Gubernatorė Sarah Palin sako (apie savo vedlį, žinoma): „Tai žmogus, kuris atėjo tarnauti savo šaliai, o ne tik savo partijai. Lyderis, kuris nelenda į kautynes, bet kautis nebijo.“ Milžiniška auditorija iš laimės audringai ploja ir iš pasitenkinimo klykia.
Rinkimų kampanija JAV vyksta grandiozinio šou žanru. Bet neapsigaukime: kai reikia, abu kandidatai į prezidentus moka sklandžiai ir argumentuotai kalbėti, ir aišku, kad turi nemažą profesionalių patarėjų būrį.
Geriau pasižiūrėkime į save, ir ne į mūsų politikus, kurie jau išnarstyti po kaulelį, o į rinkėjus. Kazimiera Prunskienė kartą skundėsi, kad madas bando diktuoti arogantiški Vilniaus politologai, kurie iš tikrųjų neatstovauja tautos nuomonei. Matyt, kad neatstovauja. Ir apskritai Vilniaus inteligentai nesupranta paprasto žmogaus. Tik truputį kitaip nesupranta, negu mano K. Prunskienė. Ir jau tikrai supranta blogiau negu Viktoras Uspaskichas.
Pavyzdžiui, Vilniaus inteligentas sako: negali būti, kad žmogus balsuoja už ką nors dėl to, kad per rinkimų agitaciją davė dešros. Arba sako: negali būti, kad televizijos „Klausimėlio“ herojai tokie kvaili – jie tyčia apsimeta. Abiem šiais klausimais Vilniaus inteligentas naiviai klysta.
Tačiau šiuolaikinės demokratijos esmė ta, jog tas, kuris ne tik mano, kad Italija yra Australijoje, bet tokio pat lygio nuovoką turi ir apie Lietuvos politinį gyvenimą, balsuoja su ta pačia teise, kaip ir bet kuris kitas.
Neseniai laikraštyje „Boston Globe“ pasirodė straipsnis, kuriame nauju kampu pažvelgta į demokratijos problemas pasaulyje. Čia komentuojama demokratijos silpnėjimo nemažame skaičiuje valstybių tendencija ir sakoma, kad – paradoksalu – dėl to daug kur kalta vidurinė klasė, kuri paprastai laikoma tvirčiausiu demokratinės sistemos ramsčiu.
„Jauna demokratija su silpnomis institucijomis iš pradžių dažnai atveda į valdžią išrinktus vadovus, kuriems nelabai rūpi palaikyti demokratiją. Kai šie demagogai griauna tas reformas, kurias įdiegė vidurinės klasės, tos pačios vidurinės klasės atsigręžia prieš lyderius, o kartu ir prieš pačią sistemą, ir demokratija yra žlugdoma“, – teigia straipsnio autorius Joshua Kurlantzickas.
Kaip pavojingas pavyzdys, straipsnyje smulkiau apžvelgiamas autoriui gerai pažįstamas Tailandas, kur pastaruoju metu kaip tik vidurinės klasės sluoksniai drastiškai protestavo prieš demokratiškai išrinktą premjerą ir galiausiai šiam teko pasitraukti. Šis premjeras buvo laikomas ankstesnio vyriausybės vadovo, milijardieriaus Taksino Šinavatros statytiniu. Pastarasis, kuriam dabar Tailande iškelta byla dėl korupcijos, buvo išrinktas daugiausia skurdžių provincijos rinkėjų balsais. Jo populistinės pastangos aprašytos taip:
„Jis keliaudavo po atokius kaimo rajonus, žarstydamasis populistiniais pažadais, kokių šalis dar nebuvo girdėjusi: pigi valdžios remiama sveikatos apsauga, paskolos kiekvienam kaimui ir t. t. Kai aš keliavau su Taksinu rinkimų kampanijos žygyje, kaimiečiai sveikindavo jį kaip kokį dievaitį, būriais rinkdavosi klausyti ir stengdavosi prisiliesti prie jo. Ir skurdūs kaimo gyventojai, sudarantys daugumą, nubalsavo.“
O atėjęs į valdžią „Taksinas naudojosi savo galia opozicijos partijoms gniaužti, pulti jam nepatinkančią žiniasklaidą ir netgi vykdyti „karą prieš narkotikus“, per kurį nužudyta daugiau kaip 2000 žmonių, tarp jų ir daug nekaltų, susijusių su politika.“
Čia atsitinka štai kas: tų vargšų gyvenimo toks į autokratiją linkęs lyderis nepagerina, bet asmens teisių arba žodžio laisvės padėtį (tai, kas tiems neišprususiems vargšams nelabai suprantama ir nelabai reikalinga) pablogina.
Panašų scenarijų Kurlantzickas mato Bangladeše, Venesueloje, Rusijoje, Kirgizijoje ir kitur. Pasak jo, „Rusijoje daug išsilavinusių miestiečių smerkia Putiną, bet jo politinė strategija ir Rusijos ekonomikos augimas buvo tokie sėkmingi, kad nepatenkintųjų įtaka menka, ir išlikusios liberalios opozicinės partijos atrodo kone juokingai bejėgiškos“.
Straipsnio autorius teigia, kad toks demokratijos luošinimo modelis matomas kai kuriose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse, iš Europos jis mini tik Rusiją. Beje, nepamini Turkijos, kur, kaip ir jo aptartame Tailande, dalis vidurinės klasės visai nesibjauri kariuomenės įsikišimu į valdžios dalybas. Mat islamistinės politinės jėgos mases vilioja ne tik supaprastintom juodom ir baltom moralinėm bei religinėm kategorijom, bet ir ekonominiu bei politiniu populizmu.
Bet, apibūdinimą „vidurinė klasė“ (dėl kurios Lietuvoje nelabai aišku) pakeitę „inteligentija“, panašų vaizdą gausime ir pas mus, nors formaliam ir oficialiam demokratinių institucijų karkasui čia niekas negresia. Negerumo priežastis jau seniai įvardinta – pilietinės visuomenės nebuvimas (arba silpnumas).
Žinoma, Lietuvoje sava specifika, nes kone visas politinis populizmas baltais siūlais susiūtas su Rusijos interesų audiniu ir atitinkamomis grėsmėmis. Nors Rolando Pakso apkalta teisiškai pagrįsta, ji nėra visai akivaizdi, ir neaišku, ar net būtų gavusi gerą užuomazgą, jeigu jos nebūtų parėmę išsilavinusios klasės – t. y. ne tik politinis elitas, bet ir didelė dalis žiniasklaidos, visuomenės veikėjų, inteligentiško jaunimo (dalyvavusio demonstracijose) ir pan., žodžiu, kalbančiųjų klasių buvo sukurta tokia atmosfera.
Tačiau tie, kurie į mitingus nešasi Rolando Pakso portretus, išganytojo su kieta ranka laukia iki šiol.
