Spręsdavo beždžionė
Visais laikais žmonės ieškojo būdų, kaip atpažinti, ar žmogus meluoja. Viduramžiais, raganų teismuose, būdavo praktikuojamas toks tiesos nustatymo metodas: įtariamąjį įmesdavo į vandens telkinį ir laukdavo rezultatų. Jei žmogus išplaukdavo, būdavo pripažįstamas kaltu ir sudeginamas. Vadovautasi išmintimi, kad net vanduo nedorėlio nenori priimti. Jei nuskęsdavo – vadinasi, nekaltas, ir būdavo išteisinamas.
Senovės Kinijoje vietoj melo detektoriaus būdavo naudojami sausi ryžiai. Teisiamasis, prieš prokurorui pradedant sakyti kaltinamąją kalbą, į burną turėdavo įsidėti saują ryžių. Jei po kalbos ryžiai išlikdavo sausi, tai reikšdavo, kad įtariamasis melavo. Kinai manė, kad meluojant žmogus smarkiai nervinasi ir ta įtampa sustabdo seilėtekį. Tai patvirtino ir šių dienų mokslininkai.
Viduramžiais Lietuvoje moteris galėjo būti paskelbta ragana pagal tai, kaip raganų demaskuotojui (buvo tokia profesija) pažvelgė į akis... Jei įtariamoji akis nudelbė, vadinasi, ji – ragana, nes bijo žmonėms pažiūrėti į akis!
Labai išradingai kaltininkų buvo ieškoma Indijoje. Į pagalbą būdavo pasitelkiamos beždžionės. Ištepus uodegą anglies dulkėmis, gyvūnas būdavo nuvedamas į tamsią palapinę. Ten liepdavo eiti ir įtariamajam bei patraukti beždžionei už uodegos. Prieš tai jam būdavo išaiškinama, kad kai kaltas žmogus pagriebia uodegą, beždžionė surinka ir taip atskleidžia tiesą. Išėjusiam iš palapinės žmogui patikrinus rankas, tapdavo aišku, ar žmogus kaltas. Tas, kuris pabijodavo liesti uodegą, išeidavo švariomis rankomis. Taigi – kaltas. Panašų psichologinį testą naudodavo ir arabai.
Pradėta naudoti technika
Galop 1885 metais italų kriminalistikos tėvas Čezarė Lambrozas (1835–1909) pastebėjo, jog meluodamas žmogus nevalingai išsiduoda – jį išpila prakaitas, kyla kraujo spaudimas, tankėja pulsas bei kvėpavimas. Č. Lambrozas bandė šiuos požymius registruoti. Rimčiau reikalai pajudėjo, kai prieš 100 metų buvo išrasti pirmieji elektriniai davikliai. Dar 1914 metais buvo pradėti pirmieji eksperimentai, o apie 1930-uosius melo detektoriumi jau atskleisti keli sensacingi nusikaltimai. 1939 metais prietaisas įteisintas daugelyje JAV valstijų.
Galutinai melo detektorius ištobulintas prieš tris dešimtmečius, atsiradus personaliniams kompiuteriams. Kadangi melas nustatomas pagal užrašytus daugelio daviklių parodymus, melo detektorius pagal senovės graikų žodžius pavadintas poligrafu (poli – daug, grafo – rašau).
Tyrimas vyksta paprastai pagal vieną schemą, jis labai panašus į daugeliui žinomą širdies kardiogramos užrašymą. Tiriamajam prie krūtinės ir liemens, žasto bei pirštų pritvirtinami keli davikliai, registruojantys kraujo spaudimo, kvėpavimo dažnumo, prakaitavimo bei odos laidumo silpnai elektros srovei pokyčius.
Prieš pradėdamas, tyrėjas užsiima įtaiga – stengiasi padaryti įspūdį, jog poligrafo neapgausi. Iš pradžių užduodami kontroliniai klausimai. Tyrėjas žino, kad į kai kuriuos klausimus tiriamasis atsakys teisingai (pavyzdžiui, „Ar norėtum laimėti stambią sumą loterijoje?“). Iš anksto pasidomėjus tiriamojo praeitimi, gyvenimu, užduodami ir tokie klausimai, į kuriuos atsakydamas žmogus meluoja. Taip pat užduodami ir su tyrimu nesusiję klausimai. Kai būna užfiksuota žmogaus reakcija ir kalbant tiesą, ir meluojant, pradedamas pats tyrimas, užrašant tiriamojo reakciją pagal daviklius.
Specialistų tvirtinimu, rezultatai gali būti patikimi, kai užduodama ne daugiau kaip dvidešimt klausimų, nes vėliau žmogus pavargsta. Poligrafu galima sužinoti teisybę tik apie jau įvykusį faktą, o klausinėti reikia apie įvykius iki jo ir po jo. Aparatas neklysta, bet rezultatai priklauso ir nuo tiriamojo fizinės būklės tyrimo momentu, ir nuo tiriančio specialisto.
Galima apgauti
Įteisinus poligrafą buvo žadamas perversmas kriminalistikoje. Tikėtasi, jog policininkams ir teismams nebereikės vargti – naujasis prietaisas leis nustatyti, kada įtariamasis meluoja, o kada kalba tiesą.
Deja, mokslininkai išsiaiškino, kad maždaug pusė tikrinamųjų poligrafą lengvai apgauna, todėl jis įteisintas tik maždaug pusėje pasaulio valstybių, o ir tose pačiose – su išlygomis. Dėsningumo nėra – ne vienas skeptikas, žadėjęs melo detektorių lengvai apmauti, savo nuostabai visiškai susimovė. Ir atvirkščiai – ne kartą poligrafas yra smarkiai apvylęs. Be to, yra buvęs ne vienas atvejis, kai poligrafu nustatyta, jog žmogus meluoja, o išaiškėjo, kad jis viso labo pernelyg jaudinosi.
Nutarus, jog blogiau nebus, tyrimai melo detektoriumi nuolat atliekami įvairių šalių su slapčiausia valstybinės reikšmės informacija dirbantiems kariškiams, valdininkams, pareigūnams. Tačiau būtent JAV, melo detektoriaus „tėvynėje“, jam suduotas ypač skaudus smūgis.
Poligrafu buvo du kartus – 1986 ir 1991 metais – tirtas dvigubas žvalgas – CŽV kontržvalgybininkas Oldričas Eimsas. Abu kartus jo tyrimai buvo nepriekaištingi, o 1994 metais išaiškėjo, kad jis daug metų žinias pardavinėjo Rusijos KGB ir buvo visų laikų žvalgybos istorijoje geriausiai mokamas šnipas. O. Eimso buvo paklausta, kaip jis sugebėjo apgauti tikrinimą poligrafu. „Sužinojęs, jog manęs laukia profilaktinis patikrinimas, sunerimęs apie tai pranešiau savo rezidentui iš KGB. Šis man liepė gerai išsimiegoti, ateiti gerai nusiteikusiam ir tyrimo metu būti atsipalaidavusiam, nesinervinti“, – atskleidė šnipas.
Melo detektorius yra sėkmingai apgavęs visas būrys kitų šnipų: Karlas Kocheris, Ana Belen-Montes, Leandras Aragoncilijas. Užsienyje netgi platinami vadovėliai, kaip apgauti melo detektorių.
Sutaisė peiliu
Lietuvoje poligrafas naudojamas nuo 1992-ųjų. Tuomet į Lietuvą jis buvo atvežtas tuometinio vadovybės apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo iniciatyva. Jį paskolino Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenė. Reikėjo įveikti daugybę biurokratinių kliūčių, kol buvo įrodyta JAV vyriausybei, griežtai kontroliuojančiai tokių aparatų panaudojimą, kad Lietuvai jis tikrai reikalingas. Tuomet kartu su aparatu į Lietuvą atvažiavo specialistas iš Kanados. Jis turėjo apmokyti lietuvius dirbti poligrafu.
Ir atsitiko taip, kad tik sumontuotas ir pirmą kartą lauko stovykloje įjungtas poligrafas neveikė. Kanadietis jau buvo pasiruošęs vežti melo detektorių atgal į Kanadą remontuoti, bet išgelbėjo dabartinis Vadovybės apsaugos departamento viršininko pavaduotojas. Tas pats, kuris poligrafu tyrė Mindaugą Žalimą. Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą baigęs fizikas kanadiečiui įrodė, kad ir mūsų specialistai nė kiek ne blogesni, o galbūt ir geresni. Vitas Saldžiūnas paėmė peilį ir su šiuo vieninteliu įrankiu per pusvalandį surado ir pašalino gedimą. Buvusios Sovietų Sąjungos fizikai buvo įpratę reikalingą bet kokiems moksliniams tyrimams prietaisą pasigaminti patys.
Nėra įstatymų
Mėgdžiojant Ameriką, pirmiausia poligrafu imta tikrinti VSD pareigūnus. Pagal daugiau nei prieš dešimt metų įsigaliojusį Poligrafo naudojimo įstatymą dabar juo naudotis teisę turi Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Specialiųjų tyrimų ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos. Tačiau praktiškai tyrimai poligrafu atliekami tik Vadovybės apsaugos departamente ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre. Kitos specialiosios tarnybos dėl savo veiklos specifikos ir įstatymų netobulumų nesinaudoja poligrafu. Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekse poligrafo naudojimas nereglamentuotas ir nustatyta, kad tyrimo išvada naudojama tik kaip papildoma informacija apie įtariamąjį.
Pastaruoju metu Lietuvos apeliaciniame teisme laikomasi praktikos, kad tyrimo poligrafu išvados nelaikytinos įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio teismų praktiką, sprendimai, susiję su tyrimo poligrafu specialisto išvadomis, irgi yra skirtingi: viename sprendime tokios išvados pripažįstamos įrodymu, kitame nurodoma, kad BPK nenumato tokio tyrimo, o tyrimo atlikimas, net asmeniui sutikus, prieštarauja Poligrafo naudojimo įstatymui.
Tad Lietuvoje atliekamų tyrimų poligrafu skaičius ikiteisminio tyrimo bylose, palyginti su kitomis šalimis, taip pat su Europos Sąjungos (ES), nėra didelis. Dažniausiai tyrimai yra taikomi ikiteisminiuose tyrimuose dėl nužudymo. Pastaruoju metu vis daugiau tokių tyrimų atliekama dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, kai siekiama patikrinti įtariamojo ir nukentėjusiojo parodymus.
Užsienyje poligrafą jau keičia daug vertingesnį lygmeninės balso analizės tyrimas. Tokį tyrimą naudoja Kanados, Australijos, JAV žvalgybos, JAV federalinis tyrimų biuras. Lietuvoje ši moderni technologija irgi jau yra naudojama. Prieš kelerius metus šiuo būdu buvo tiriamas Kauno pedofilijos istorijoje minėtas Andrius Ūsas. Tą technologija leidžia įsiskverbti į smegenų darbą ir analizuoti mintis. Kol kas manoma, kad tos technologijos apgauti neįmanoma.
Kad tai bus galima padaryti mokslinėje fantastikoje, aprašyta jau anksčiau. 1996 metais išleistoje mokslinės fantastikos knygoje „Tiesos mašina“ („The truth machine“) rašoma apie tai, kaip mokslininkai sukuria prietaisą, gebantį nustatyti, kada žmogus meluoja šimtaprocentiniu tikslumu. Knygoje pasakojama, kad šis išradimas leidžia sumažinti nusikalstamumą, pakeičia pasaulį ir padeda išsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo.
Tik faktai
Melo detektorius padėjo atskleisti žmogžudystę Raudondvaryje (Kauno r.). Čia pasklido kalbos, jog išgertuvių metu nužudytas ir pašlaitėje užkastas Darius J., pravarde Kieša. Raudondvariškis Juozas S. pareigūnams net parodė šviežiai kasinėtą vietą, kur pražuvėlis palaidotas ir pasakė, kad užkasti Kiešą, jį pasamdęs kitas raudondvariškis Aleksejus Fromičevas. Tačiau pastarasis neprisipažino nužudęs sugėrovą. Tada įtariamajam buvo pasiūlyta pasitikrinti melo detektorium. Padvejojęs Aleksejus pareiškė įrodysiąs esąs nekaltas ir sutiko būti ištiriamas. Tyrėjui parodžius nuotraukas, įtariamasis labai susijaudino, netrukus palūžo ir prisipažino. Jis papasakojo, kad eilinių išgertuvių metu namuose labai supykęs ant Kiešos dėl nenoro grąžinti skolą ir tarsi beprotis puolęs daužyti auką kuo tik pakliuvę po ranka.Teismas jam skyrė 14 metų nelaisvės – metais daugiau nei prašė prokuroras.
Poligrafu pavyko demaskuoti ir verslininką Paulių M. nužudžiusį Vytautą Urboną, pravarde Vacė. Šis tyrimas melo detektoriumi pateko net į ES kriminalistikos vadovėlius. Automobilių prekyba vertęsis Paulius išvyko verslo reikalais į Šiaulius ir dingo be žinios. Netrukus miesto centre rastas paliktas neužrakintas Pauliaus automobilis. Kriminalistai išsiaiškino įtariamąjį – Šiauliuose gyvenantį Pauliaus vaikystės draugą V. Urboną. Išsiaiškintas ir nužudymo motyvas – Vytautas Pauliui buvo skolingas didžiulę pinigų sumą, už kurią statėsi namą ir neturėjo iš ko grąžinti. Tačiau sulaikytas V. Urbonas tvirtino, kad po susitikimo Paulių neva parvežęs į Šiaulius, paleidęs gatvėje ir daugiau jo nematęs. Tuomet V. Urbonui buvo pasiūlyta pasitikrinti melo detektoriumi. Suimtasis sutiko. Prie V. Urbono buvo prijungti elektrodai ir, užduodant klausimus, davikliais stebima nervinė reakcija. Baigę tyrimą kriminalistai žinojo tokius melo detektoriumi gautus atsakymus: Paulius yra nušautas Pailių kaime, o lavonas sudegintas ir užkastas. Net sužinota, kad Pauliaus rankinė taip pat sudeginta ir užkasta ten pat, kur ir Paulius. Pamatęs, jog išsidavė, V. Urbonas palūžo ir prisipažino. Jis parodė vietą pievose netoli savo namų Pailiuose, kur atsiviliojęs Paulių nušovė iš savo legaliai turėto pistoleto, o po to nutempė į nuošalią vietą laukuose ir apipylęs dyzelinu padegė, o po to – užkasė. V. Urbonas nuteistas kalėti 12 metų.
Genadijus SKRIPKA
AKISTATA
