„Balsas.lt savaitė“ domėjosi, kaip šiandien klostosi pirmoje Lietuvoje reketo byloje nuskambėjusio verslininko gyvenimas.
Prieš 26 metus Vyganto Pilipavičiaus poelgį pastebėjo visi: pirmieji šalies kooperatininkai ir verslininkai džiūgavo arba bent jau stebėjosi, kaip jam pavyko skelti tokį skambų antausį nuožmiai Kauno reketininkų kartai, kuri nežabota agresija visuomenei kėlė didžiulę baimę.
Pareikalavo 400 rublių
Vilijampolėje gyvenęs ir automobilių aptakų gamyba vertęsis kaunietis 1989 metų kovo 9 dieną atsisakė mokėti duoklę tuomet „devintukais“ ir „aštuntukais“ šalia jo namų sulėkusiems banditams. Vietoj lauktų pinigų (reikalauta 400 rublių – red. past.) 11 sportiniais kostiumais ir odinėmis striukėmis vilkinčių banditų būrys sulaukė tarsi iš po žemių išdygusių milicijos pareigūnų su pistoletais ir automatais rankose.
Nepaklusti duoklės reikalaujantiems banditams ir amžiams atsidurti jų priešų linijoje buvo neįsivaizduojamas dalykas. Tada V. Pilipavičiui ėjo 29-ti metai. Jaunas vyras nepabūgo pirmųjų reketininkų atakos ir savo noru kreipėsi į tuometinės Kauno milicijos darbuotojus, todėl tapo pasipriešinimo banditams simboliu ne tik savo mieste, bet ir visoje Lietuvoje.
„Tais laikais turėjai laviruoti tarp žemės ir dangaus, – prisimindamas ano meto įvykius kalbėjo V. Pilipavičius, šiuo metu gyvenantis Amerikos lietuvių pamėgtoje Čikagoje. – Reikėjo laviruoti, nes visi darėme ką nors nelegalaus. Už tai galėjo pasodinti milicija arba finansiškai nuskausminti mafiozai. Pamenu, 1989-ųjų kovo 5 dieną mano namuose apsilankė persigandęs bičiulis. Sako: „Ar žinai, kas Kaune darosi? Prasidėjo reketas!“ – Anksčiau nebuvau girdėjęs tokio pasakymo. Kitą dieną įsitikinau, ką tai reiškia – mane aplankė du gerai sudėti vyrukai, akivaizdžiai užsiauginę raumenis rūsiuose, ir pareiškė, kad nuo šiol kas mėnesį jiems privalėsiu mokėti 500 rublių, kitaip esą bus blogai.“
Vygantas nelauktų svečių neišsigando ir pasiuntė juos, kaip pats sako, „ant trijų raidžių“.
Gausios pareigūnų pajėgos
Kitą dieną, kovo 7-ąją V. Pilipavičius su artimaisiais šventė dukters gimtadienį. Vyrą pasiekė žinia, kad prie namų pasirodė bemaž aštuoni žiguliukai. Iš jų iššokę 30 sportiškos išvaizdos vyrų teiravosi, kur yra Vygantas.
„Tą vakarą pasirengiau pačiam blogiausiam. Po antklode pasidėjau ginklą ir laukiau jų grįžtant, – prisiminė pašnekovas. – Išgirdau keistą triukšmą, priėjęs prie lango pamačiau, kad į kiemą, kur buvo garažas ir jame įrengtos mano dirbtuvės, mėtomi degantys „Molotovo“ kokteiliai. Laimė, jie nukrito ant žemės, užsiliepsnojo tik kiemas. Garažas buvo padegtas, tačiau lijo, todėl liepsna nespėjo įsisiautėti. Gaisrinė atvažiavo greitai, tačiau paskambinę milicijai sulaukėme priekaištų, kad kaimynams neleidžiame ramiai miegoti.“
Kitą dieną V. Pilipavičius paskambino Pavelui Berezuckiui, to meto Kauno milicijos Kriminalinės paieškos valdybos vadovui. Netrukus banditų suniokotame kieme pasirodė milicijos darbuotojai. „Tuometinėje Kauno milicijos valdyboje su P. Berezuckiu aptarėme planą, kaip turėsime reaguoti, jeigu jie vėl pasirodys mano kieme“, – atsiminė Vygantas.
Anot pašnekovo, tais laikais specialiąją milicijos grupę sudarė tik 16 asmenų, todėl teko į šį reikalą įtraukti ir eilinius pareigūnus bei specialųjį sovietų armijos būrį. Iš viso šiai operacijai buvo sutelka per 200 vyrų.
„Mano namuose įsikūrė apie 12 pareigūnų, garaže stovėjo du automobiliai su 8 milicininkais, – teigė V. Pilipavičius. – Kaimynų namuose budėjo dar apie 20 žmonių. Kareiviai padėtį stebėjo gretimose gatvėse sunkvežimiuose. Paruošėme 400 rublių, sužymėjome, surašėme jų serijos numerius. Sutarėme, kad perdavęs pažymėtus pinigus sukišiu abi rankas į striukės kišenes. Toks buvo sutartinis signalas.“
Rankas surišo diržais
Kovo 9-osios popietę pas V. Pilipavičių atvyko vienas klientas. Vyrai lauke šnekučiavosi apie automobilius. Jų pokalbį pertraukė milžinišku greičiu atskrieję keturi „aštuntukai“ ir „devintukai“. Juos pamatęs Vygantas bičiuliui liepė skubiai dingti. „Maniau, kad gražiuoju nesibaigs, jei šie veikėjai greitai nebus suimti. Atrodė, kad jie pasirengę bet kurią akimirką man į šoną suvaryti peilį arba į galvą paleisti kulką“, – gyvenimą kardinaliai pakeitusią dieną prisiminė V. Pilipavičius.
Kieme pasirodė tuomet aršiai verslininkus kankindavę Kampiniai ir vėliau Kauno banditų karjeros laipteliais iškilęs Vladimiras Seneckis, pravarde Turistas.
„Kitų vardų neprisimenu, nes praėjo nemažai laiko. Konkrečių jų pasakytų frazių dabar negalėčiau pakartoti, bet „svečiai“ aiškino, kad privalau jiems mokėti, jei noriu toliau plėtoti pradėtą verslą, – pasakojo reketininkų ataką patyręs kaunietis. – Vienas jų dar mestelėjo: „Vis tiek niekur iš čia neišvažiuosi, juk turi neblogą biznį.“ – Atsakiau, kad neturiu kitos išeities, ir perdaviau vienam iš Kampinių pinigus. Vos tik sukišau rankas į kišenes, pasigirdo dūžtantys stiklai, mašinų riaumojimas. Tuo pat metu prisidėjo dar duslesnis garsas – milicininkų mašinos išlaužė garažo duris, keli pareigūnai iš namų pro langus iššoko kiaurai stiklo.“
Netrukus banditai išsilakstė, tačiau buvo žaibiškai surinkti ir atvesti prie V. Pilipavičiaus namo. Kai kurie sustatyti prie mašinų, kiti suguldyti į gatvelėje telkšančias balas. „Man buvo keista, kad milicininkai neturi užtektinai antrankių, jie išsivėrė iš kelnių diržus ir jais surišo nusikaltėliams rankas, – pasakojo jis. – Sodinami į mašinas reketininkai į mane laidė pasiutusius gyvulius primenančius žvilgsnius. Atrodė, kad paleisti mane gyvą suvalgytų.“
Reketas – KGB projektas?
Praėjus 26 metams, V. Pilipavičius mano, kad patys Kauno nusikaltėliai tada negalėjo ryžtis tokiai akcijai. „Mano įsitikinimu, reketo reiškinys buvo KGB sumanymas, –tvirtino jis. – Juk komunistai norėjo užgožti Sąjūdžio judėjimą ir prasidėjusią politinę kovą dėl nepriklausomybės kriminalistų rankomis. Deja, nusikaltėliai nesuprato, kad yra valdomi kaip marionetės. Pernelyg kvaili buvo, kad per kelias savaites susiorganizuotų veikti vieningai. Suimami jie atrodė sunerimę ir sutrikę, jautėsi, kad greičiausiai kas nors iš banditų buvo iš anksto susitaręs su milicija dėl išpuolio mano valdose. Senose KGB bylose, jei jos nebuvo sunaikintos, ko gero, slypi tikrosios priežastys, kodėl tada buvo reketuojami pirmieji verslininkai.“
Prisiminęs, kad Kauno gangsteriai prašė 400 rublių, V. Pilipavičius garsiai nusijuokė. Tuomet per dieną jis uždirbdavo apie 3 tūkst. rublių.
Kaune greitai ėmė sklisti kalbos apie verslininko pasipriešinimą galvas keliantiems banditams. Tomis dienomis V. Pilipavičiaus namai tapo susirinkimų vieta, į kurią atvažiuodavo žmonės iš įvairiausių šalies kampelių. „Atvykę verslininkai norėjo išgirsti mano patarimų, kaip tinkamai kovoti su juos reketuojančiais vyrukais. Tapau savotišku Tadu Blinda, – šypsojosi V. Pilipavičius. – Susitikimų metu išgirdau daug negražių istorijų, kaip milicijos darbuotojai nesiskaito su verslininkais. Teko girdėti, kad į valdiškas instancijas su prašymais verstis privačiu verslu kreipęsi žmonės netrukus sulaukdavo treninguotų jaunuolių, kurie reikalaudavo mokėti jiems duoklę, vizito.“
Praėjus kuriam laikui V. Pilipavičius sulaukė spaudimo iš tuometinės Kauno milicijos ir prokuratūros pareigūnų. „Pamenu, kai paprašiau leidimo įsigyti ginklą savigynai, milicijoje gavau tokį atsakymą: „Žinai, mes tau galime išduoti leidimą, bet jei tu ką nors nušausi, mes vis tiek tave pasodinsime.“ Kartą pas mane apsilankė prokurorai, jie tarytum draugiškai užsiminė turintys žinių, kad už mano galvą banditai pasiryžę pakloti tik 20 tūkst. rublių.“
Skambino iš Niujorko
Tuometinėje Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sąvokos kaip „reketas“. Baudžiamajame kodekse buvo numatytos bausmės už turto prievartavimą. Jos buvo nuo tūkstančio rublių baudos iki 1 metų nelaisvės pataisos darbų kolonijoje. V. Pilipavičius prisipažino, kad asmeniškai išgyvenęs reketo dramą su bičiuliu Valdemaru Katkumi sugebėjo įstatymą „pasunkinti“. Netrukus buvo pradėtos skirti griežtesnės bausmės – nuo 3 iki 7 metų nelaisvės ir turto konfiskavimas.
Prieš kiek laiko buvęs aukšto rango Vilniaus KGB darbuotojas „Balsas.lt savaitei“ pareiškė, kad tuomet V. Pilipavičiui padėjo sutvarkyti būtiniausius dokumentus ir paslapčia išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas.
Vygantas sakė, kad nei milicija, nei kiti valdžios organai jam nesiūlė susikrauti lagaminų ir sprukti iš Lietuvos. „Viską tvarkiau pats, savo pinigais ir per savo pažintis. Be to, Amerikoje gyveno mano teta ir broliai“, – tvirtino jis.
1989-ųjų lapkritį V. Pilipavičius su žmona ir dukterimi nusprendė emigruoti. Iš pradžių automobiliu jie patraukė per Baltarusiją į Lenkiją. Tokiu maršrutu važiavo sąmoningai, nes prieš išvykdamas iš milicijos darbuotojų Vilniuje gavo signalą, kad prie vieno iš pasienio punktų jo laukia keršto trokštantys nusikaltėliai.
Per keletą mėnesių automobiliu Vygantas su šeima apkeliavo nemažai šalių. Kuriam laikui buvo apsistoję Lenkijoje, Austrijoje, ten prekiavo naudotais automobiliais.
1990-ųjų pradžioje V. Pilipavičiaus šeima buvo pakviesta į pokalbį Italijos sostinėje Romoje esančioje Amerikos ambasadoje. „Kadangi turėjau iš Lietuvos atsivežtus saugiai paslėptus dolerius, kurį laiką galėjau ir nedirbti. Mėgautis nerūpestingu gyvenimu Romoje“, – prisiminė jis.
Po kelių mėnesių vyras sulaukė džiugios žinios, kad galės išskristi į Ameriką. Tų metų balandžio 10 dieną Pilipavičių šeima iš Romos išskrido į Niujorką. Iš šio JAV didmiesčio į Čikagą. Nuo tos dienos lietuvis sėkmingai įsikūrė už Atlanto.
Tiesa, 1992–1993 metais V. Pilipavičius netikėtai sulaukė kelių keistų telefono skambučių iš Niujorko. Pokalbiai nebuvo labai draugiški. Tik po kelerių metų jis sužinojo, kad šiame JAV mieste tuomet buvo apsistojęs vienas iš anuomet Kaune siautėjusių reketininkų – Jonas Krasauskas, pravarde Jankelis.
Šiandien V. Pilipavičius – vienas aktyviausių Čikagoje gyvenančių lietuvių bendruomenės atstovų. Čia Viga dažniausiai vadinamas vyras dirba BMW automobiliais prekiaujančiame salone. Jo rankomis patobulinti ir išskirtiniais piešiniais nuspalvinti automobiliai nepalieka abejingų. Kaip ir tais 1989-aisiais Kaune, dabar jo važinėjantys šedevrai sulaukia dėmesio ne tik tarp emigrantų iš Lietuvos, bet ir tarp amerikiečių.
Jankelio versija
Buvęs kriminalinio pasaulio veikėjas Jankelis „Balsas.lt savaitei“ per socialinį tinklą facebook.com raštu atsakė, kad iki šiol aplanko Niujorke gyvenančius draugus. Jis teigė skambinęs V. Pilipavičiui, ir tvirtino norėjęs jį tik pamatyti ir pažiūrėti į akis. J. Krasauskas teigė iki šiol jaučiantis didžiulę nuoskaudą dėl šios istorijos. Jo žodžiais, ši byla buvo sufabrikuota ir pernelyg išpūsta, nes tuometinė milicija bet kokia kaina siekė sustiprinti kovą su reketu.
J. Krasauskas tikino, kad operacija atlikta „nešvariai“, esą jokių pinigų perdavimo nebuvę. O sužymėtus rublius jam į kišenę įkišo patys milicininkai, nes jau anksčiau buvo užsimoję kuriam laikui įkišti į kalėjimą. Anot Jankelio, kai kaltinamieji pareikalavo, kad teisme būtų parodyta operatyvininkų nufilmuota vaizdo medžiaga, kurioje nufilmuoti vaizdai, kaip iš V. Pilipavičiaus rankų jam perduodami pinigai, šio reikalavimo Temidės tarnai neišgirdo. Jis teigė, kad teismo procesas vyko be vienintelio kaltinamojo. Be to, J. Krasauskas pabrėžė nuo senų laikų pažinojęs Vygantą, todėl jį esą pribloškė, kad šį taip nesudėtingai į savo pusę palenkė milicijos darbuotojai.
TIK FAKTAI
1989-ųjų kovo 9 dieną pirmoje lietuviško reketo istorijoje minimi vėliau Kauno organizuotų gaujų žvaigždėmis tapę broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, abu pravardžiuojami Jankelėmis, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, V. Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos.
Remiantis bylos medžiaga, pas J. Krasauską-Jankelį buvo rasti pažymėti pinigai – 400 rublių.
Į V. Pilipavičiaus namus susiruošusių Kauno nusikaltėlių automobiliuose milicija aptiko daug metalinių strypų. V. Seneckio mašinoje rasta ir rimtesnių ginklų – įvairių savadarbių sprogdiklių, detonatorių.
Šią sulaikymo operaciją koordinavo jau daugelį metų teisėsaugoje nebedirbantys žymūs ano meto Kauno kriminalistai P. Berezuckis ir Jurijus Milevskis. Abu jie šiandien gyvena sostinėje, dirba privačiame versle.
Realiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteisti keturi asmenys – J. Krasauskas, E. Saldys, V. Ramoška ir V. Seneckis. Jiems teismas skyrė simbolines 2 metų laisvės atėmimo bausmes.
Daugelio jų likimas susiklostė liūdnai: 1993 metais Daktarų gaujos šulai pakvietė susitikti V. Seneckį-Turistą, o vėliau nužudė. Jo kūnas nerastas iki šiol.
Šiuo metu Daktarų teismo pabaigos laukiantis V. Gudzinskas-Guzas gyvena pogrindyje ir yra saugomas Kriminalinės policijos biuro darbuotojų.
Senokai iš aktyvios nusikalstamos veiklos pasitraukęs V. Kostiučenka-Kaulas gyvena Šančių mikrorajone ir verčiasi vargingai.
ANONSAS
Savaitgalį portale Balsas.lt ir laikraštyje „Akistata” bus pradedamas straipsnių ciklas apie V. Pilipavičiaus tuometinį gyvenimą reketininkų užvaldytame Kaune ir dabartinėje Amerikoje.
