Viena jų – Marato Aralbajevo vadovaujama „Tautos valia“ (karak. „Chalyk mali“) pasisakė už prisijungimą prie Rusijos (su kuria Karakalpakija net neturi bendros sienos), o kita, vadovaujama Kakimbeko Salichovo – prie „broliškos“ Kazachiją. Daugumai Karakalpakijos gyventojų, tik trečdalį kurių sudaro karakalpakai, šitie projektai nepasirodė aktualūs.
Sekantis karakalpakiško „separatizmo“ (šįkart internetinio) pliūpsnis buvo užfiksuotas 2008 – Kosovo nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo ir Rusijos agresijos prieš Gruziją metais. Pagaliau, iškart po rusiškos Krymo aneksijos, 2014 m. kovo mėnesį, tapo žinoma apie Judėjimą „Pirmyn, Karakalpakija!“ (karak. „Alga Karakalpakstan“) ir jo „lyderį“ Maripą Kungradietį (rus. Марип Кунградский), tiksliau apie šiuo slapyvardžiu prisidengiantį realų arba išgalvotą neva 44 metų amžiaus asmenį, kurio tikrasis vardas ir pavardė gali būti Amanas Sagidullajevas arba Romanas Mamytovas.
Abejoti M.Kungradiečio egzistavimo realumu verčia tai, kad internete nėra nei vienos jo nuotraukos (M.Kungradiečio puslapyje šalia jo vardo ir slapyvardžio matome ne jo paties atvaizdą, o tik Rusijos herbo ir vėliavos nuotraukytę). Be to, iš to paties puslapio matyti, kad M. Kungradietis 2014 m. liepos 18 d. yra įstojęs į grupuotę “Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikų savigynos SovInformBiuro suvestinės” (rus. Сводки СовИнформБюро ополченцев ДНР и ЛНР). O dar anksčiau - 2013 m. balandžio 23 d. jis buvo paprašęs įvesti į Karakalpakiją Rusijos kariuomenę.
Apie Judėjimą „Pirmyn, Karakalpakija!“ daugiausia galima sužinoti iš paties M.Kungradiečio interviu, patalpinto tinklalapyje „Evrazia.org“ 2014 m. gegužės 26 d. Pasak M.Kungradiečio, šis „Karakalpakijos nepriklausomybės siekiantis“ judėjimas buvo sukurtas 2008 m. rugsėjo 1 d. (tik kažkodėl penkis su puse metų apie jį nieko nebuvo girdėti). Toliau aiškėja, kad „nepriklausomybė“ yra reikalinga M.Kungradiečiui ir Co tik tam, kad galima būtų prijungti Karakalpakiją prie Rusijos.
Yra žinoma apie kitą, iš tikrųjų 2008 m. kovo mėnesį įkurta separatistinę organizaciją – Jernazaro Konarytovo vadovaujamą partiją „Laisvoji Karakalpakija“ (karak. Jerkin Karakalpakstan). O 2010 m. atsirado dar vienas – Kazbano Šymbailio (Šymbaily) vadovaujamas Karakalpakijos išlaisvinimo judėjimas (karak. Karakalpakstan Azatlyk Chareketi). Pasirodo, net tuzinas šio judėjimo aktyvistų yra nuvykę į „vieną respubliką, kuri yra išėjusi iš Gruzijos sudėties“ (Abchazija? Cchinvalio regionas?), norėdami pasisemti ten „nepriklausomybės iškovojimo įgūdžių“. Įdomiausia, kad kažkodėl minėti „įgūdžiai“ yra įgyjami tik dirbant kartu su Rusijos kariškiais.
2013 metų liepos ir rugpjūčio mėnesį „vienoje iš Centrinės Azijos šalių“ šių trijų organizacijų atstovai susitarė dėl bendro koordinacinio centro sukūrimo. Toks centras, pavadintas Jungtiniu demokratiniu judėjimu „Karakalpakijos patriotai“, buvo įsteigtas 2013 m. lapkričio 27 d. ; jo steigiamajame susirinkime dalyvavo ir atstovai iš Rusijos. Bet tai dar ne viskas – netrukus apsireiškė ir pasiprašė priimama pas „patriotus“ dar viena grupuotė, kuri ketino pradėti kurti „Karakalpakijos liaudies armiją“.
Jau žinome, kad tokio tipo „armijos“ vėliau nesunkiai nusiperka parduotuvėje už kampo ne tik kulkosvaidių, bet ir raketinių zenitinių sistemų –neseniai turėjome progos stebėti tokias „metamorfozes“ Kryme ir Donbase...
Šiuo atveju net sunku pasakyti – ką tai labiau primena? Ar 2014 m. pavasario Gagaūzijos autonomijos grasinimus pradėti kurti savo kariuomenę (jei Moldova nutartų susijungti su Rumunija), ar tokius pat procesus, kurie prasidėjo (tiksliau – buvo pradėti) prieš 25 metus Cchinvalio regione, ar kokią nors šių dienų „Donecko Liaudies Respubliką“? Atrodo, kad dėl to didelio skirtumo nėra, nes viskas daroma pagal tą patį scenarijų.
O dabar reikėtų prisiminti Baikonuro (kaz. Bayqoñır; rus. Байконур) miestą šalia to paties pavadinimo kosmodromo, kuris yra įsikūręs Kazachijos Kyzylordos srityje. Pagal 1995 m. Rusijos Kazachijai primestą ir iki pat 2050 m. galiosiančią sutartį, Baikonurui yra suteiktas Rusijos Federacijos (!) federalinės reikšmės miesto statusas.
Būtina turėti omenyje, kad pačioje Rusijoje tokį statusą turi tik Maskva ir Sankt – Peterburgas, o nuo 2014 m. kovo - ir iš Ukrainos įžūliai paveržtas Sevastopolis. Baikonure (kuris 1955 – 1995 m. vadinosi Leninsku) veikia Rusijos teismai, Rusijos policijos ir FSB skyriai, automobiliams yra išduodami registracijos numeriai su neegzistuojančio Rusijos (?) regiono kodu – „94RUS“.
Žinodama apie Rusijos polinkį į tam tikrų teritorijų absorbavimą ir kamuojama negeros nuojautos, Kazachijos vadovybė nutarė veikti. 2012 m. pabaigoje prezidentui N.Nazarbajevui artimas asmuo - Kazachijos nacionalinės kosminės agentūros vadovas (buvęs kosmonautas) Talgatas Musabajevas iškėlė klausimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir Baikonuro gražinimo (kartu su kosmodromu) į Kazachijos jurisdikciją. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš rusų nebuvo sulaukta jokio artikuliuoto atsakymo.
Kaip žinia, Sevastopolis parūpo Kremliui kaip „rusų kariškos šlovės miestas“, o siekdama jį prisijungti Rusija „buvo priversta“ užimti ir aneksuoti taip pat visą Krymo Autonominės Respublikos teritoriją (dabar lygiai taip pat siekiama sujungti Krymą su Rusija ir iš šiaurės rytų pusės - Azovo jūros šiaurinės pakrantės sąskaita). Ar neatsitiks taip, kad dar po kurio laiko Maskvai atsiras noras prisijungti ir „rusų kosminės šlovės miestą“ - Baikonurą su aplinkinėmis teritorijomis?
Šioje vietoje mums vertėtų pažvelgti į Kazachijos žemėlapį. Juk pietvakariuose Kyzylordos sritis ribojasi su prie Rusijos prisijungti neva siekiančia uzbekiška Karakalpakijos autonomija, o iš šiaurės pusės nuo Rusijos ją (ir Karakalpakija) skiria tik siauriausia Kazachijos teritorijos dalis – Aktobės sritis.
Žinoma, Rusija yra pajėgi pasistatyti naują kosmodromą savo teritorijoje (jei daugiau nėra kur pinigų dėti), ką ji ir daro – iki 2015 m. pabaigos turėtų pradėti veikti kosmodromas „Vostočnyj“ šalia Uglegorsko miestelio Amūro srityje (beje, vos už 100 km nuo Kinijos sienos). Tai leidžia daryti prielaida, kad visai ne Baikonuro kosmodromas yra rusų spyriojimosi ir galimos jų invazijos tikroji priežastis. Dar mažiau Maskvą turėtų dominti baigianti išdžiūti Aralo jūra ir depresinė Karakalpakija.
Imantas Melianas
