Nepriklausomybės metų Lietuvos ūkio istorija yra priglobusi ne vieną epizodą, susijusį su kapitalo, verslo ir tautinių-politinių emocijų konfliktais. Būtingės terminalo statybos aplinkybės, „Mažeikių naftos“ privatizavimo aistros, daugelis smulkesnių politinių - ekonominių apsisprendimų buvo gausiai apipinti prieštaringais komentarais ir visuomenės nuomonę deformuojančiais gandais.
Tuoj sukaks dešimt metų nuo įvykių, kai antikomunistinių vėjų ir Rusijos šešėlių genami valdantieji konservatoriai įsivėlė į „Wiliams‘o“ tinklus. Ėjo į sandėrį tikrai ne demagoginiais sumetimais pabrėždami, kad atiduodant įmonę į amerikiečių kapitalo rankas bent per sieksnį nutolsime nuo rusų įtakos. Tikėjimas, kad amerikiečių verslininkams labiau už pelną rūpės Rytų-Vakarų ekonominis rungtyniavimas bei Lietuvos nepriklausomumo sentimentai greitai sugriuvo it kortų namelis. Nereikia painioti tautinių emocijų su verslu - daugelis tada pamokslavo. Dar daugiau, „Wiliams‘as“ tapo konservatorių ir net Prezidento Valdo Adamkaus rinkiminiu košmaru. Nesvarbu, kad įmonė nesugriuvo, kad sugebėjo prisikelti.
Tada eilė atėjo Rusijos „Jukos“ kompanijai. Amerikiečiams nusivalius kojas į naiviais tautiniais sentimentais iškaišytą kilimą, kurį buvo patiesusi anuometinė valdžia, rusams buvo lengviau - nekilo didesnė isterija dėl to, kad jie ateina... Verslas yra verslas, juolab, kad Putino administracija pati greitai parodė, kuo skiriasi naftos milžinė „Jukos“ nuo „Gazpromo“. Kad verslas arba didysis kapitalas įtakoja politinius faktorius abejonių nekilo. Bet kartu su tuo pasidarė aišku, kad to įtakojimo vektoriai gali būti labai įvairūs. Negana, kad Rusijos kapitalas, reikia daugiau savybių, kad galėtume susigaudyti mūsų laukiančioje tikrovėje.
Privatizuojant Lietuvos įmones ir ieškant užsienio investicijų bei paramos iš Vakarų retai buvo kreipiamas dėmesys į to kapitalo kilmę, išskyrus Rusijos atvejį. Pagrįstai buvo ir yra tikima, kad Rusijoj viskas kitaip, kad ten kapitalo ir valstybės galios simbiozė atsiranda kitaip negu Vakaruose. Mažai viešo dėmesio sulaukė toks malonus faktas, kad per visus investicijų sunkmečius pieno ir sūrio gamyba išliko lietuvių rankose. Kitaip negu alaus pramonė. Žiūrėkime, kam šiandien priklauso milžiniška dalis Lenkijos maisto pramonės.
Šiandien nacionalinio energetikos milžino kūrybos įkarštyje bene pirmą kartą į rimtų debatų paviršių iškyla klausimas, ar kapitalo kilmė, jo lietuviškumas yra patikimumo garantas? VP agitacinėje retorikoje tokia mintis yra gana ryški. Nebijant apsitaškyti Marxo galvojimais apie kapitalą, visai rimtai klaustina: ar verslo interesas yra neutralus politinių ir tautinių sentimentų atžvilgiu, ar vis tik galimas toks reiškinys, kaip didžiojo verslo patriotizmas? Ar skandinavų, vokiečių kapitalo įmonė, registruota ir veikianti mūsų šalyje yra kaip nors įtartina, na, bent turinti mažiau pliusų negu vietinių kapitalistų kompanija? Atsakymo neturiu, bet mąstyti apie tai ir stebėti, kas darosi, knieti.
Aišku viena, kad nacionalizmo vėliavėlėmis visada mojuoja valdžia, kai reikia patriotiniais motyvais palengvinti pasirinkimą tiems, kurie pasiryžta susiveržti diržus artėjančio brangmečio akivaizdoje. Šiukštu, tik ne aukštoji valdininkija, kuri į patriotinę retoriką, arba demagogiją bene labiausiai linkusi. Ypač po eilinio savų algų pasididinimo.
Yra ir kitokių ženklų. Štai viešųjų ryšių oficiozams LRT ekrane į liūtą perrenginėjant trigalvį slibiną, o mokesčių mokėtojams skaičiuojant, kiek brangaus nacionalinių žinių eterio laiko skiriama sovietmečio animacinio filmo pristatymui, kyla anaiptol ne kalėdinio karnavalo nuotaika. Stebuklais dvelkia, bet, deja, ne kalėdiniais. 1000 prekių atpiginimas Maximose labai jau primena tą politinės reklamos stilių, kuris labiausiai rėmėsi vienetukais: 1, 11, 111... Kur dabar yra tie, kuriems pasirodė, kad skaičių magija gali sukurti tikrovę?
Ar prieš Kalėdas eilinis lietuvis pamils tautinį kapitalistą? Ar patikės, kad Rimi siūlomas lašišinis upėtakis labiau papuoš Kūčių stalą, negu Iki ar Maximose parduotas su tokia pačia nuolaida? Palaukime, bus matyti. Galbūt mūsų akyse užbaiginėjamas dar vienas laukinio lietuvių kapitalizmo etapas, žvarbų pavakarį įrodinėjant, kad visi lietuviai tiesiog turi mylėti vieni kitus vardan bendrojo gėrio, tautinių vertybių ir idealų.
