Vadinamieji lietuvių ir žydų santykiai, apie kuriuos yra prasmingai rašę ir Tomas Venclova, ir Antanas Terleckas, vis įkrenta į kokią nors duobę, dažniausiai tarptautinę. Rodos, jau Sovietų Sąjunga negailestingai nuteisė visus nacių talkininkus, kuriuos rankom pasiekė, bet pasiekė ne visus, nes kai kurie sugebėjo pasislėpti Jungtinėse Valstijose, kurių niekas negalėtų apkaltinti nacizmo ir nacių globojimu.
Praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų po karo ir kone dvidešimčiai metų laisvos Lietuvos, šitie skauduliai vis dar neduoda ramybės, nes tebėra gyvų ir aukų, ir budelių. Ir, neslėpkime, lietuviai, vis akcentuojantys sovietinių represijų aukas (ir tai suprantama, nes penkiasdešimt metų to buvo neleista daryti), holokausto siaubą linkę apeiti šonu.
Mes vis gręžiamės prie tolimos praeities ir negalime nieko pasakyti apie tai, kas yra blogiausia čia ir dabar – tai, kad antisemitizmas Lietuvoje tebegyvuoja, nors žydų čia beveik ir neliko. Bet antisemitizmas be žydų yra sena ir seniai aprašyta tradicija.
Katalikas Paulas Johnsonas, kurio „Žydų istorija“ buvo populiari ir Lietuvoje, rašė:
„Paprašyti paaiškinti, kodėl neapkenčia žydų, antisemitai prieštarauja sau. Esą žydai visada viešai puikuojasi, jie yra užsidarėliai ir slapukai. Jie nenori asimiliuotis, jie asimiliuojasi pernelyg gerai. Jie per daug religingi, jie per daug materialistai ir kelia grėsmę religijai. Jie nekultūringi, jie turi per daug kultūros. Jie vengia fizinio darbo, jie pernelyg darbštūs. Jie šykštūs, jie demonstratyviai švaistosi pinigais. Jie užkietėję kapitalistai, jie apsigimę komunistai. Ir taip toliau.“
Vienoje apklausoje mūsų piliečių buvo teiraujamasi, šalia kokių mažumų jie nenorėtų gyventi. Paaiškėjo, kad 30 procentų nenorėtų gyventi šalia žydų. Tiesą sakant, negalėčiau pasigirti, kad esu visai laisvas nuo tam tikrų tautų vertinimo stereotipų, o ir manau, kad kartais apibendrinančiuose požiūriuose esama tiesos: juk kas gi galėtų paneigti, kad jaunas čigonas, kuris ramiai sėdi savo bute ir uoliai mokosi, tarkim, fizikos arba muzikos, arba rašo apsakymus, arba galų gale namie mažai sėdi, nes uoliai rūpinasi kokios nors solidžios firmos tarptautiniais ryšiais, būtų netipiškas atvejis. Bet jeigu tuo užsiimtų jaunas žydas, tai nieko nenustebintų.
Todėl lyg ir turėčiau sakyti, kad esu labai nustebęs, kodėl 30 procentų lietuvių nenorėtų turėti tokio kaimyno žydo. Bet, deja, netgi ne 30 procentų, o maždaug pusės mano tautiečių kvailumas manęs jau seniai nebestebina. Juk piliečius, kuriems geriausios mūsų partijos yra tos, kurioms vadovauja Maskvoje nuo mūsų teisėsaugos slėpęsis avantiūristas iš Archangelsko arba machinatoriaus Borisovo milijonais remta grupuotė, sunku apkaltinti sveika nuovoka.
Iš tiesų žiūrint į dabartinę situaciją net gėda būtų kalbėti apie kokius nors žydų ir lietuvių santykius pačioje Lietuvoje. Juk tokios asmenybės, kaip Leonidas Donskis, Markas Zingeris, Icchokas Meras, Viačeslavas Ganelinas ir gana daug kitų, yra ne kokie nors jie, kurie kitokie negu mes. Tai yra tiesiog lietuviai, teikiantys didelį įnašą į mūsų kultūrą ir keliantys pasididžiavimą Lietuva tarptautiniu mastu.
Tai daugelis Lietuvoje pripažįsta, deja, šis vaizdas kartais ima griūti, kai atsigręžiama į kruviną mūsų istoriją, nors dabar jau gana tolimą, bent jau daug tolimesnę, negu mūsų iki šiol labai kaistantys santykiai su buvusia imperine šeimininke Rusija.
Ir štai iškilo labai nemalonus tarptautinis skandalėlis dėl galimo kai kurių holokaustą išgyvenusių Vilniaus žydų neaiškių sąsajų su sovietinių partizanų vykdytomis dviejų Šalčininkų rajono kaimų civilių gyventojų žudynėmis karo metu. Kad apskritai buvo toks faktas – jeigu tai faktas, kad partizanai išžudė du kaimus (kurių gyventojų tautybė turbūt buvo netgi ne lietuvių, o lenkų, nors tai gal ir nesvarbu), daugelis mūsų turbūt pirmą kartą sužinojome šią vasarą. Reikalas labai nemalonus visokeriopai. Man tikrąją istoriją labiau rūpėtų sužinoti ne iš prokuroro, o iš istorikų. Bet pats faktas (jeigu tai faktas) nėra susijęs nei su dviejų genocidų teorija (kuri, be abejo, yra tiesiog nesąmonė ir, beje, kruvina nesąmonė), nei su antisemitizmu.
Bet antisemitizmo Lietuvoje nesusilpnins tai, jeigu kokį nors istorinį epizodą bus bandoma nuslėpti vien dėl to, kad jame žudikų pusėje galėjo dalyvauti keletas žydų. Kaip ir ta jau visai nauja istorija su apartamentų statymu virš žmonių kaulų Vilniuje. Kai kone visas Vilniaus senamiestis pastatytas ant kieno nors kaulų, ir kai štai šie kaulai, jeigu jie ten tikrai yra, tai anaiptol ne holokausto aukų kaulai, o labai senų kapinių plotas, kurį dar XIX amžiuje žydų bendruomenė pardavė caro valdžiai. Jeigu tai yra tiesa – o gal mūsų žiniasklaida mane mulkina?
Taigi, kaip jau aišku iš mano rašinio pradžios, aš mieliau gyvenčiau su kaimynais žydais, negu su nežinia kokiais grynais lietuviais, kurie galbūt keltų ir girtus debošus, ir peilius vienas kitam į krūtinę varytų. Tik ką man atsakyti tiems lietuviams, kurie sako, kad Lietuvos Vyriausybė sumokėjo šimtą tūkstančių užsienio piliečiams tam, kad jie paaiškintų, jog vienoje Vilniaus vietoje, kuri šimtą metų niekam nerūpėjo, dabar negalima statyti pastatų? Visai esu atviras minčiai, kad tiesiog mūsų žiniasklaida šį klausimą nejautriai nušvietė, ir tiesa yra kitokia, bet nežinau kokia. Bet, kaip jau teigiau pradžioje, man labiausiai apmaudu dėl to, kad tikro, o ne užsieniečių prasimanyto antisemitizmo nemažai tebėra šiandieninėje Lietuvoje. Plaukiančio iš Rusijos, aiškinant, kad „žydų (žydo-masonų) mafija“ užvaldžiusi ir tą, ir aną. Dėl suprantamų priežasčių šis antisemitizmas yra nukeliavęs į pogrindį. Tai reiškia, kad oficialioje viešumoje jo jau beveik niekada nesutiksi, barbariškuose interneto skaitytojų komentaruose, regis, vis rečiau, bet privačiuose pokalbiuose – deja, deja…
