Teisiškai įstatymas dėl komunistinės ir nacistinės simbolikos yra jau kadais priimtas. Įstatymas prieštaringas, sukėlęs daug diskusijų, įvairiausių radikaliai priešingų nuomonių, atsiliepimų, kritikos ir pastabų. Kunkuliavo debatai, ūžavo internetinių svetainių komentatoriai.
Drausti ar nedrausti? Demokratiška ar nedemokratiška? Ar nesikirs tai su žmogaus teise reikšti savo nuomonę? Ar neužgaus svastikos draudimas kažkieno religinių jausmų (kaip prieš porą metų svastikos draudimo įstatymo pasiūlymas papiktino induistų bendruomenę Didžiojoje Britanijoje), ar nežeis viešas jos demonstravimas tam tikrų žmonių grupių?
Būtent dėl šių prieštaravimų ir nuomonių gausybės, būtent dėl tų visų neaiškumų, ginčų ir teoretizavimų, šią savo apybraižą
nusprendžiau paskirti vienam iš „pasmerktųjų“ simbolių, šiuo atveju – svastikai, jos reikšmei, istorijai bei galimoms
politologizuotomis spekuliacijoms.
Iškart pasakysiu, kad tai nėra apybraiža apie „nacistini simbolį“. Tai yra apybraiža apie itin archajišką ženklą, mano giliu
įsitikinimu, nepelnytai nurašytą į istorijos šiukšlyną vien dėl gana trumpo XX a. pirmosios pusės istorijos tarpsnio.
Pradėdamas temą ieškojau tinkamos įžangos. Ir čia prisiminiau prieš keletą metų pasirodžiusį vieno „rašytojo“, pretenduojančio į intelektualo vardą, straipsnį, pavadinimu „Ar svastika lygi kūjui su pjautuvu?“, kuriame autorius, aprašydamas kūjo ir pjautuvo simbolį „kaip atstovaujantį darbo žmonių vertybėms ir įkūnijantį kooperaciją, lygybę, pagarbą darbui ir jo žmonėms”, tuo pačiu metu svaido tūžmingus veiksmus svastikos link: „Niekas to negali pasakyti
apie nacių svastiką. Nuo pat pradžių svastika reiškė gyvulišką lyderio kultą, lyderio, kuris gali manipuliuoti civilizuotais žmonėmis tiek, kad įtikintų didžiumą visuomenės, jog sunaikinti kitas rases ir tautas yra pagrindinis nacistinės valstybės tikslas”.
Šio tūžmingo „rašytojo“ atveju užkliuvo tasai „nuo pat pradžių”, kas leistų numanyti apie rimtoką kompetencijos stoką jo paties aprašomoje temoje. Taigi, pabandykime parodyti, kas yra toji svastika, ką ji simbolizavo, kaip ji atsidūrė nacių simbolikoje ir, kaip jau minėjau aukščiau, galimas šių dienų spekuliacijas.
Kas yra toji svastika?
Svastikomis gali būti vadinamas kompleksas vaizduojamųjų simbolių, bendra išvaizda kurių gali šiek tiek varijuoti (žinomos trišakės svastikos (gr. triskelion), nepakreiptos, pakreiptos, laužtinės, užapvalintos ir t. t.), bet iš esmės bendras simbolio vaizdavimo principas visur išlieka labai panašus.
Svastika heraldikoje – tai viena iš kryžiaus atmainų, crux gammata, kartais vadinama gamadionu (Gama kryžiumi). Sanskritiškasis, sėkmės palinkėjimą ir palaimą apibrėžiantis žodis „svastika” labiausiai prigijo nūdienos pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje ji vadinta fylfot, Vokietijoje - feuerfuss (ugnies koja), hakenkreuz (kablių kryžius), sonnenrad (Saulės ratas), Norvegijoje – hakekors, Senovės Rusioje - kolovrat (t. y., besisukantis) ratas). Priešingai
internetinėje erdvėje vyraujantiems, šiek tiek girdėjusiųjų apie svastiką komentarams, senovėje svastika buvo aptinkama ne tik Indijoje ar tik Rytų šalyse (Kinija, Japonija), bet ir Šiaurės Amerikoje, taip pat pas senovės šumerus, Senovės Graikijoje, Romoje bei šiauresnėse Europos srityse. Mūsų žemyne ji buvo būdinga tiek baltams, tiek germanams, tiek keltams, tiek slavams, tiek Šiaurėje gyvenantiems ugrofinams. Sunkiau būtų pasakyti, kur svastika nėra aptinkama, negu kur yra aptinkama, kadangi tai toks archetipiškas simbolis, kad jį popieriaus lapuose nesąmoningai keverzoja net mažiausi pypliai, esantys toli nuo bet kokių politinių ir religinių idėjų. Šio simbolio amžius nenusakomas. Svastika ar panašūs į svastiką ženklai atsirado kartu su pirmykščių žmonių piešiniais uolose.
Svastika vaizduota visais laikais, visose kultūrose, įvairiausių stilizacijų pavidalu: Indijos dievų skulptūrose ir ant antikinių vazų, Europos tautų ornamentikoje ir viso europietiškojo pagoniškojo arealo papuošaluose, Viduramžių riterių skyduose, senoviniuose runų kalendoriuose, krikščioniškų bažnyčių vidaus apdailoje ir pravoslavų ikonose!
Baltų kraštuose svastika puikuojasi raštų ornamentikoje. Kuršių segės papuoštos žalčių galvomis stilizuotomis svastikomis. Žymusis prancūzų tradicionalistas Rene Genonas (1886-1951) savo straipsnyje „Centro idėja senosiose tradicijose” rašo: „Lietuvoje ir Kuršių žemėse (originale – Kurliandijoje – aut. past.) valstiečiai braižo šį ženklą ant savo namų. Suprantama, jie jau nežino pirminės jo reikšmės ir svastiką vertina tik kaip nuo blogio apsaugantį talismaną. Bet ypač įdomu yra tai, kad šis ženklas čia taip ir vadinamas sanskritiškuoju žodžiu - svastika.”
Kernavėje rastas XIII–uoju amžiumi datuojamas žiedas su svastika centre. Beje, įdomu, kad svastika žiede tipiškai „hitlerinė” - pakreipta, tiesiai laužtais kampais - niekaip „nestilizuota ir nemaskuota“. Vilniaus teritorijoje taip pat rasta žiedų su svastikomis, bei tokiais pačiais simboliais puoštos keramikos. LDK didžiūnų Boreikų giminės herbe puikuojasi raudona svastika sidabriniame dugne. Lietuvos heraldikos specialistas Edmundas Rimša savo knygoje „Heraldika: iš praeities į dabartį“ pateikia LDK laikus menantį herbinį spaudą su svastika, bei išvardina bajorų pavardes, kurios savo herbe vaizdavo svastiką vien tik Kauno paviete. Visus šiuos pavyzdžius galima nesunkiai susirasti mano išvardintoje literatūroje, bei lietuvių archeologijos, kraštotyros puslapiuose.
Ką gi simbolizuoja svastika? Kalbant plačiai, tai dangumi keliaujančios saulės, ugnies, kartais žaibo ir griaustinio, dievo Perkūno simbolis, metų laikų kaitos, bei amžinojo virsmo ženklas. Tačiau priminęs daugeliui žinomas soliarines svastikos, kaip simbolio, interpretacijas, galima išvesti ir tam tikras antrines reikšmes. Tai palaima, sėkmė, dieviškoji dovana, vaisingumas, apsauga nuo blogio, didžiausias gėris ir sveikata. Nesinorėtų leistis į ilgus išvedžiojimus apie svastikas, pasuktas į vieną ar kitą pusę, tuo pat metu jas vadinant „gerosiomis” ar „blogosiomis”, nes, visų pirma, su tokiu simboliniu dalijimu į „neigiamas” ir „teigiamas” svastikas sutinka anaiptol ne visi tyrinėtojai, o visų antra - kone visi sutartinai pripažįsta išimtinai teigiamą svastikos simboliką, kuri aprašyta keliomis eilutėmis aukščiau.
Europiečių tradicionalistų darbuose atrandame kiek gilesnį požiūrį į svastiką, kur ji aiškinama kaip centro ir centriškumo simbolis. Taškas svastikos viduryje – nejudantis pasaulio centras, sakralioji pasaulio ašis (axis mundi) , o svastikos sparnai – aplink tą sakralinį centrą besisukantis pasaulis. Jau minėtasis Rene Genonas rašė, kad svastika – tai viena iš horizontaliojo kryžiaus atmainų – esminio Principo simbolis. Kaip Saulė yra mūsų Saulės sistemos centras, o aplink ją besisukančios planetos yra periferija, kaip visa Saulės sistema sukasi aplink kosminį galaktikos centrą, taip ir kiekvienas žmogus stovi savo paties pasaulio centre, formuodamas aplinkui save metaforišką savo paties gyvenimo Visatą. Svastika – tai Taško santykis su principu, Dievo – su jo apraiška per sukurtą pasaulį, kiekvieno žmogaus „Aš“ – su jo paties gyvenimu. Ir svastika yra grafiškai atvaizduotas to santykio principas, kadangi viskas vystosi ir viską lemia tie patys nekintami dėsniai.
Svastika – tai grafiškai pavaizduota pasaulėkūra visuose lygmenyse. Iš dalies agresyvi, nes nestovinti vietoje, dinamiška. Iš dalies kovinga, nes simbolizuoja pastovų ciklišką virsmą ir atsinaujinimą. Bet kurgi jos pirminis tikslas, pasak mūsų „filosofo“, „sunaikinti kitas tautas ir rases”?
Kaip ir kodėl svastika atsidūrė „pas Hitlerį”?
Šis klausimas sudėtingas ir nevienareikšmis, kadangi egzistuoja daug skirtingų hipotezių, tačiau sulyginus įvairiausius tvirtinimus, galima susidaryti aiškesnę jos tapimo „neapykantos simboliu“ istoriją.
XIX a. amžiuje šį nuo viduramžių Europoje ganėtinai primirštą simbolį (beje, kartu su heksagrama, kuri plačiosiose masėse dabar žinoma Dovydo žvaigždės pavadinimu) išpopuliarina vadinamoji ezoterinė Teosofų draugija. Teosofai domėjosi Rytų išmintimi bei mistika, ieškojo nušvitimo, tyrinėjo senuosius raštus ir remdamiesi jais bandė paaiškinti pasaulėkūrą.
Ko gero, teosofai po ilgo laiko pirmieji prisiminė ir iš užmaršties prikėlė taip vadinamos penktosios arba „arijų rasės” teoriją, tačiau šiai rasei jie teikė visiškai ne biologinę, o grynai dvasinę, metafizinę prasmę, kadangi, pasak jų mokymo, pasaulyje sąmoningos ir protingos būtybės gyveno dar iki žmonijos atsiradimo. Rasės nuolat keitė viena kitą, o šiuolaikinė žmonija anaiptol ne paskutinė šioje amžinoje virsmų grandinėje.
Nors teosofų draugija buvo įkurta Jungtinėse Valstijose, tačiau daugiausia pasekėjų šis mokymas susirado vokiškose (įskaitant Austriją) žemėse, kur tuo pat metu stiprėja pangermanistinės, nacionalistinės, visų vokiečių žemių suvienijimo į vieną valstybę idėjos. Kai kurios į mistiką linkusios aukštuomenės grupės patraukliąją teosofiją, mokiusią apie tam tikrą dvasinį elitarizmą, epochų kaitą ir žmonijos rasių kilimą bei nuopolį, pradeda jungti su pangermanistinio mesianizmo teorijomis. Svastikoje įžvelgiamas perspektyvus, senovinis, prasmingas simbolis, menantis šlovingą germanų genčių priešistorę, kultūrą bei idealizuojamąją Šv. Romos imperiją (net keliose Viduramžių miniatiūrose Karolis Didysis vaizduojamas arba sėdintis svastikų fone, arba vilkintis svastikomis puoštais rūbais).
Antonis Smitas komentaruose savo knygai „Nacionalizmas XX amžiuje“ rašo: „Atsiranda daugybė organizacijų su ložių struktūra, slaptais ritualais ir simbolika, primenančia masoniškąją, nors jai griežtai priešiška”. Ilgainiui svastika patenka į tokių vokiškųjų tautinių romantikų kaip Gvidas fon Listas, Rudolfas Gorslebenas, Zigfridas Kiumeris darbus. Svastikoje jie įžiūri dvasinį germaniškosios esybės bei galybės simbolį. Vis dažniau pasigirsta „kraujo grynumo“ sąvokos, stiprėja romantinės „grįžimo prie šaknų“ inspiracijos, kurios kartais jungiamos į vieną su krikščioniškaisiais mitais apie Gralį bei viduramžių riterių mistika.
Svastika vis labiau užtikrintai pradeda reprezentuoti „tikrąjį germaniškumą“, tačiau iki grynojo, biologinio rasizmo buvo dar toli, nes tų laikų nacionalistinių romantikų bei mistikų darbuose, galbūt išskyrus tik kai kuriuos pavienius ultrarasistus, jūs nerasite jokių kvietimų žudyti „netikusias rases”, griauti bei naikinti.
Kaizerinio nacionalizmo klestėjimo metu jaunasis Hitleris pirmą kartą galėjo išvysti svastikos simbolį bet kur: gimtojo miesto vienuolyno herbe (yra tokia versija), nacionalistinėje to meto spaudoje ar Pirmojo pasaulinio karo metu apkasuose iš rankų į rankas leidžiamose karingose, svastika puoštose agitacinėse brošiūrose. Šis momentas nėra tiksliai nustatytas.
Tiesa, svastika tapo nacionalsocialistų partijos simboliu ne iškart, o tik prabėgus tam tikram laikui. Ji pasirinkta kaip vienas iš daugelio galimų simbolių, bet visiškai netikusi yra dažnai reiškiama mintis, kad Hitleris „pavogė svastiką iš indų”. Greičiau svastika čia buvo savaip interpretuota pangermanizmo, kylančio antisemitizmo, nuoskaudos už Vokietijos kapituliaciją, perpus su nostalgija „senovės didybei” bei romantinėmis „kraujo ir dirvos” teorijomis, kontekste. „Svastika – tai kova dėl arijų judėjimo pergalės, ir tuo pačiu metu svastika simbolizuoja kūrybą,” - sakė Hitleris Raušningui.
Taip svastika su nemažai kompleksinio dizaino sprendimų (baltas apskritimas raudoname fone) pokario visuomenės akyse tapo totalitarinės nacistinės valstybės, hitlerizmo, agresijos, rasinio pranašumo ir, plačiąja prasme, - visuotinio naikinimo simboliu.
Kas toliau?
Antrasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį iki pat pamatų. Tai – didžiulė visų Europos ir ne tik Europos tautų tragedija, o svastika Europoje, kaip pagrindinis nacizmą reprezentuojantis simbolis, atsidūrė praktiškai už įstatymų ribų.
Įstatyminė kai kurių šalių, pirmiausia Vokietijos ir Austrijos, bazė, paskelbia svastiką draudžiamu simboliu. Nesunku nuspėti kodėl, bet visgi čia pat užduodamas tas pats klausimas: kodėl? Viskas būtų gerai, jeigu įstatymas reglamentuotų griežtai apibrėžtą tam tikros totalitarinės valstybės simbolių kompleksą, bet čia išlenda ir „numanomai nacistinių” simbolių niuansas, kuris savaime yra gana neapibrėžtas, lankstus, todėl tampa patogiu įrankiu teisėtvarkos rankose.
Tiesa, Lietuvoje įstatyminė bazė nereglamentuoja svastikos, kaip simbolio, draudimo savaime, bet kad ir ką besakytume, minėtose Austrijoje ir Vokietijoje, o taip pat daugybėje kitų šalių, į bet kokį svastikos panaudojimą dažnai visiškai nepelnytai žvelgiama kaip į potencialų norą reabilituoti nacizmą. Todėl gražūs žodžiai apie panaudojimo kontekstą šiose „pavyzdinės demokratijos“ šalyse visiškai negalioja, nes Vokietijoje žinomas atvejis, kai buvo kertami net kadaise svastikos forma susodinti medžiai, o bet koks, bet kaip modifikuotos svastikos ir vadinamųjų „jos pakaitalų“ panaudojimas ten sukelia ilgus bylinėjimusis teismuose. Trumpiau kalbant, ne teismas teismas turi įrodyti, kad žmogus yra neonacis, o žmogus privalo įrodyti teismui, kad jis nėra neonacis.
Taigi, galėtume visiškai pripažinti, kad svastikos kaip simbolio desakralizavimas bei demonizavimas – tai ne tik nacių, bet ir pokario propagandos meistrų iš abiejų pusių (tiek sovietų, tiek jų Vakarų sąjungininkų) darbas, kuris vyksta iki šiol. Yra rimtų prielaidų manyti, kad sąvokos „svastika” ir „nacizmas” taip glaudžiai ir sąmoningai rišamos tarpusavyje, kad nacizmo reabilitavimu gali būti apkaltintas netgi visiškai apolitiškas žmogus (kur čia buvo uždrausti visiškai nenacistine svastika puošti moteriški rankinukai?), nekalbant jau apie tam tikrų religinių (pvz., germaniškosios pagonybės išpažinėjams tenka nuolat įrodinėti savo teisę į senovinius jų kultūros simbolius) bendruomenių narius. Būtent pastarosioms Europoje ir tenka atlaikyti patį stipriausią spaudimą, kadangi polinkis į visuomenės akyse „nepolitkorektiškus” simbolius automatiškai užtraukia įtarimus rudumu. Taigi, šiandien padėtis tokia, ir išeities iš jos kol kas nesimato.
Kova su simboliais ir traktavimo vingrybės
Dar neatslūgus ginčams dėl sovietinės ir nacistinės simbolikos draudimo įstatymo, žiniasklaidoje pasirodė vieno garbaus pono straipsnis pavadinimu “Neverkit dėl svastikos ir kūjo su pjautuvu”. Jame rašoma: „Tarsi simboliai būtų be paskirties, tarsi jie nieko nereikštų ir nesiasocijuotų su nacistine bei komunistine ideologijomis”. Kai kam, be abejo, asociacijos kyla, tačiau leisiu sau tvirtinti, kad iš kitos pusės simbolių grėsmės baubas yra per daug eskaluojamas, dirbtinai siejant juos tik su vienu istoriniu simbolio aspektu. Taip pat manau, kad šis mano straipsnis jokiais būdais negali įžeisti nacistinių nusikaltimų aukų, kadangi viskas priklauso nuo to, kokiame kontekste mes pateiksime konkretų simbolį. Apie tai diskutuoti net nebuvo bandoma, todėl pasigesta rimtų simbolikos specialistų diskusijų šia tema, o jų vietą užėmė visiškai neprofesionalios prielaidos, nuogirdos, pafilosofavimai, pagrūmojimai.
Jau esu minėjęs, kad jeigu jau kalbėti apie kažkokią draudimo būtinybę, tai logiška būtų sutikti su standartinės totalitarinių valstybių simbolikos draudimu, konkrečiai nubrėžiant tam tikrus dizaino sprendimus, spalvų gamą ir pan., tačiau ir toji standartinė nacistų simbolika, išskyrus retkarčiais pasitaikančius vandališkus, mažvaikiškus ir, be abejo, nusikalstamus sienų tepliojimus, niekuomet nebuvo Lietuvoje populiari. Išskyrus pavienius atvejus, tai niekuomet nebuvo Lietuvos problema. Žodžiu, manyčiau, kad įstatymiškai įteisinti šią įsivaizduojamą problemą nebuvo gyvybiškai svarbu.
Jau net neverta sakyti, kad simboliu draudimu ekstremizmo problemos išspręsti neįmanoma, nes bet koks ekstremizmas gali egzistuoti ir po visiškai nekaltais, nekeliančiais jokių aliuzijų simboliais. Jis gali egzistuoti ir netgi visai be jų. Ar kas pasikeistų, jei tikrieji ekstremistai savo simbolikoje pradėtų naudoti baltą taikos balandį? Mes jau matėme, kaip sovietai mėgo operuoti „amžinos taikos” simboliais, nuo ko agresyvioji jų ideologija nė kiek nenukentėjo. Pripažinsiu, kad ne visada suprantamas ne tik kai kurių politinių jėgų noras demonstratyviai lygiuotis į kažką, bet ir kai kurių valdančiųjų sluoksnių troškimas bausti visus be atvangos šioje „begalinės“, bet vis dėlto abejotinos tolerancijos visuomenėje.
Bet tebūnie. Faktas jau įvykęs. Standartinė nacistų svastika uždrausta. Bet įstatyme mes aptinkame mįslingą formuluotę: „uždraustų simbolių pagrindu sudaryta simbolika“. Apibrėžimas painus ir gana laisvai interpretuojamas. Užbėgdamas už akių iškart pasakysiu, kad remiantis tokia formuluote kiekvieną paprasčiausią geometrinį simbolį ar grafinę figūrą bus galima įvardinti kaip „nacistinę“, o sprendimas priklauso tik nuo sprendžiančiojo vaizduotės lakumo. Lietuvoje būta panašių precedentų, nors, tiesa sakant, iki teisminio bylinėjimosi neprieita. Vienos politinės organizacijos simbolis nuolat žiniasklaidoje buvo apšaukiamas nacistiniu, o konkrečiau – stilizuota svastika, nors kiekvienas heraldikos specialistas jums pasakys, kad jų naudojamas crux potent (lot. Jėgos kryžius) net nepriklauso svastikų grupei ir su svastika turi bendro tik tiek, kad abu yra priskiriami tam tikroms lygiakraščio kryžiaus variacijoms. Lietuvoje tokie simboliai aptinkami tiek ant Vilniaus bažnyčių, tiek ant kai kurių paribio akmenų su iškaltais senoviniais asmenženkliais. Simbolika neretai aptinkama Lietuvoje, o vat prie „hitlerinės” ją pritempti sunkoka. Nėra nė vienos šalies, kur crux potent būtų draudžiamas, nebent Lietuva norėtų įeiti į istoriją kaip pirmoji tai padariusi. Jeigu kažkokia organizacija ar žmonių grupė prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, tai turi nustatyti teismas (o ne žurnalistai), bet kaipgi tada su simbolikos interpretavimu? Jeigu nustatoma, kad organizacija nacistinė, tai ir jos simbolika automatiškai tampa nacistine, o jeigu nustatoma, kad nenacistinė, tai ir simbolika tampa nenacistine? Rizikuojame likti be vaizduojamosios senovinės simbolikos visai, nes kiekvienas tariamas ar tikras ekstremistas galės nurašinėti ištisus simbolinius kompleksus į uždraustųjų kategoriją.
Daug peno pagalvoti...
Ar apginsime Saulės ženklą?
Dar prieškario Lietuvoje svastika nereiškė to, ką pradėjo reikšti po Antrojo pasaulinio karo, o dabar ne dėl mūsų kaltės, bet su mūsų pritarimu ji demonizuojama ir apspjaudoma. Tamsiosios žmonijos istorijos dėmės ir liks tamsiomis istorijos dėmėmis, bet aš tikiu, kad svastika – šis prasmingas ir šventas senovės simbolis – bus reabilituota. Ji yra niekieno, ji yra virštautinė, ir tuo pat metu svastika priklauso kiekvienai tautai atskirai.
Atsiradusi kartu su žmonija, keliavusi per visą jos istoriją, įsirėžusi kiekvienos tautos dvasioje, tapusi šventu simboliu daugelyje religijų.
Lietuvoje tikėta, kad ji saugo nuo blogio, nes tai dangiškos ugnies dalelytė, išdeginanti visa, kad pikta. Svastika – tai aukštybėse riedanti Saulė, gimstanti, gyvenanti, mirštanti ir vėl iš naujo atgimstanti, kurioje kiekvienas žmogus galėjo pamatyti savo paties gyvenimą, suvokti tuos nekintamus amžinojo virsmo dėsnius, suprasti, kad niekas pasaulyje nedingsta. Palikuonių kartos – tai nauji virsmai ir nauji gyvenimai, kuriems pasibaigus, ciklas vėl atsinaujins per į pasaulį atėjusias jų atžalas. Tačiau šaknys su protėviais nenutrūksta, nes svastika, nepaisant atsinaujinimo aspekto, simbolizuoja ir tęstinumą bei amžinojo ryšio nenutrūkstamumą. Juk ryte pakyla ta pati Saulė, juk palikuonyse teka tas pats jų tėvų kraujas, juk medžio karūna negali žaliuoti be savo šaknų.
Dvylikos metų užteko, kad būtų apjuodintas šis kilnus ženklas pasaulio akyse. Kiek metų reikės, kad svastika vėl užimtų deramą vietą tarp šviesiausių, paslaptingiausių ir galingiausių žmonijos simbolių?
Ar apginsime Saulės ženklą? Svastika – tai mūsų visų paveldas, bet ne neapykanta.
