Praėjusią savaitę Valstybinė komisija priėmė parengtą naujosios atominės statybai III energijos bloko žemės sklypą.
Dabar daug kas kaltina žaliuosius ir atsikūrusios Lietuvos vyriausybę dėl neva padaryto nuostolio šalies ekonomikai sustabdžius III energijos bloko statybą.
Tačiau griūnant Sovietų Sąjungai finansavimą nutraukė Maskva, o atsikurianti Lietuvos valstybė pati dar nebuvo atsitiesusi, kad galėtų pasiskolinti ne mažiau kaip 2 milijardus eurų, kad užbaigtų Vakarų nepatikimu laikomą RBMK reaktorių.
Be to, ar Lietuvą ilgą laiką blokavusi rusų energetikos monopolininkė būtų pirkusi lietuvišką elektrą? Kai keletą metų vos trečdaliu veikė ar suvis stovėjo abu atominės reaktoriai, Lietuvos gyventojai už jos saugią prastovą turėjo per metus surinkti po pusę milijardo litų.
Priešinosi mokslininkai
1988-aisiais vien tai, kad Ignalinoje stovi Černobylio atominės dvyniai, kėlė baimę. Tačiau ir tuomet nutylėta, kad Sovietų Sąjungoje ypatingą statusą turėjusi karinė ministerija – vadinamasis minsredmašas – Ignalinos trečiąjį energijos bloką statė be suderinto projekto.
Lietuvos mokslininkai dar 1970-aisiais, minsredmašui tik pradėjus žvalgytuves, stojo mūru prieš planus čia statyti keturių ar net šešių reaktorių kompleksą. Mat tokio krūvio Drūkšių ežeras būtų nepakėlęs. Tačiau dar didesnę grėsmę kėlė ketinimai skystąsias radioaktyvias atliekas laidoti tiesiai į žemę.
Mokslininkai atkakliai teigė: Drūkšiai – pati nepalankiausia atominei statybos vieta. Čia pagrindinė visos šiaurės-rytų Lietuvos artezinio gėlo vandens mitybos sritis, į ją patekę radionuklidai gali apnuodyti geriamąjį vandenį.
1986-aisiais Lietuvos ekspertai spaudė tuometinę LTSR vyriausybę reikalauti, kad būtų sustabdytos trečiojo energijos bloko statybos: glumino žema darbų kultūra – reaktoriaus pastatus Ignalinoje daugiausiai veltui statė iš vidurinės Azijos ir Kaukazo respublikų suvežti „stroibato“ rekrūtai.
Reikėjo stabdyti pirmąjį reaktorių
Po dvidešimties metų kai kurie ekspertai teigia, kad verčiau reikėję stabdyti pirmąjį rektorių.
„Trečiasis IAE blokas būtų buvęs daug modernesnis, saugesnis, ir geriau būtų buvę iš karto uždaryti pirmąjį bloką“, – sako Jonas Gylys, KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros vedėjas.
„Turėdama net 2 blokus Lietuva turėjo perteklines galias generuoti elektrą, tiek mes patys tikrai nesuvartodavome ir ta elektra būdavo eksportuojama. Kaip ją sekėsi eksportuoti matėme – ji būdavo parduodama už labai nedidelius pinigus, praktiškai už savikainą“, – komentuoja Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis.
Tačiau vienas iš buvusiųjų energetikos vadovų sako, kad netrukus po visiško atominės uždarymo šalies energetika žengs atgal – kurį laiką didžiąją dalį elektros tieks senučiukė Elektrėnų jėgainė.
„Gavosi viskas atvirkščiai – mes stabdom atominę elektrinę ir grįžtam prie tos elektrinės, kuri turėjo būti sustabdyta pradėjus dirbti atominei elektrinei. Grįžtam kadenciją atgal. Čia visiškai nelogiška“, – teigia Algirdas Stumbras, buvęs Lietuvos valstybinės energetikos sistemos vyr. inžinierius.
Pabaigti statybos nebūtų pajėgusi
Dabartinis Ignalinos atominės elektrinės vadovas sako, kad Lietuva kitos išeities neturėjo.
„Visų pirma, kas imtųsi baigti statybą. Pati Lietuva to nebūtų pajėgusi. Iširus Sovietų Sąjungai Lietuvai eikvoti valstybės, mokesčių mokėtojų lėšas III bloko statybai būtų avantiūra. Būtų milžiniški nuostoliai, nes investicijos negrįžtų. Atomines reikia statyti 50–60-čiai metų, o RBMK reaktoriaus Lietuvai niekas neleistų taip ilgai eksploatuoti“, – tvirtina Viktoras Ševaldinas, Ignalinos atominės elektrinės gen. direktorius.
Anot atominės specialistų, šios dienos kainomis tokio energijos bloko vertė siektų 4 mlrd. eurų, Sovietų Sąjunga į statybą jau investavo maždaug pusę lėšų, buvo užsakyta reaktoriaus įranga, dalis jos atgabenta į atominės teritoriją.
Joana Lapėnienė
LTV „Savaitė“