Tačiau, pasirodo, ne visiems. Kai kurie politikai mano, jog socialinio draudimo biudžetas blogas, nes jame nėra numatytas visų skolų pensininkams grąžinimas. O socialdemokratai kaltinami nemeile pensininkams, kadangi ne iš karto grąžina nurėžtas pensijas ir dar jų iki šiol nepadidino. Tačiau mums nuolat primenama, kad pensijų didinimas 2008 metais buvo lėšų švaistymas, pamirštant pasakyti, kad jos atiteko pensininkams, kuriems reikėjo išgyventi kylant kainoms. Tai galima būtų vertinti, kaip įprastas politines diskusijas, jei šie kaltinimai nesklistų iš konservatorių partijos, kuri turi ypatingų „nuopelnų“ pensininkams ir ne tik jiems. Todėl verta dar kartą juos priminti.
Kaltinant dabartinę valdžią pamirštama pasakyti tiesą apie konservatorių valdymo palikimą – skolas žmonėms, kurias reikia grąžinti, padidėjusį piniginės socialinės paramos poreikį, dėl nedarbo, emigracijos, nelegalaus darbo sumažėjusį socialinio draudimo įmokas mokančiųjų skaičių. Pagal Eurostato duomenis, lyginant su 2008 metais Lietuvoje dirbančiųjų skaičius sumažėjo, o pensininkų padidėjo. Tad iš kur gauti lėšų nedelsiant grąžinti skolas, padidinti pensijas, socialines išmokas bei atlyginimus? Nors aš visuomet esu už tai, kad tokių šaltinių būtina ieškoti, kadangi mūsų pensininkai savo darbu ir kantrybe nusipelnė geresnio gyvenimo.
Konservatoriai nepamiršta pasigirti, jog sėkmingai įveikė krizę. Tačiau ją galima įveikti įvairiais būdais – skatinant gamybą, vartojimą, išsaugant darbo vietas, stiprinant fiskalinę drausmę ir panašiai. Europos Sąjungos šalys elgėsi įvairiai, tačiau daugelis prioritetą skyrė ekonomikos skatinimui ir aktyviai darbo rinkos politikai. Lietuva neskubėjo eiti šiuo keliu, netgi elgėsi priešingai. „Naktinė“ mokesčių reforma sumažino įplaukas į biudžetą, ėmė žlugdyti verslą ir pagilino ekonominės krizės padarinius. Nedarbui išaugus beveik tris kartus, bedarbių įtraukimas į aktyvias darbo rinkos priemones sumažėjo. Prioritetu tapo taupymo priemonės. Ir pirmiausia buvo sumažintos pensijos. Šiuo atžvilgiu Lietuva buvo unikali Europos Sąjungoje. Vargu, ar tokį elgesį galima pavadinti meile pensininkams, kuri taip aktyviai deklaruojama dabar.
Buvo nuskriausti ne tik pensininkai. Mažėjo atlyginimai, socialinės išmokos ir programos. Dėl nedarbo išmokų apkarpymo jos tapo labiau socialinėmis pašalpomis, o ne draudiminėmis išmokomis. Tai dar labiau padidino bedarbių paskatas ieškotis darbo užsienyje. Ligos pašalpų sumažinimas vertė žmones dirbti net sergant, darant žalą sau ir bendradarbiams. Motinystės pašalpų ir paramos šeimai sumažinimas neigiamai paveikė pradėjusį augti gimstamumą. Neatsakingo taupymo politika tik padidino skurdą, nedarbą, sumažino vartojimą, sumenkino pasitikėjimą socialinio draudimo sistema bei paskatino nelegalų darbą.
Tai pripažino ir naujasis Europos Komisijos pirmininkas J-C.Junkeris. Jis pažymėjo, jog suvaldant krizę buvo pridaryta klaidų ir pritrūko socialinio teisingumo. Anot jo, negalima reformų naštos perkelti ant dirbančiųjų ir pensininkų pečių, būtinos neatidėliotinos ekonominį augimą skatinančios priemonės.
Dabartinei valdžiai teko nelengvas uždavinys – ne tik atstatyti konservatorių padarytą žalą, bet ir užtikrinti nuolatinį žmonių gyvenimo gerėjimą. Ir tai reikia įgyvendinti esant sudėtingai geopolitinei situacijai. Vyriausybės dviejų metų veiklos ataskaita rodo, jog jau daug padaryta. Gerėja ir valstybinio socialinio draudimo biudžeto būklė. Tai reiškia, kad gerų žinių pensininkams bus ir daugiau. O politikai savo meilę pensininkams turėtų įrodytų konkrečiais darbais.
Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė
