijojo SSRS demokratizavimo. Priešingai, anglosaksai stiprino Stalino valdžią, padėdami jam industrializuoti SSRS“.
Straipsnyje „JAV sukūrė Stalino diktatūrą“ A. Samovarovas apžvelgia ir komentuoja Sovietų Sąjungos industrializavimą: „Viso labo per 10 metų (1930-1940) jankiai sukūrė SSRS chemijos, aviacijos, elektrotechnikos, naftos, kalnakasybos, anglies, metalurgijos ir kitokią pramonę, didžiausias Europoje automobilių, traktorių, aviacijos variklių ir kitokios produkcijos gamyklas. Statė ir SSRS, ir JAV. Pavyzdžiui, garsioji Stalingrado traktorių gamykla ištisai pastatyta JAV, išmontuota, 100 laivų pervežta ir sumontuota SSRS“.
A.Samovarovo vertinimas: „Jeigu amerikiečiai nebūtų industrializavę SSRS už savo lėšas, Stalinas būtų patyręs politinį krachą, ir jį būtų banaliai nuvertę, bet jis išliko ant balto žirgo – tai buvo naudinga JAV. Skurdi ir nevykusi SSRS nebūtų šakojusis pasaulinėje arenoje, bet tapo kitokia ir apturėjo 30 milijonų lavonų – JAV dovanos ir Stalino genijaus dėka“.
„Ledlaužiai“ ir jų vairininkai
Prisiminkime Viktoro Suvorovo „ledlaužio“ teoriją: Stalinas skatino Hitlerį būti „ledlaužiu“, kuris užgrobtų Europą ir, atlikęs savo darbą, savo ruožtu būtų Stalino sutriuškintas.
A.Samovarovo samprotavimus nesunku sudėlioti į glaustą schemą: siekdamos savo geopolitinių tikslų, JAV sukūrė „ledlaužį“ – SSRS.
Panašią schemą galima įžvelgti geopolitiniame projekte, kuriame, lyginant su išnykusia SSRS, gerokai mažesnio JAV „ledaužio“ vaidmuo numatytas ateities Lenkijai. Kadangi Lenkija yra tarsi pleištas, įkaltas tarp Rusijos ir Vokietijos, anglosaksams paranku stiprinti Lenkiją, tikintis, kad tokiu būdu galima atitolinti bloko „nuo Kylio iki Vladivostoko“ atsiradimą.
Galbūt šis projektas sušmėžavo J. Rostowskio pasąmonėje, kada jis pagąsdino europarlamentarus dėl būsimo karo Europoje.
Prieš daugiau nei du metus straipsnyje „Lenkija - Lietuva: vienas karas jau seniai baigėsi...“ svarsčiau apie JAV politologo George'o Friedmano viziją (kartu ir provokaciją), su kuria jis 2008 m. lapkritį sudrumstė Lenkijos viešąją erdvę. Privačios analitinės įstaigos „Stratfor“ vadovas G. Friedmanas Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ išdėstė, kaip jis mato netolimą Rytų Europos ateitį.
Tuo metu JAV politologo prognozės man pasirodė ne itin rimtos, bet šiandien jos skamba įtikinamiau. Priežastis – ES krizė.
G. Friedmano požiūriu, Rusija plečia įtakos sferą į Vakarus. Gali būti, kad Ukrainą ir Baltarusiją ji pavers savo satelitais.
Tokiomis aplinkybėmis geografija verčia suartėti JAV ir Lenkiją. Ši šalis yra natūrali JAV sąjungininkė, „vienintelė valstybe, galinti sulaikyti Rusijos veržimąsi“.
G. Friedmanas mano, kad Vokietijos antirusiškas potencialas menkas, vokiečiai ir rusai turi bendrų interesų energetikos srityje. Vokietija natūraliai linkusi kurti Vakarų Europos ir Rusijos sąjungą. JAV negalinčios leisti, kad toks aljansas atsirastų. Todėl Amerika darys viską, kad antirusiška Lenkija būtų kuo stipresnė kariškai ir ūkiškai. Pasak G. Friedmano, JAV politika Lenkijos atžvilgiu nepriklauso nuo to, koks prezidentas užima Baltuosius rūmus.
Politika Lenkijos atžvilgiu bus „standartinė“, kadangi panašiems atvejams JAV taiko vieną ir tą patį modelį: į pasirinktąją valstybę didžiuliais kiekias tiekiami finansiniai ištekliai, civilinės ir karinės technologijos. Tokiu būdu buvo „padaryta“ ne viena šalis: Vakarų Vokietija, Japonija, Pietų Korėja, Izraelis.
Prisiminę A.Samovarovo vertinimus, galime nurodyti dar vieną valstybę, kurią „padarė“ JAV – tai stalininė SSRS.
Neturėtų trikdyti tas faktas, kad JAV viešai ir slapta remia sau priešiškas valstybes. Konfrontacija duoda pagrindą plėtoti JAV karinį-pramoninį-mokslinį kompleksą. JAV remti jų priešininkai atsveriami palaikant tų priešininkų priešininkus. JAV investuojant į stalininio socializmo statybą, tuo pat metu žemyne buvo leista atsirasti ir SSRS atsvarai – nacistinei Vokietijai.
G. Friedmanas teigia: „Amerikiečiai privalo užduoti sau klausimą – kaip neutralizuoti Rusiją per daug nerizikuojant patiems? Būtent dėl to jie skirs daug lėšų Lenkijos plėtrai. Kai Lenkija pasidarys stipresnė, ji taps Rytų Centrinės Europos lydere. Čekija, Slovakija, Vengrija, Baltijos šalys ir Balkanai, kurie iki šiol žvelgė į Vokietiją kaip į regiono ekonominį variklį, atsigręš į Lenkiją. Ji taps mažesniu, tačiau dinamiškesniu varikliu. Lenkija susigrąžins sau istorinį regiono lyderio vaidmenį. Vaidmenį, kurį atliko Pirmoji Žečpospolita.“
G. Friedmano nuomone, JAV sieks tiek sustiprinti Lenkiją, kad ši gebėtų laimėti nebranduolinį karą su Rusija. Jis primena: „Savo naujoje knygoje, kurioje aprašinėju, kaip pasaulio istorija klostysis šiame amžiuje, greta kitų žemėlapių patalpinau Lenkijos žemėlapį iki padalijimų. Istorija linkusi pasikartoti“.
Savo svarstymuose G. Friedmanas beveik nemini ES, tarsi ji neegzistuotų. NATO jis irgi „nepastebi“. Ateities „Europa pagal G. Friedmaną“ labai primena XVIII a. – XIX a. būklę, kai valstybių padėtį ir galimybes nulemdavo vien karinė jėga.
Pirmoji pažintis su G. Friedmano strategine vizija gali sukelti nuostabą ir atmetimą. Tačiau per trejus metus, praėjusius nuo G. Friedmano interviu, įvyko slinktys, kurios anksčiau laikytos neįmanomomis: euras subraškėjo, apie nenusisekusį ES projektą imta kalbėti būtuoju laiku.
Europai ritantis į naują būvį, Lenkijos nepriklausymas euro zonai staiga tampa strateginiu pranašumu – finansų srityje Lenkija turi daugiau laisvės manevrams nei euro zonos valstybės.
Realiosios politikos (Realpolitik) mokyklos atstovui G. Friedmanui galima prikišti, kad jis žvelgia į pasaulį pro šautuvo taikiklį. Kita vertus, ar tai labai protinga į pasaulį žvelgti kitaip?
