Pradėkime nuo to, kad neįmanoma sugriauti to, kas yra tvirta ir tikra. Jei pradėsiu kalbėti ir rašyti insinuacijų kalba, su žemėmis maišydamas bei dergdamas autoritetingą ir garbingą žmogų, aš susinaikinsiu pats ir sugriausiu ne jo, o savo autoritetą. Dvi ar trys atakos prieš didesnį už save, griebiantis vulgaraus ir bjauraus leksikono, ir niekas iš mąstančių žmonių tavęs rimtai nebetraktuos.
Jei parašysiu ad hominem tekstą apie Vytautą Landsbergį arba Valdą Adamkų, aš iškart pralaimėsiu visiems laikams ir sugriausiu kitų žmonių pagarbą man ne todėl, kad nusitaikiau į esą neliečiamus asmenis (demokratinėje šalyje tokių paprasčiausiai nėra), o todėl, kad pasirinkau žemą ir negarbingą rašymo bei kalbėjimo strategiją.
Visų pirma nepainiokime ad hominem ir ad rem kritikos. Tik pastaroji leidžia atsiriboti nuo asmens ir kritikuoti idėjas ir laikysenas, o ne amžių, kilmę, rasę, lytį, gyvenimo būdą ir kitus labai privačius dalykus, kurie civilizuotoje aplinkoje ir aukštesnio lygio diskusijoje apskritai neliečiami be paties aptariamojo asmens pageidavimo. Pirmoji neretai yra paprasčiausias chamiškas žmogaus užgauliojimas, o antroji kritikos atmaina susijusi tik su tuo, ką kritikuojamas asmuo kalba ir veikia.
Jei kas nors iš tikrųjų nuoširdžiai mano, kad pamazgų pylimas ant žmogaus yra kritika, tai mes šioje vietoje susiduriame su stipria painiava kažkieno galvose. Jei mane puola už mano kilmę arba išvaizdą, tai nuo tokios „kritikos“ belieka tik žingsnis iki žmogaus užsipuolimo jo odos pigmentacijos arba balso tembro pagrindu.
Anoniminė kloaka
Tad nepainiokime sąvokų. Kritika yra svetimos minties tąsa arba alternatyvos jai siūlymas. Kitaip tariant, pats tikriausias dialogas, kurio esmė slypi įsipareigojime toms pačioms vertybėms ar bent jau kažkam, kas dialogo partnerius sieja. Svetimos minties sukarikatūrinimas ar išplėšimas iš konteksto sąmoningo jos deformavimo sumetimais yra ne kritika (kuri, kartoju, yra neatsiejama dialogo dalis), o grynoji polemika, kuri yra ne dialogo, o varžymosi ir politinės kovos instrumentas, dažnai lydimas stipraus žodyno.
Kritika yra nepalyginamai aukštesnio rango dalykas nei polemika. Juk posakis apie būtinybę turėti kritikos objektą nėra iš piršto laužtas. Jei prieš tave paprasčiausia kvailystė ir karikatūra, o ne tikras dalykas, su kuo diskutuoti? Juk kritika gimsta atsispyrus nuo kažkokios minties – arba toliau plėtojant ją, arba iškeliant jai alternatyvią konstrukciją.
Jei nesi įkvėptas ar bent jau suerzintas gerąja prasme, niekada nesiimsi recenzuoti arba kritikuoti svetimo darbo. O kaip diskutuoti su tuo, kas nėra persmelkta kito žmogaus asmenybės ir tikėjimo?
Juk tai tas pats, kas mėginti diskutuoti su anoniminiais interneto komentatoriais, kurie laukia vienintelio dalyko – kad jų įžeidinėjamas žmogus skaitytų jų minties šedevrus ir po to įskaudintas maudytųsi jų mentalinėje kloakoje. Čia belieka pasikliauti tik stoiška Marko Aurelijaus išmintimi – geriausias būdas keršyti priešui yra nebūti panašiam į jį.
Kodėl Vakarų šalių akademiniame gyvenime taip siekiama gauti geros kritikos? Kodėl knygų recenzijos ten laikomos vieninteliu keliu į pripažinimą (tik ne Lietuvoje, kurioje ne surietimo į ožio ragą, o dialoginės kritikos ir recenzijų kultūra paprasčiausiai mirė)? Todėl, kad aukšto lygio kritika yra ne tik pripažinimas to, ką tu darai, bet ir tavosios gyvasties sutvirtinimas. Kritika reiškia, kad būtent tu buvai išgirstas, nors apie tą patį gal svajojo kiti taip ir neišgirstieji tūkstančiai.
Be ditirambų ir sonetų
Ar piliečių kritika, išsakoma profesionaliai (politikos komentaruose ir publicistikoje) ar labiau sporadiškai, bet nevirstanti prakeiksmų svaidymu politikams ir viešoms figūroms, yra naudinga valstybei ir valdžiai? Tūkstantį kartų taip. Jei kritika pernelyg skaudi, bet nepereina į ad hominem ir žmogaus įžeidinėjimą, belieka tik palinkėti stiprybės toms viešoms figūroms, kurias ji žeidžia.
Nenori girdėti skaudžios kritikos – neik į politiką. Demokratinės politikos profesionalas turi būti pasirengęs girdėti skaudžią ir kartais turbūt perdėtą savo šalies piliečių kritiką. O patys politikos analitikai ir apžvalgininkai yra piliečiai, o ne rūmų poetai, turintys kurpti karaliaus ir didikų ausiai mielus sonetus bei ditirambus. Jei kalbėsime apie kritikos ribas, turiu pasakyti, kad jos gali būti padiktuotos tik faktų, patikrintos informacijos ir bent minimalaus mandagumo būtinybės. Visos kitos ribos ir jų reikalavimas veda į cenzūrą, nesvarbu kaip mes ją pavadinsime.
Kritika savo valstybės ir jos institucijų atžvilgiu yra daugiausia, ką gali padaryti aktyvūs ir lojalūs piliečiai. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas yra kalbėjęs apie piliečio pareigą kritikuoti savo šalį ir valstybę. Ar gali kritiško patrioto, balsuojančio, dalyvaujančio rinkimuose ir nuolat besidominčio savo valstybės reikalais, kartūs žodžiai grėsti valstybei ir jos institucijoms?
Tiesą sakant, tai skamba kaip nesusipratimas. Viskas yra priešingai – nesidomėjimas ir abejingumas savo valstybei, jos siejimas ne su piliečiais, o tik su jėgos struktūromis ir valdžia, sykiu ir gyvenimas taip, tarsi jos net nebūtų, yra tikrosios grėsmės demokratinei valstybei. Geriau kritiką perdėti, nei visai iškastruoti arba pašalinti.
Lietuva, tapusi fikcija
O mūsų politikai, kurių jautrios sielos nepakelia piktos komentatorių kritikos, geriau susimąstytų apie tai, kad du trečdaliai dabartinės Lietuvos politikos vyksta kabinetuose, nei informuojant visuomenę, nei apskritai įsileidžiant į savo veikimo lauką demokratinę kontrolę.
Tokiai kabinetinei ir technokratinei politikai kaip deguonis reikalingos viešųjų ryšių akcijos, o ne socialinė analizė ir kritika.
Kita vertus, nepakantumas nekontroliuojamai ir neprijaukintai kritiškai nuomonei bei jos laikymas kone savaime suprantama grėsme Lietuvos valstybei bei nepriklausomybei žengia koja kojon su įtarimu, kad kiekviena nuomonė, nesutampanti su mūsų, yra ne kas kita, kaip apgalvotas išdavystės ir griovimo aktas.
Jei manęs paklaustų, ką aš laikau didžiausia grėsme Lietuvos valstybei šiandien, atsakyčiau, kad faktą, jog daugiau nei pusė šalies gyventojų dalyvauja tokioje informacinėje erdvėje, kurioje Lietuva jau yra tapusi fikcija. Kas gi pavojingiau mūsų ateičiai – Airijoje ir kitose Europos šalyse įsikuriantys ir į Lietuvą greičiausiai nebesugrįšiantys, bet ja nuolat besidomintys lietuviai, ar pusė čia gyvenančios tautos, kurios vieninteliai informacijos apie pasaulį šaltiniai yra „Vakaro žinios“, „LT“ ir visa mūsų televizija (išskyrus LTV2)? Man šis klausimas yra retorinis.
Todėl nustokime piktintis, kad mūsų spaudoje kritiškai ir dygiai (nors kartu argumentuotai ir taikliai) rašo tokie komentatoriai kaip Vladimiras Laučius, Tomas Viluckas, Andrius Navickas, Saulius Spurga ir Virginijus Valentinavičius. Padėkokime jiems, kad dar turime ką svarstyti ir kad mūsų politinė bei visuomeninė mintis dar rusena.
Bus gerokai liūdniau, jei jie vieną gražią dieną nustos rašyti ir tada vienintele aktualija taps tai, ką pasakė ir ką nutylėjo vienas ar kitas politinis klounas.
