Netoli Elektrėnų stūkso savivaldybės įvaizdžio grimasa – baisiai apleistas Abromiškių dvaras su bebaigiančiais griūti rūmais. Naujasis jo šeimininkas Romualdas Bakutis tikina, kad tie griuvėsiai ir parkas netrukus sulauks reikiamo dėmesio.
Dvaro istorijos ištakos – 16 a.
Šis šalies kultūros paveldo objektas mena ir puikius klestėjimo laikus, ir niūraus nuosmukio metus, kurie, deja, dar tebesitęsia. Dokumentuose Abromiškių dvaras paminėtas 1571 metais, kai jo įkūrėjas Abrahamas Pamatovskis rūmus kartu su žemėmis, miškais, ežerais bei prie kelio stovinčia karčiama pardavė Trakų tijūnui M. Bichovcui.
Dvaras suklestėjo, kai 1748 metais jame apsigyveno turtingi bei įtakingi didikai de Raesai, rekonstravę senuosius rūmus klasicizmo stiliumi, iškasę naują tvenkinį bei įveisę didžiulį sodą ir bityną. Vasaromis ten šurmuliuodavo kultūrinis gyvenimas: vykdavo pokyliai, literatūriniai vakarai, vaidinimai.
Tokios tradicijos išliko ir tam turtui perėjus Broelių-Pliaterių giminės nuosavybėn. Tuomet visame krašte garsėjo rūmuose sukaupta per 20 tūkst. lenkų bei prancūzų klasikų, istorinių knygų biblioteka, paveikslų kolekcija, vienas didžiausių Lietuvoje Broelių-Pliaterių ir de Raesų giminių archyvas.
Negandos prasidėjo per I pasaulinį karą. Tada minimos vertybės kartu su rūmų pastatais labai nukentėjo (dalį vertybių savininkas 1937 metais išsivežė į Lenkiją, o likusios buvo išgrobstytos 1941-1942 metais). 1912 m. mirus V. Broeliui-Pliateriui dvaras su Mijaugonių palivarku atiteko jo našlei ir trims dukterims. Tačiau jos nepajėgė deramai tvarkyti 1922 m. žemės reformos pakirstos savo kiemo ekonomikos.
Išparceliuotuose sklypuose susikūrė 12 valstiečių ūkių. Dvarininkėms valdžia tepaliko 155 ha žemės, šalia esantį ežerą ir 8 ha parką su sodyba ir griūvančiais pastatais.
Rūmai nyko. Vykstant kiemo parceliacijai 1922 m. 8,55 ha žemės įsigijo Augustinas Žilinskas. Iš dėdės sužinojęs, kad numatoma dvarą parduoti, tuometinis Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos pirmininkas Mykolas Žilinskas 1933 m. jį nusipirko.
Jau būdamas emigracijoje ir tapęs garsiu meno kolekcionieriumi, jis dažnai prisimindavo tą šeimininkavimo Abromiškių dvare laikotarpį kaip gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Po daugelio metų grįžęs į Lietuvą M. Žilinskas skyrė pinigų rūmų ir parko sutvarkymui, bet nesulaukė, kol tai bus padaryta. Mat dėl teisinės painiavos liko neįvykdytas testamentas, pagal kurį Abromiškių dvarą jis paskyrė Lietuvos rašytojų sąjungai.
Nuo 1951-ųjų rūmuose buvo įsikūrusi Vievio ligoninė, o jai išsikėlus pastatą užėmė kitos įstaigos. 1977 m. Abromiškėse buvo atidaryta Lietuvos šiluminės elektrinės sanatorija-profilaktoriumas, 1980 m. – Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos instituto Elektrėnų klinika.
Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas... Dabar važiuojantys pro šalį mato apleistą teritoriją ir beveik sugriuvusius rūmus.
Iš mirties taško reikalas dar nepajudėjo
Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingos Dzūkijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, savivaldybės etnokultūrologė Ona Šakienė, šis reikalas iš mirties taško dar nepajudėjęs.
Dėl šios problemos ji kreipėsi į Etninės kultūros globos tarybos pirmininką Libertą Klimką, kuris patarė pasikalbėti su Lietuvos muziejų asociacijos pirmininku, Nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu. Ji sužinojusi, kad M. Žilinskas norėjo atstatyti dvarą, bet grįžus į
Tėvynę, matyt, jį sudomino pasiūlymas Kaune įkurti jo surinktų dailės darbų galeriją. Tad kultūros paveldo objektą Abromiškėse M. Žilinskas padovanojo Lietuvos rašytojų sąjungai, kuriai dėl atitinkamų teisinių bei finansinių aplinkybių būtų buvę sudėtinga jį atstatyti.
Kultūros ministerija leido dvarą privatizuoti kaip per mažą, nelabai vertingą objektą. „Apmaudu, kad daug kur šalyje dvarai sutvarkyti, o pas mus netvarka, - sakė O. Šakienė. - Tiesa, naujas savininkas pernai apgenėjo krūmus, bet jie ir vėl ataugo.“
Nekoks ir dvaro svirno likimas. Svirnas buvo paliktas savivaldybei, o ši atidavė Abromiškių bendruomenei, kuri neturėjo pinigų jam sutvarkyti. Prieš tai klėtis dar buvo prižiūrima, o dabar ir stogas įlūžo. Buvo galima pastatą suremontuoti, bet savivaldybė pasirinko kitą galimybę – aptvėrė labai prabangia tvora, kuri po mėnesio buvo pavogta.
Dabar svirnas sėkmingai griūva toliau.
Ko belieka tikėtis dvarui?
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Stasys Voveris akcentavo, kad dabartinis objekto savininkas R. Bakutis nori susitvarkyti. Bet dvaro teritorijoje darosi negeri dalykai. Mat apskrities žemėtvarkininkai lyg ir formuoja sklypus, apeidami atitinkamas kultūros paveldo bei paminklosaugos institucijas. Todėl nenuostabu, kad aplink šalia esantį ežeriuką atsirado individualių namų valdos.
Kitas rūpestis – didelė tarša: tyrėjai, teritorijoje apie dvarą atlikę bandymus, upeliuose nustatė labai didelį švino kiekį. Svirno atžvilgiu, anot S. Voverio, Abromiškių bendruomenei pritrūko šeimininkiškumo.
Dvaro savininkas R. Bakutis atkreipė dėmesį, jog kultūros paveldo ir paminklosaugos objekte be leidimo negalima net medžio nupjauti. Tad prieš pradedant restauruoti būtina atlikti įvairius tyrimus. Hidrologiniai bandymai parodė, jog tvenkiniuose, kuriuos dvarininkai buvo įrengę pelkėje, didelė tarša, o gyventojai ją dar labiau didina. Taip pat atlikti archeologiniai tyrimai.
Šiuo metu, kad būtų duotas leidimas projektuoti, ruošiami atitinkami dokumentai, kurių jau laukia architektai.
Romualdas Černeckis