Apie vaikus net pagalvoti nenorinti Evelina atskleidžia, kodėl pasirinko kitokį gyvenimą: aplinkinių prašo tik vieno

Savo patirtimi su naujienų portalu tv3.lt pasidalino 30-metė Evelina Sederevičiūtė. Moteris šiuo metu dirba ir gyvena su draugu, bet teigia apie vaikus negalvojanti. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Šeimų organizacijos prašo stabdyti Gyvenimo įgūdžių programą, organizuoti atviras diskusijas ir parlamentinį tyrimą

Naujos detalės: kaimynė dėl „Šiaulių žudikės“ galimo smurto prieš vaiką sako pranešusi dar liepos mėnesį

Morgana Danielė atsivėrė apie savo nėštumą: „Kalbančius apie „magiškąjį laukimą“ norėjau padegti“

Evelina sako, kad ši mintis ją lydėjo jau nuo paauglystės.

„Ši mintis mane lydėjo turbūt nuo 16 metų. Kuo toliau, tuo labiau ji tik tvirtėja ir nesikeičia“, – tvirtina pašnekovė.

Moteris pasakoja, kad tokį sprendimą iš dalies lėmė vaikystės patirtys. Evelina yra vyriausias vaikas šeimoje. Ji nuo mažens padėjo tėvams auginti mažąją sesę, todėl vaiko priežiūrą matė iš vidinės, nepagražintos, pusės.

„Dabar kai draugės susilaukia vaikų, jos visa tai įsivaizduoja per „Instagramo“ prizmę: gražų vaizdą, kaip gražiai aprengti vaiką ir visa kita. Aš su ta realybe susidūriau daug anksčiau ir, aš manau, kad tai šiek tiek pastūmėjo į tą pusę“, – svarsto E. Sederevičiūtė. 

Pasak Evelinos, nuomonė tik dar labiau stiprėjo stebint kitas šeimas su vaikais.

„Pavyzdžiui, keliaujant. Kai matai šeimas su mažais vaikais ir iš kelionės grįžtančius ne pailsėjusius, o dar labiau pavargusius tėvus, tai taip pat deda atsvarą į tą pusę“, – kalba pašnekovė. 

Žeidžia aplinkinių komentarai 

Vaikų neplanuojančios turėti moterys (ir kai kurie vyrai) dažnai susilaukia aplinkinių kritikos. Ne vienas bando įtikinti, kad vaikai yra didžiausiai gyvenimo laimė, o jų neturinti moteris neva bus nelaiminga, neišpildžiusi tariamo gyvenimo tikslo.

Dažniausiai tokį spaudimą daro šeima, tačiau Evelina džiaugiasi, kad jos, taip pat ir jos draugo artimieji porą supranta ir palaiko. 

„Aš manau, kad jie tiesiog priima mano sprendimą. Visiškai nėra jokio spaudimo iš šeimos pusės, – tikina E. Sederevičiūtė.  Mes esam pasakę, kad jeigu norėsim kažką turėti, pirksim šuniuką.“

Evelina sako, kad vaikų kol kas nenori ir jos jaunesnioji sesė. Stebėdama aplinką ir matydama isterikuojančius mažamečius bei pervargusius tėvus, vaikų klausimu ji taip pat laikosi tvirtos nuomonės.

Vis dėlto iš aplinkinių žmonių E. Sederevičiūtė yra girdėjusi įvairių replikų. Viena iš populiariausių – kas tave prižiūrės senatvėje?

„Tada aš iš karto atsakau: kiek esate matę senyvo amžiaus žmonių, kurie turi 5–6 vaikus, bet gyvena vieni, be elektros, neprižiūrėti ir t.t.? Reikia nepamiršti to, kad užsienio šalyse tai [gyvenimas be vaikų] seniai yra įprasta. Vykdoma senjorų integracija, yra senelių namai. Manau, kad bendraamžiai turi būti su bendraamžiais“, – įsitikinusi E. Sederevičiūtė. 

Kai kurie žmonės bando įtikinti moterį, kad jos nuomonė dar pasikeis. Esą suradusi mylimą vyrą, užsimanysi ir vaikų. E. Sederevičiūtės pavyzdys parodo, kad galima turėti gyvenimo meilę ir abiems nenorėti vaikų.

„Labai svarbu rasti partnerį, kuris sutiktų su tavo nuomone. Tai irgi labai svarbus dalykas“, – priduria E. Sederevičiūtė.

Anot Evelinos, svarbu suprasti, kad vaikų neturinčiai porai bet kokios replikos ir klausimai apie atžalas yra skaudūs. Juk ne visos poros gali susilaukti vaikų, o netinkami žodžiai gali tik dar labiau pagilinti žaizdą.

„Visuomenėje labai trūksta diskretiškumo. Mūsų atveju, kas žino, net nebeklausia, bet iš šono vis dar klausinėja. Juk iš tiesų yra šeimų, kurios nori vaikų, bet joms neišeina. Todėl tie klausimai tikrai kartais yra ne vietoje ir ne laiku“, – sako pašnekovė.

Turi kitų gyvenimo planų

E. Sederevičiūtė pastebi, kad komentarai iš vyresnių žmonių nebestebina – kitoje santvarkoje užaugę žmonės dažniausiai turi kitokias vertybes ir požiūrį į šeimą. Kur kas labiau šokiruoja jaunų žmonių konservatyvumas.

„Vieną kartą man buvo labai keista, kai už mane jaunesnė kolegė pasakė: „Visi turi, ir tu turėsi“. Man tai labai įstrigo, kad jaunas žmogus, o va su tokiu mąstymu, kad turėti vaiką vos ne mados reikalas“, – kalba pašnekovė.

Juk vaikas, anot Evelinos, didžiulė atsakomybė. Iš pradžių augini savo vaikus, už kuriuos jauti atsakomybę visą gyvenimą. Vėliau atvažiuoja anūkai, o kartais tenka pasirūpinti ir savo tėvais. Tad kada žmogui pagyventi pačiam?

„Kuo labiau aplinkiniai skatina turėti vaikų, tuo labiau nenori. Galbūt norisi parodyti jiems, kad tau tikrai vaikų nereikia. Juk iš aplinkinių tas ir būna: na, pamatysi, ateis laikas, tau reikės. Ir va, aš girdžiu tai jau 15 metų ir niekas nesikeičia“, – šypteli Evelina.

Ji pažymi, kad randa kitų būdų išreikšti meilę ir rūpestį. E. Sederevičiūtė aktyviai padeda gyvūnų prieglaudoms, o kai jose nesilanko ir nedirba, gyvenimą stengiasi užpildyti kitomis veiklomis.

„Mano planai yra pamatyti ir apkeliauti kuo daugiau pasaulio, nueiti kuo daugiau žygių. Toks savęs realizavimas“, – sako pašnekovė.

Mėgaujasi laisve: „Noriu tiesiog būti laiminga“

Nors bevaikių moterų daugėja, Lietuva patenka tarp valstybių, kuriose bevaikystės lygis yra žemiausias. Mūsų šalyje vaikų neturi 1 iš 10 moterų. 

Kur kas didesni bevaikystės rodikliai Vakarų ir Pietų Europoje. Štai Italijoje vaikų neturi apie 20 proc. moterų ir virš 20 proc vyrų. Tai apima ne tik jaunesnius nei 30 m. žmones: skaičiuojama, kad beveik ketvirtadalis 1965 m. gimusių italių niekada negimdė. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, šie rodikliai yra dideli. 

Į Italijos bevaikių moterų statistiką patenka ir Melissa Rinelli – 28-erių italė iš Fjumičino. Su naujienų portalu tv3.lt ji pasidalijo savo istorija ir apibūdino situaciją gimtojoje šalyje.

Kaip pasakoja M. Rinelli, katalikiškoje Italijoje vis dar labai svarbus tradicinis šeimos modelis: mama, tėtis ir vaikai. Aplinkinių nepritarimą, neretai ir neapykantą vis dar patiria daugybė homoseksualių porų ir bevaikių asmenų.

„Situacija yra komplikuota. Apibendrinant, viskas yra apie tradicinę šeimą“, – pasakoja M. Rinelli. – Vaikai laikomi angelais, nes vis dar labai stiprus katalikiškasis požiūris į šeimą ir moteris. Italijos valdžia šį požiūrį dar stiprina.“ 

Pati Melissa gana seniai apsisprendė, kad nenori turėti vaikų. Kitaip nei E. Sederevičiūtė, ji yra vienintelis vaikas šeimoje ir niekada neaugino jaunesnių giminaičių, tačiau jos sprendimą lėmė kitos priežastys.

„Aš niekada neįsivaizdavau savęs kaip motinos. <...> Kai aplinkui matau žmones, turinčius vaikų, niekada negalvoju, oho, kaip aš to norėčiau ateityje. Tiesiog nejaučiu tam poreikio“, – teigia M. Rinelli. 

„Bet man pagrindinė priežastis neturėti vaikų yra ta, kad aš noriu laisvai dirbti, nusipirkti kelionės bilietus tada, kada pati noriu, paremti savo šeimą ir bendruomenę. Ir tiesiog būti laiminga“, – priduria ji. 

Pašnekovė supranta, kad vaikai yra didelė atsakomybė, o vaiko gimimas – gyvenimą keičiantis įvykis. Vis tik Melissa nesijaučia pasiruošusi aukoti savo dabartinį gyvenimą dėl sauskelnių ir kūdikių vežimėlių.

„Aš nepasiruošusi tokiam pokyčiui ir nežinau, ar kada nors būsiu. Kuo vyresnė darausi, tuo labiau jaučiu, kad pasirinkau teisingai“, – sako M. Rinelli. 

Moters šeima jau susitaikė su tuo, kad dukra nemąsto apie vaikus. Tiesa, tai įvyko ne iš karto. Tačiau Melissos vaikino šeima porą spaudžia.

„Jo šeima yra šiek tiek vyresni žmonės, jie uolūs katalikai. Jie labai spaudžia mane, bet aš pagarbiai ir tvirtai jiems atsakau. Esu dėkinga, kad mano vaikinas yra mano pusėje, kas dar labiau mane sustiprina“, – komentuoja M. Rinelli.

Nors ne vienas jai sakė, kad sutikusį mylimą vyrą panorės ir vaikų, Melissa džiaugiasi, jog su savo vaikinu šiuo klausimu turi panašią nuomonę.

„Esu laiminga, turėdama ir vaikiną, kuris galvoja taip, kaip aš. Kartais žmonės sako: kai sutiksi savo gyvenimo meilę, tada tikrai užsimanysi vaikų, argi tavo antroji pusė jų nenorėtų? Tai neturėtų būti kažkas, kas tave keistų. Žinai, kad esi su tinkamu žmogumi, tada, kai jis galvoja panašiai, kaip ir tu. Ypač tokiomis svarbiomis temomis“, – kalba pašnekovė. 

Nors aplinkinių spaudimas tapti motina didelis, Melissa teigia turinti nemažai draugų ir kolegų, kurie taip pat nenori vaikų. Priežastys įvairios: vieni, kaip ir Melissa, nesijaučia būsiantys geri tėvai, kiti neturi partnerio, treti dirbo su vaikais ir suprato, kad patys auginti jų nenori.

Negana to, kai kurie vaikų nesusilaukia, nes tiesiog negali, o galbūt ir niekada negalės jais tinkamai pasirūpinti.

Negimdo vaikų, nes juos auginti per brangu

Anot M. Rinelli, dalis tautiečių neturi vaikų, nes Italijoje juos auginti sudėtinga – valstybė tėvams beveik nepadeda. Išėjusiems iš darbo dėl tėvystės atostogų sunku grįžti į darbovietę pilnu pajėgumu ir užsitikrinti orią senatvę. 

„Taigi arba turi susitaupęs daug pinigų, arba ruoškis skursti visą gyvenimą ir tikėtis paramos, dažniausiai iš savo šeimos. Kai kuriems žmonėms tai yra pasirinkimas tarp vaikų ir skurdo“, – situaciją gimtinėje apibūdina M. Rinelli. 

Pašnekovė sako, kad padėtis pasikeistų, jei valdžia priimtų sprendimus dėl geresnio socialinio aprūpinimo. Dabar ji daugiausiai pastangų deda į vaisingumo klausimus.

„Reikėtų daugiau mamadienių ir tėvadienių, kadangi dabar jų skaičius labai mažas. Geresnių galimybių dirbti iš namų, į ką čia vis dar žiūrima kritiškai.

Reikia daugiau kvalifikuotų specialistų, tokių kaip psichologai, kurie padėtų motinoms. 

Taip pat daugiau paramos dirbančioms mamoms, nes trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų, įsikūrusių netoli darboviečių. Dabar sunku vaiką išleisti į darželį ar ikimokyklinio ugdymo mokyklą, nes esamose dažniausiai visos vietos užimtos. Kartais tiesiog nėra kito pasirinkimo“, – vardija M. Rinelli.

Finansinis bei socialinis nestabilumas lemia ir tai, kad daugybė italų susilaukia vaikų vėlesniame amžiuje, perkopę 35 ar 40 metų. Melissa pasakoja turinti 47-erių kolegę, kurios pirmagimė dukra tik šiemet pradėjo eiti į mokyklą – mergaitei vos 7-eri. 

Anot M. Rinelli, italės neskuba gimdyti, nes maždaug iki 40-ies daugelis negali įpirkti būsto ar sudaryti ilgalaikių darbo sutarčių.

„Aš priklausau tai kategorijai žmonių, kuriems pasisekė. Aš turiu ilgalaikę darbo sutartį, nors man dar nėra 30-ies. Tačiau mano vaikinui greitai bus 41-eri, o jam vis dar sunkiai sekasi gauti sezoninius kontraktus, nors jis dirba jau 20 metų“, – kalba M. Rinelli.

Kai kurios moterys kategoriškos: jei pastotų netyčia, pasidarytų abortą

Lietuvos socialinių mokslų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Živilė Oertelė pastebi, kad į savanoriška bevaikystę mūsų visuomenėje vis dar žiūrima kaip į socialinę disfunkciją, tradicinių normų laužymą. Vyrauja požiūris, kad moteriai natūralu norėti vaikų ir atlikti pareigą visuomenei.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad nėra tokio reiškinio kaip motinystės instinktas, dėl kurio moterys ar vyrai automatiškai norėtų turėti vaikų. Tai lemia kultūrinės priežastys, asmeninės patirtys. 

Savanoriškos bevaikystės priežastis ir požiūrį į šį reiškinį Ž. Oertelė nagrinėjo savo moksliniame tyrime. Jame dalyvavo moterys, kurios savo noru neturi vaikų ir gyvena santuokoje ar partnerystėje ne mažiau nei 5 metus. 

Apklaustos moterys įvardijo keletą priežasčių, kodėl nenori turėti vaikų. Vis tik tam tikros tendencijos išryškėjo.

„Pagrindinė priežastis buvo ta, kad moteris tiesiog nejaučia poreikio būti motina ir yra patenkinta bevaikiu gyvenimo būdu: laiku sau, laisve“, – sako Ž. Oertelė. 

„Tos moterys teigė esančios tvirtai apsisprendusios neturėti vaikų, o kai kurios netgi ryžtųsi abortui, jei pastotų neplanuotai“, – priduria ji. 

Anot pašnekovės, nuomonė, kad vaikų nenori tik karjeros siekiančios moterys, yra stereotipas. Nors 75 proc. negimdžiusių moterų gyvena miestuose, kur dažniausiai siekia aukštesniojo išsilavinimo ir/arba dirba, be vaikų lieka ir kaimo moterys.

„Nagrinėjant surašymo duomenis matyti, kad beveik visose grupėje moterų kohortose (grupėse asmenų, kuriems būdinga bendra savybė ar patirtis – red. past.), gimusiose iki 1979 m. bevaikystės lygis yra didžiausias tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų, tačiau keliose jauniausiose kohortose padidėjo negimdžiusių moterų dalis tarp žemiausio (žemesnio nei vidurinio) išsimokslinimo moterų. Galbūt tai galima aiškinti tuo, kad šioms moterims yra sunkiau susirasti partnerį“, – pažymi Ž. Oertelė.

„Tačiau itin žemo išsilavinimo bevaikių moterų yra palyginti mažai. Svarbu pastebėti, kad 1975–1979 m. gimusių moterų kohortoje skirtumai tarp moterų išsilavinimo ir bevaikystės sumažėjo, ir nebesiskiria taip stipriai kaip anksčiau“, – priduria ji.

Nenori vaikų? Egoistė, karjeristė ir hedonistė

Tyrime dalyvavusios moterys nurodė patiriančios didelį aplinkinių spaudimą jų susilaukti. Ž. Oertelė išskiria pagrindines visuomenės reakcijas.

• Neigimas. Tai dažnai pasireiškia tokiomis frazėmis kaip „kai sutiksi gerą vyrą, panorėsi vaikų“ arba „ po n metų tikrai norėsi“. „Žmonės dažnai netiki moters sprendimu neturėti vaikų kaip legitymiu. Tai irgi galima laikyti vengimu pripažinti šį reiškinį“, – pažymi Ž. Oertelė.
• Spaudimas, kai aplinkiniai įkalbinėja moterį turėti vaikų. Populiariausi argumentai: turėsi, kas tave prižiūrės senatvėje; reikia pratęsti giminę; lietuvių ir taip per mažai ir pan. Anot Ž. Oertelės, būna ir gąsdinimų, esą jei vėliau norėsi turėti vaikų, tada jau nebegalėsi – nebebūsi vaisinga. 
• Neretai moteris, kuri nenori vaikų, yra stigmatizuojama ir vadinama karjeriste, egoiste, hedoniste. Taip norima parodyti, neva moters pasirinkimas yra socialiai nenaudingas ar net grėsmingas reprodukcinei visuomenės ir šeimos funkcijai.
• Nepaisant to, kai kurie žmones yra tolerantiški. Savanorišką bevaikystę jie grindžia žmogaus laisve ir nuostatomis, kad ne visi žmonės sutverti būti tėvais, o gyvenimas gali būti pilnavertis ir be vaikų. 

Savo ruožtu bevaikės moterys turi įvairių atsakymų į aplinkinių replikas. „Tos moterys yra linkusios pasitelkti gynybinius mechanizmus ir informacijos kontrolės technikas“, – pastebi Ž. Oertelė.

Bevaikių asmenų atsakymus taip pat galima suskirstyti pagal jų požiūrį į tėvystę ir bevaikystę.

• Dalis žmonių atsitraukia, fiziškai vengdami situacijų, kur susidurtų su spaudimu turėti vaikų, arba sąmoningai vengia apie tai kalbėti, nukreipia temą, sušvelnina ją humoru. 
• Kiti atmeta arba priima stigmatizaciją.
• Yra žmonių, kuriems būdingas selektyvus motinystės/tėvystės suvokimas. Tokie asmenys neigiamai mato viską, kas susiję su vaikų auginimu, arba smerkia tėvus, sakydami, kad geriau neturėti vaikų, nei juos netinkamai prižiūrėti. Tuo pačiu metu jie hiperbolizuoja vaikų neturėjimo naudą, iškeldami asmens laisvę, atsakingą požiūrį į tėvystę. 
• Kai kurie bevaikiai žmonės konstruoja alternatyvų požiūrį, kad jie irgi gali būti naudingi visuomenei: savanoriauti, globoti gyvūnus ir atlikti kitus visuomenei naudingus darbus. „Nors egzistuoja stereotipas, kad bevaikės moterys nemyli vaikų, kai kurios iš jų gali būti labai geros tetos, prižiūrėti draugių vaikus ar savanoriauti su vaikais“, – pažymi Ž. Oertelė. 

Padidinti gimstamumą galima: štai, į ką reikia atkreipti dėmesį

Anot Ž. Oertelės, bevaikes moteris galima suskirstyti į tris grupes. Vienos jau nuo ankstyvos jaunystės tvirtai žinojo, kad nenori būti mamomis. Kitos tiesiog negalvojo apie vaikus, bet ilgainiui pamatė, kad gera gyventi ir be jų. Trečioji grupė yra moterų, kurios susidūrė su vaisingumo problemomis arba dėl kitų nenumatytų įvykių vaikų nesusilaukė.

Pasak sociologės, pirmąją grupę žmonių sunkiausia įkalbėti gimdyti vaikus. Tikėtina, juos mažiausiai veiks ne tik aplinkos spaudimas, bet ir politiniai sprendimai.

„Net ir mokslininkai sako, kad žmonių, kurie yra tvirtai apsisprendę, nelabai veikia pronatalistinė politika“, – sako Ž. Oertelė.

„Tačiau tokių žmonių yra mažuma“, – pažymi ji.

Vis dėlto didesnė grupė žmonių yra neapsisprendę arba galintys pakeisti nuomonę. Todėl valstybė, siekdama padidinti gimstamumą, didžiausią dėmesį turėtų skirti jiems. Pritaikiusi atitinkamas socialinės politikos priemones, valdžia gali paskatinti žmones susilaukti vaikų.

„Jeigu valstybėje yra palankios sąlygos derinti motinystę ir darbą, didelė institucijų pagalba prižiūrint vaikus, geresnis lyčių balansas, kai tėčiai ne mažiau nei mamos prisideda auginant vaikus – vis tai gali turėti įtakos gimstamumui“, – teigia Ž. Oertelė.