„Šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko, daug labai keistų dalykų atsimerkęs pamatai“, - kažkada romantiškai traukė G. Paškevičius. Nors jis dainavo ne apie dabartinę Lietuvos politiką, bet žodžiai puikiai atspindi tą chaosą, į kurį patekome: šalis pirmininkauja ES, čia vyks Europos viršūnių susitikimas, kuriame spręsis Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos ateitis, artėja prezidento rinkimai, STT atvirai terorizuoja žurnalistus, Konstitucijos pataisas inicijuoja net tokie veikėjai kaip P. Gražulis, Seimo pirmininkė vadinama buldozeriu ir drąsiai išjunginėja opozicijos mikrofonus, premjeras nesupranta, ką kalba, Abonentas kaltina prezidentūrą korupcija, artėja Darbo partijos bylos atomazga, kalbama apie apkaltą prezidentei, Rusija akivaizdžiai tyčiojasi iš Lietuvos pieno produktų gamintojų, Kremlius imasi viešinti prezidentės disertaciją, - sąrašą galima tęsti ir tęsti. Būtų gera pasaka be galo, tik problema – čia tikrovė.
Chaosas, į kurį patekome, naudingas, žinoma, ne mums. Jame sunku rasti teisius ir kaltus, jame nėra naudos tiems, kas nekalti, nes kuomet kova vyksta svaidant nepagrįstus kaltinimus – mažai kas atskiria, kur purvas, o kur ne.
Šioje kovoje neišvengiamai stipriausi kirčiai tenka prezidentei D. Grybauskaitei. Jei jau Abonentas ėmė kaltinti prezidentūrą korupcija, vadinasi, kiekvienas alkoholikas dabar turi teisę kaltinti prezidentę, kad ji pragėrė Lietuvą. Tai nejuokinga – kam jau kam, bet Abonentui kalbėti apie korupciją, visai be ryšio. Būtent jis yra korupcijos ir valstybinės nuosavybės grobstymo simbolis. Visko, kas iš tiesų esmingai blogai šioje šalyje liberali versija. Ne jis pradėjo „prichvatizavimo sau“ varžybas, bet jose jis galėtų būti iš karto antras po Bufetavos.
Sostinės gyventojai nesupranta, kad šis miestas švyti tik dėl vienos priežasties: nes buvo pigiai išparduotas. Gražu, - sako vilniečiai. Gražu tai gražu, bet – ne jūsų, - šypteli likusi Lietuva. Staigus sostinės ekonominis šuolis buvo lygiai toks pats, kaip Maskvoje: ten irgi viskas per naktį nušvito, vos tik buvo sudėti parašai, kad miestas atiteks privatiems investuotojams. United Colors of Corruption. Privatizacija buvo naudinga dviem pusėm: užsienio investuotojams ir tiems, kas nutiesė patį pigiausią maršrutą į Lietuvos turtą. Lietuvai ir jos žmonėms – tai elementari vagystė. Politikai paprastai iš viso nesirūpina privatizacija, jei negauna iš to didelio pelno. Logikos pradžiamokslis.
Viskas paprasta, tai ne nusikaltimas, tai – lobizmas. Nuo žodžio „lobis“. Radai kvailą tautą, kurios gyventojai nori daugiau garso ir šviesų – sumokėjai vietiniams „charizmatiškiems“ lyderiams, kad eitų į politiką ir perleistų tau visą šalies turtą, supirkai jį ir – bingo! Peržengei Rubikoną. Tu – visos šalies valdovas! Ne veltui, aišku - už abonentinį mokestį „charizmatiškiems“ lyderiams, kurie parduotų ir savo tėvus, ir vaikus, jeigu kas nors juos pirktų.
Bet žaidimas netikėtai ima strigti, jei tik čia įsivelia konkurencija. Konkurencija, nepamirškime, yra pati didžiausia amžina vertybė. Kad ir ką mes darome – visada konkuruojame vieni su kitais. Be konkurencijos mes vis dar gyventume olose. Ir tik kvaili žmonės nesupranta, kad monopolijos, valdžios atitekimas į vienas rankas (autoritarizmas) yra pats ydingiausias iš visų dalykų. Vos tik nekonkuruojama – degraduojama. Dabar Lietuvoje yra keli galios centrai, kurie siekia monopolizuoti ir politiką, ir šalies pramonę. Paversti visa – savo nuosavybe. Kokios priemonės pasitelkiamos – patys matote: samdomi visai kvaili politikai, kad tik keltų sumaištį. Publikuojama prezidentės disertacija! Pusę disidentų sėdi užsienyje, nes čia, tėvynėje, jie sėdėtų kalėjime. Lietuva lyg niekur nieko sulaukia ekonominės blokados 2013 metais – jau galima įtraukti į vadovėlius. Abonentas kaltina prezidentūrą korupcija – galima įtraukti į absurdo klasiką.
Bet tai dar ne viskas. Šalis vis tiek gana neblogai laikosi. Žurnalistai, bene pirmieji gavę smūgį žemiau juostos, nenuvirto. Atsitiesė. 2013 metais, Europos vidury, – pogromai! Prezidentė irgi nepasidavė naivioms provokacijoms, kaip buvo tikėtasi. Ji ramiai ir aiškiai atsimušinėja į desperatišką ir nekokybišką kritiką, kurios daugiau niekas ir nebando nukenksminti. Atrodo, kad ir lietuvių nedaug liko. Visi tarsi ir nori, kad būtų kuo daugiau chaoso, kad tik būtų pjautynių, daugiau kraujo ir riksmų, daugiau garso ir šviesų.
Pozicija ar opozicija – čia jau nelabai svarbu. Nes ir iš pozicijos, ir iš opozicijos – tyla. Vienas kitas premjeriškas anekdotas – ir viskas. Kokia yra, tarkime, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pozicija nors vienu Lietuvai svarbiu klausimu? Jokia. Jos net nėra. Toje partijoje greičiausiai žodis Lietuva neminimas. Dar neaišku, ar patys nariai tarpusavy kalbasi lietuviškai. Be savireklaminių tikslų – Konstitucijos išniekinimo ir absurdiško referendumo dėl euro iniciatyvos, toje partijoje sugeba pasižymėti tik P. Gražulis, leisdamas B. Bradauskui ir toliau didinti savo kuklų, beveik 30 milijonų turtą. Du gražuoliai. Dvasios liliputai, kaip išdrįstų teisingai juos įvardyti tik N. Oželytė.
Ką veikia teisuoliai iš „Drąsaus griovio partijos“? Ko nutilo jų dainelės, kai tik reikia imtis darbų ir pradėti mąstyti? Ar šiltos vietelės Seime geriau už Garliavos griovius? Jau nereik tiesos – užteks ir geros algos. Kodėl Tomaševskio vienatinė partija nekovoja? Ar po kalbininkų leidimo kalbėti, kaip visi nori, Tomaševskis nežino, ką kaltinti ir ką apskritai daryti gyvenime? Ką veikia liberalai, kai pažeidinėjamos žurnalistų teisės? Ar už laisvę ir žmogaus teises kovoti jau nemadinga? Kur aiški jų pozicija, kai reikia ne kalbėti abstrakcijomis, o įgyvendinti žmogaus teisių gynybą? Ką veikia konservatoriai, kai mato, kad jų tarpe ne vienas susireikšminęs ponas noriai dirba Kremliui? Ar čia jau ne skandalas? Ne? Čia gal jau normalu?
Politinės partijos perdavė šalies kontrolę populistams ir nežinia, ar norės ją atsiimti. Kiekviena turgaus boba gali tapti Seimo pirmininke ir aiškinti, kad ją išrinko žmonės. Kiekvienas vagis gali kaltinti prezidentūrą korupcija. Kiekvienas kvailys, gavęs Seimo nario mandatą, gali tapti svarbiu veikėju, jei darys viską, kad kenktų Lietuvai. Lietuvos politinė arena virto padugnių rojumi. Kuo labiau kenki Lietuvai – tuo geriau.
Paskutinis šio niekam nejuokingo spektaklio veiksmas turėtų būti visai logiškas – Kremlius, prieš prezidento rinkimus, paskelbs turįs įtikinamų įrodymų, kad prezidentė D. Grybauskaitė – lesbietė. Tai paskutinis šiaudas, kurio visada griebiasi Kremlius, norėdamas kiekvieną šalį paversti Gražulandu (išvertus pažodžiui: idiotų kraštu). Kaip pavyzdį galima pasitelkti Ukrainą – ten užsakyti Kremliaus veikėjai surengė protesto akciją prieš ES, nes „ES – tai homoseksualumo užkratas, Hitlerio genų platintoja“. Kad tai pasitelkiama tik tam, jog būtų išlaikyta Ukrainos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių išteklių, žinoma, neskelbiama. Kam čia rodyti, kodėl B. Bradauskas ragina sekti Baltarusijos pavyzdžiu? Juk nerodysi, kaip demokratijoje galima susikrauti milijonus visą gyvenimą sėdint Seime. Bus net teoriškai neįmanoma. O kai parodai Baltarusiją – viskas tampa aišku: semi iš valstybės ir „prichvatizuoji“. „Vsio zakonno“. Baltai-rusiška logika.
Gaila, kad Lietuvoje ir kritika tiek netraukia, jog susietų kas užsako visus antivakarietiškų isterijų protrūkius ir ekonominę valstybės priklausomybę nuo Rytų. Kas siekia destabilizuoti Lietuvą ir paversti ją Rusijos provincija.
Visi šitie liguisti norai apšmeižti prezidentę, net jei nesi jos šalininkas, atrodo šlykščiai: didžiausi padugnės išlenda iš griovių ir ima skalyti nesąmones apie šalies vadovę. Kremliui bent jau reikėtų supirkinėti ne tokius kiaurai žlugusius žmones. Bet turbūt ir Kremlius taupo, jei Abonentas dirba tik už abonentinį mokestį. Jei prezidento rinkimuose (ko siekia Kremlius), bus dirbtinai sukonstruotas pasirinkimas tarp Vakarų ir Rytų, nebūkime tikri, kad laimės Vakarai. Kremliaus siekis aiškus: paversti D. Grybauskaitę ne žmogumi, o Vakarų simboliu, kuris nori „sugriauti gerus santykius su Rusija“, sunaikinti „vertybes“, priversti žmones (užsi)dirbti, kuris nenori gražiai paversti Lietuvos Gražulandu. O juk lietuviai nori nemokamai gauti namus, darbai turi kristi iš dangaus, kaip senais gerais laikais „prie ruso“.
Jei taip nutiks, kad Kremliui pavyks surasti rytietišką konkurentą dabartinei šalies vadovei, tada Lietuvos gyventojai gali nejučia pasikliauti savo slapta nevykėlių meile SSRS ir nubalsuoti už Lietuvos mirtį. Juk visi žinom: meilė akla, o jei Visata ir turi ribas, tai kvailumas – tikrai beribis. Žmonių nusivylimas sukūrė nacizmą ir stalinizmą. Tad kodėl jis negalėtų sukurti didesnių ir baisesnių nesąmonių? Nuo meilės iki nusivylimo – tik vienas abonentinis mokestis. Svarbu, kaip įmanoma labiau teršti D. Grybauskaitės vardą ir rodyti, koks geras yra nieko neveikiantis premjeras. Jis nepriėmė nė vieno įstatymo, jis niekam nekenkia, jis nieko nedaro, jis visada savo vietoje, jis geras žmogus, jis su visais sutaria, jis skambino Medvedevui, jis būtų tobulas prezidentas, jis daug šypsosi, jis visada laimingas, jis optimistas, jis ne karatistas, jis ir vėl atneš saulę, iš Rytų. Svarbiausia - kad būtų daugiau garso ir daugiau šviesų. Visa kita nesvarbu.
