Darbo partijos deleguotas kultūros ministras Šarūnas Birutis užsimojo pertvarkyti Lietuvos teatrų vadybą – atskirti vadybą nuo meno. Vis dėlto reikalinga specifinė meno vadyba, nes menas ir kultūra yra sritis, iš kurios nuolat vagiama, – perspėja buvęs kultūros viceministras Donatas Valančiauskas.
Atskirs vadybą nuo kūrybos
Kultūros ministerijoje vykusiame konkurse Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigoms eiti po pokalbio su šešiais pretendentais komisija daugiausii balų skyrė režisieriui Jonui Vaitkui.
Pasak J.Vaitkaus, teatras pasiruošęs naujam kūrybiniam etapui ir iššūkiams. Pristatydamas savo programą, režisierius akcentavo aukštą meninį lygį, jaunos aktorių kartos dalyvavimą teatro veikloje, būtinas pastato rekonstrukcijas.
„Man vadovaujant teatrui, sceną išvydo Ivano Vyrypajevo, Anos Jablonskajos, Pavelo Sanajevo, Balerijaus Mucharjamovo, Grigorijaus Gorino, Aleksandro Gribojedovo ir kitų dramaturgų kūriniai. Taip pat pastatyti spektakliai pagal kitų šalių autorių kūrinius. Todėl kitai vadovavimo kadencijai keliu dar didesnius uždavinius, kad Rusų dramos teatras taptų labiau lankomas ir mėgstamas, nes tik čia bus galima išvysti ir klasiką, ir naujus teatro sprendimus“, – sako antrai kadencijai išrinktas teatro vadovas.
J.Vaitkaus programoje taip pat daug dėmesio skiriama tautinėms mažumoms, jaunų žiūrovų, kurie nemoka rusų kalbos, pritraukimui, bendradarbiavimui su garsiais kūrėjais. J.Vaitkaus nuomone, artimiausiu metu taip pat bus peržiūrimos teatro mecenavimo galimybės, ieškoma papildomų lėšų pastatymams ir kitiems renginiams.
Su konkurso laimėtoju bus sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams, kai bus gauta informaciją iš Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos. J. Vaitkus Lietuvos rusų dramos teatrui vadovauja nuo 2008 metų.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis, šiuo metu viešintis Rusijoje, išplatino pranešimą spaudai, kuriame džiaugiasi rinkimų rezultatais ir linkti vadovui išminties bei sėkmės vadovaujant vienam garsiausių Lietuvos teatrų. Tačiau, ministro nuomone, tradicija, kad teatrams vadovauja meno kūrėjai, yra keistina.
„Žinoma, visame pasaulyje yra skirtinga praktika, tačiau sėkmingai dirba tie teatrai, kurių režisieriai dirba tik kūrybos srityje, o teatro administravimu užsiima patyrę vadovai, todėl ateityje sieksime, kad ūkinius teatro reikalus spręstų administratoriai, turintys administravimo patirties“, – sako ministras.
Š.Biručio teigimu, artimiausiu metu su kultūros bendruomene bus aptarti teisės aktai, reglamentuojantys teatro veiklą ir meno vadovo funkcijas.
„Šiandien teatrų vadovams kūrybai lieka vis mažiau laiko, nes daugiausii dėmesio reikia skirti finansų valdymui ir rekonstrukcijų darbams, todėl, manau, yra neteisinga, kad žmonės, galintys garsinti Lietuvos vardą kaip aukšto lygio meno kūrėjai, skęsta administraciniuose darbuose“, – sako Š. Birutis.
Reikia meno vadybos
Buvęs kultūros viceministras Donatas Valančiauskas portalui balsas.lt sakė, kad ministro sumanymas nėra blogas, tačiau vadyba meno srityje yra specifinė ir esą naivu manyti, kad iš ten nėra ko pavogti.
„Yra šioks toks skirtumas tarp uosto ir geležinkelių vadybos bei meno srities. Jei tai bus žmogus, anksčiau nesusidūręs su teatrinėmis ir meninėmis aktualijomis, jį bus galima maustyti sąmatomis ir apetitais kaip tik nori. Bet koks meno vadovas ar režisierius nesunkiai vynios jį aplink pirštą. Dekoracijos ims kainuoti nerealiai ir pan. Menininkai irgi yra prisitaikę prie aktualijų ir moka tokius dalykus daryti. Tai nėra jokia naujiena“, – perspėja D. Valančiauskas.
Pasak jo, naivu manyti, kad kultūros srityje nėra ko pavogti, o meno žmonės to išvis nesugebėtų. „O vamzdį prie upės virino meno žmonės? Kalniuką prie tos pat upės už 100 000 litų supylė ne meno žmonės? Gal šiaip duobkasiai? Štai, matyt, ir sugebėjo pripūsti miglos į akis ministerijoms ir savivaldybėms. <...> Menas ir kultūra yra sritis, iš kurios nuolat vagiama. Aš nekalbu apie bibliotekininkus ar kitus biudžetininkus. Ten, kur susiduriama su autoriniais reikalais – kas kita. Buvau „parodoje“, kur išimtos durys ir sienos apkaltos pagalvėmis, bet šiaip nieko nėra. Mačiau ir tokią, kur eksponuoti iš Anglijos viešųjų tualetų pavogti muiliukai. Ilfo ir Pertovo personažas Ostapas Benderis žinojo bent keturis šimtus maždaug padorių būdų pinigams išvilioti, bet Baudžiamąjį kodeksą visada gerbė. Tas pats yra su daugeliu menininkų. Eidamas viceministro pareigas irgi esu matęs sąmatą, kai už vakarėlio vedimą su dviem vedėjais prašyta šimto tūkstančių. Kai paklausiau, kokios čia žvaigždės bus, atsakymas buvo: „Cha, cha, cha.“ Autorinio kūrinio vertė juk nepasveriama. Žinoma, jei tai padarysite jūs, neturėdamas menininko diplomo, sakys, kad jūs – vagis, bet jei turite oficialų menininko statusą – kodėl gi ne“, – šaipėsi jis.
Kaip gerą teatro valdymo pavyzdį D. Valančiauskas nurodė Kauno dramos teatrą, o paklaustas apie Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo gebėjimus, juokdamasis sakė: „Kaip vadovas tikrai geras, o apie skaidrumus ir sąžiningumus tegul jau sprendžia specialiosios tarnybos. Vadybininkas jis tikrai gabus.“
Mene, kaip pabrėžia D. Valančiauskas, nėra beveik nieko, ką galima pasverti. „Kiekvienas menininkas savo kūrinį ir kūrybą vertina kaip vienetą. Ir ne kiekvienas režisierius, tapęs teatro vadovu, susilaikys nuo pagundos savo vadovaujamame teatre statyti tik savo spektaklius, nes žino, kad kitos tokios galimybės gali ir nebūti“, – pastebi jis ir pakartoja, kad ministro sumanymas yra geras, tačiau „vadybininkas“ turėtų turėti supratimą apie meno vertę.
