Kai viršūnės negali, o apačios nenori, būna revoliucija, o kai pozicija ir opozicija nori, bet nelabai gali, nutinka politinė impotencija.
Prieš mėnesį prognozuotas nestabilumas tik ryškėja ir įgaus vis didesnes formas. Vidmantui Žiemeliui išėjus iš valdančiųjų nei pozicija, nei opozicija neturi daugumos. Ir tai reiškia labai paprastą aritmetiką: dabartiniai valdantieji negali visuose komitetuose turėti daugumos. Jie praranda kontrolę. Štai praeitą savaitę buvo pareikštas nepasitikėjimas Kaimo reikalų komiteto pirmininku Tėvynės Sąjungos nariu Edmundu Pupiniu. Iš karto buvo žengtas atsakomasis žingsnis ir nuo posto nušalintas „krikščionis“ Rokas Žilinskas. Tačiau tokie žaidimai negali tęstis be galo.
Valdančiajai koalicijai jau dabar iškyla rimtų sunkumų norint priiminėti ar nepriiminėti įstatymus. Mažai kas atkreipė dėmesį, tačiau Seime bus svarstomi įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos įmonės, kurioms yra skolinga valstybė, ta skola gali būti kompensuojam mokesčiais. Pats premjeras Andrius Kubilius Seime agitavo nebalsuoti, tačiau opozicija savo balsais nusprendė, kad toks projektas bus svarstomas. Tai simptomas to, kas vyksta dabar Seime. Dabartinė koalicija vis labiau išleidžia vadžias iš savo rankų.
Dar prisiminkime, kad devyni Vyriausybės nariai (įskaitant ir Andrių Kubilių) yra ir parlamentarai. Jei jie nesėdi Seimo posėdžiuose, koalicija turi tik šešiasdešimt vieną balsą, na gerai, šešiasdešimt tris, jei skaičiuosime du valstiečius liaudininkus. Juk, kaip teigiama Seimo užkulisiuose, trečiasis valstietis Konstantinas Ramelis dievagojasi, kad už „konservatorių sprendimus“ nebalsuos.
Tad nenuostabu, kad vis daugiau laiko Seime praleidžia ne tik premjeras Andrius Kubilius, bet ir kiti ministrai. Kaip galės Gintaras Steponavičius toliau vykdyti aukštojo mokslo reformą, jei turės nuo ryto iki vakaro sėdėti Seime ir komiteto posėdžiuose? Ar reikia tikėtis, kad vyriausybę išgelbės ne Seimo nariai – gerai dirbantys Ingrida Šimonytė ir Dainius Kreivys?
Tad tokia nelinksma situacija: dabar valdžiai svarbiausias tikslas – ne dirbti Lietuvos žmonėms, bet išsaugoti savo postus. Paprastas ir banalus pavyzdys: potvyniai Lietuvoje. Visi žinojo, kad taip bus, tačiau niekas nesiėmė priemonių, kad potvynio žala būtų sumažinta.
O kur dar laukiančios interpeliacijos ministrams? Kaip tada sugebės apsiginti valdantieji? Jau kalbama, kad virš kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio galvos yra pakibę Damoklo kardas. Nežinia kuo baigsis Kazimierui Starkevičiui dėl įtarimų, jog buvo siekiama pasigrobti Europos Sąjungos paramos pinigų. O kur dar kiti ministrai, kurių pavardės linksniuojamos dėl galimų interpeliacijų?
Tokia nelinksma situacija. O kokios galimos išeitys? Pirma, dabartiniai valdantieji priima dar vienus partnerius, ir koalicija tampa stabilesnė. Antra, susiformuoja opozicijos koalicija. Trečia, darbas tęsiamas mažumos vyriausybėje. Tačiau šiuo atveju turi baigtis kerštavimas ir arogancija, nebūtų priešų ieškojimas. Dabartinė vyriausybė turi labai įsiklausyti į opozicijos bei visuomenės siūlymus ir nuomonę.
Ir šiuo atveju Tėvynės Sąjunga turėtų labiau atsižvelgti į savo partnerių liberalų laikysenas, kurie labai dažnai žymiai blaiviau vertina situaciją.
Bet kokiu atveju, esant tokiai politinei suirutei labai svarbus tampa prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo. Ji turi tarti žodį, kur link turėtų judėti politinis procesas. Antraip Lietuvai vietoj kovos su krize gresia kovoti patiems prieš save.
