Lietuva Europoje išsiskiria ir kalinių skaičiumi, ir bausmių griežtumu. Teisės ekspertai pastebi, kad pirmaujame ne dėl gerokai didesnio nusikalstamumo lygio, bet dėl teismų nenoro paleisti lygtinai. Taip pat esame vieni iš nedaugelio, nepaliekančių vilties išeiti į laisvę nuteistiesiems iki gyvos galvos. Lietuvos radijo pašnekovai mano, kad tokia galimybė turėtų būti suteikta. Pasak Lukiškių kalėjimo kapeliono, bausmė prasminga tiek, kiek ji gali žmogui padėti keistis.
Lukiškių kalėjime Vilniaus centre kali daugiau kaip 80 iki gyvos galvos nuteistų vyrų ir viena moteris, dauguma jų gyvena po vieną kelių kvadratinių metrų kamerose.
Ne visi iki gyvos galvos nuteisti žmonės bausmę atlieka Lukiškėse, keliolika už gerą elgesį perkelti į pataisos namus, kur režimas gerokai laisvesnis.
Bausmė iki gyvos galvos tėra kerštas?
Robertas nuteistas už žmogžudystę ir kali jau dešimt metų. „Tiesiog drama įvyko mano gyvenime. Tai buvo iš didelio pykčio. Aš buvau neblaivus, ir man pakišo koją tas dalykas. Jei būčiau buvęs blaivus, tikrai nebūčiau taip pasielgęs“, – tvirtina Robertas.
Nuosprendį – iki gyvos galvos – vyras išgirdo būdamas 23-ejų. Prieš tai jis vieną kartą kalėjo už plėšikavimą.
„Nežinau, kodėl taip įvyko. Mano brolis teisiškai nesipyko su įstatymu. Jis sukūrė šeimą, turi vaikų, verslą turi. Man pačiam yra keista. Jei žiūrėtume iš šeimos pozicijų, mūsų šeimoje viskas buvo gerai. Aš nežinau, kodėl mane įtraukė draugai, gatvė. Tada prasidėjo plėšimai, po to vagystės. Ir kurį laiką tai tęsėsi, o po to ir pasiekė mane ta teisėsaugos ranka“, – sako nuteistasis.
Lietuvoje nuteistieji iki gyvos galvos pagal dabartinę tvarką turi tik dvi galimybes išeiti į laisvę: Prezidento malonė arba amnestija. Tačiau abu šie būdai yra taikomi išimties tvarka ir iki šiol nė vienas nuteistasis iki gyvos galvos nebuvo paleistas.
Tuo metu daugelyje kitų šalių iškalėjus tam tikrą laikotarpį tokiems kaliniams taikomas lygtinis paleidimas. Pasak Roberto, pagal dabartinę tvarką išeiti į laisvę nėra vilties. Nebent kada nors keistųsi įstatymai.
„Kiek pažįstu kitų nuteistųjų iki gyvos galvos, jie yra pasidalinę į dvi grupes: vieni, kurie tiki, kiti – kurie netiki. Aš esu toje grupėje, kuri netiki. Aš skeptiškai į tai žiūriu. Man dabar yra 33 metai. Galvoju, kad jei sulauksiu 64–65 metų, tada gal... Malonė yra malonė. Gali suteikti, gali nesuteikti. Tai net ne už kažkokius nuopelnus yra suteikiama“, – teigia vyras.
Robertas mano, kad kalėjimas nužmogina, o bausmė iki gyvos galvos tėra kerštas – tai skausmo sukėlimas už tai, ką jis padarė savo aukai.
„Tai yra akla bausmė. Tokia bausmė yra tiktai kitas keršto pavadinimas. Tai yra tyčinis skausmo sukėlimas žmogui, ir viskas. Man iš tikrųjų yra gaila žmonių, kurie turi tokią nuostatą: kad turėtų būti naikinami nuteistieji, be jokios vilties išeiti. Man atrodo, kad nuo to tik blogiau pačiai visuomenei. Tai yra aklas pasirinkimas“, – tvirtina nuteistasis iki gyvos galvos.
Bausmė prasminga tiek, kiek padeda keistis
Lukiškių kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis mano, kad bausmė yra prasminga tiek, kiek ji gali žmogui padėti keistis. Anot jo, tada bausmė prasminga ir asmeniui, ir visuomenei.
„Bausmė iki gyvos galvos be galimybės, kad ji bus pakeista kita bausme, mano supratimu, yra nelabai prasmingas dalykas. Ir aš tikiu, kad Lietuvoje turės keistis įstatymai, atsirasti galimybės teisti tokį žmogų iš naujo, kaip yra daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Tada yra paskata žmogui transformuotis. Aš pats, kaip tikintis žmogus, galvoju, kad bausmė iki gyvos galvos tikrai yra per sunki didelei daliai žmonių. Ji juos gniuždo.
Yra žmonių, kurie priima tą bausmę kaip neišvengiamybę, žiūrėdami į savo gyvenimą, bet ieško tada kitų galimybių išgyventi. Bet daugelį žmonių tai gniuždo. Manau, kad kažkoks kelias turėtų būti atvertas. Ir tai yra ne tik kalinio interesas, bet ir kiekvieno mūsų interesas, kad žmogus keistųsi ir jis galėtų prisidėti prie tų, kurie keičia visuomenę“, – sako A. Peškaitis.
Lukiškių kalėjimo nuteistasis Marius, kaip pats sako, nubaustas už patį baisiausią nusikaltimą.
„Taip, tai yra blogai, kada atimama gyvybė kitam žmogui. Žmogaus gyvybė yra neliečiama. Aš gailiuosi, ką padariau. Buvo padarytas toks mano ir kitų žmonių veiksmas, kurio jau nebesugrąžinsi atgal. Belieka tik nešti tą akmenį.
Tas, kuris sėdi iki gyvos galvos, turi išsispręsti tą problemą, dėl kokių priežasčių čia atsidūrė, o ne tik galvot apie laisvę. Tada, kai jis pasidarys išvadą, tada jam turėtų būti lengviau gyventi. Tačiau dabar kalbant apie laisvę, aš apie tai negalvoju. Man tai yra utopija.
Aš dabar kitaip gyvenu. Aš įkvepiu orą. Aš matau žvaigždę. Gal ir atrodo kvaila – kitas žmogus skuba, dirba, aria, skuba už butą susimokėt, vaiką iš darželio pasiimt – visame tame kaip bitutė sukasi. Ir aš gyvenau tame užburtame rate. O dabar kitaip: aš atsikeliu, turiu pasidaręs dienotvarkę. Ir vis galvoje sukasi klausimas: kodėl aš ir kodėl man? O kad išeisiu, aš netikiu. Gal po trisdešimties metų. Bet kam tu tada būsi reikalingas?“, – sako Marius.
Izoliuoti reikia, kol žmogus pavojingas
Lukiškių kalėjime dirbanti psichologė Agnė Grušauskaitė mano, kad niekas negali būti tikras, jog niekada nepateks į kalėjimą.
„Ar kas nors galėtų garantuoti, kad tu niekada nepateksi į kalėjimą? Man atrodo, kad niekas negali dėl to būti tikras. Didžiosios dalies nuteistųjų vaikystė ir gyvenimo patirtys buvo sunkūs išbandymai. Ir kai aš kartais susiduriu su žmonėmis, kurie labai jauni pateko į laisvės atėmimo vietą ir po to vėl pateko į kalėjimą už labai sunkius nusikaltimus, kai girdžiu jų vaikystės istorijas, jų santykius su tėvais, kartais pagalvoju, ar jie turėjo kitą pasirinkimą?“, – sako psichologė A. Grušauskaitė.
Bausmė izoliuojant, pasak A. Grušauskaitė, yra pradinė, ji atitinka aukos ir likusios visuomenės instinktyvią reakciją – baimę, tačiau vėliau šį jausmą turi pakeisti bandymas suprasti vieniems kitus ir spręsti problemas. Žmogus keičiasi, todėl po kiek laiko bausmė jau nebeatitinka jo būsenos ir gali sugniuždyti.
„Aš galvoju, kad tame ir yra pačios bausmės prasmė – izoliuoti žmogų tol, kol jis yra pavojingas. Tai turėtų būti tam tikras pradinis etapas, bet ne galutinis. Nes jei tai būna galutinis, tai reiškia, kad mes sustojame spręsti problemą pačiame pradiniame etape. Bet jeigu būtų tam tikra speciali komisija, tam tikri ekspertai, kurie galėtų spręsti, ar žmogus dar pavojingas, ar nebe, tada būtų kas kita“, – tvirtina psichologė.
Bausmės vidurkis Lietuvoje – labai didelis
Teisės instituto direktorius Algimantas Čapas sako, kad represyvumo nuotaikos visuomenėje yra labai didelės.
„Visuomenėje šnekama apie tai, kaip reikia sulaužyti nusikalstamumui nugarkaulį. Pas mus kalinių yra gerokai daugiau negu kitose Europos Sąjungos valstybėse. Tik bėda, kad baudžiame labai daug ką ir baudžiame labai ilgam. Laisvė atėmimo bausmės vidurkis Lietuvoje yra labai didelis. Pastaraisiais metais jis dar padidėjo“, – sako A. Čapas.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 10 000 kalinių. Kiekvienas iš jų valstybei kainuoja beveik 50 litų per dieną. Kalinių skaičiumi Europos Sąjungos vidurkį viršijame beveik tris kartus. Bet, pasak A. Čapo, ne dėl gerokai didesnio nusikalstamumo lygio, bet dėl griežtų bausmių ir nenoro taikyti lygtinio paleidimo galimybių.
„Pastaraisiais metais lygtinio paleidimo mastai labai apriboti. Ir taip mes visąlaik išsiskyrėm iš Europos praktikos, nes pas mus pusė visų iš laisvės atėmimo vietų išeinančių asmenų išeidavo atlikę visą laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad Europoje 50 proc. visų nuteistųjų atliktų visą bausmę, jau buvo neįsivaizduojamas rodiklis.
Per pastaruosius metus Lietuvoje tas skaičius dar labiau išaugo. Teismai, reaguodami į visus žiniasklaidoje ir visuomenėje atsiradusius kaltinimus, kad ne viskas buvo skaidriai padaroma sprendžiant lygtinio paleidimo klausimus, pasirinko išvis sustabdyti lygtinį paleidimą“, – sako Teisės instituto direktorius.
Nuteistieji iki gyvos galvos lygtinai Lietuvoje nepaleidžiami. Nepaisant to, kad tai normali praktika kitose šalyse.
„Greičiausia, kad ateis laikas, kai pralaimėsime bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl to, kad nenumatytas lygtinis paleidimas nuteistiesiems iki gyvos galvos. Mano nuomone, galimybė kreiptis į teismą, kad būtų taikomas lygtinis paleidimas, turėtų būti pripažinta ir tokiems asmenims“, – tvirtina A. Čapas.
Simona AGINSKAITĖ
