Nors nesu linkusi nieko vynioti į vatą, bet net man kai kurių Lietuvos istorijos faktų prisiminti nesinori. Na, pavyzdžiui, kad ir tą, kaip prezidentas Antanas Smetona sovietų armijos išsigandęs ties Kybartais perbrido upelį ir spruko į Vakarus. Nesmagu, kad tautos vadas, kuriam visą jo prezidentavimo laikotarpį buvo giedami ditirambai, pavojaus akivaizdoje pirmasis pasipustė kojas.
Užmirškim nemalonius dalykus, – sako Lietuvos patriotai. Juk turim daug gražių faktų, kuriais galim didžiuotis. O aš siūlyčiau atvirkščiai – prisiminkim klaidas ir mokykimės iš jų. Ir išdrįskim kelti klausimą, kaip panašioje situacijoje elgtųsi mūsų dabartiniai politikai, kurie žodžiais labai myli tėvynę. O žygiais? Ar tas žygis nebūtų – per upelį?
Bet geriau rėkti, kad kiti blogi, o mes – puikūs. Tie, kurie nepajėgė atitikti naujojo patriotiškumo standartų, emigravo arba buvo nutildyti prisegant jiems Rusijos agentų etiketes. Dabar daugiausiai girdisi tegu netiesiogiai, tačiau primygtinai valstybių konfrontaciją skatinantys balsai.
Manau, kad Lietuvai labai kenkia tas prieš bene dešimt metų įsikalbėtas Lietuvos kaip Rytų Europos regiono politikos lyderės vaidmuo. Tiesą sakant, tą lyderystę įsikalbėjo ne Lietuvos žmonės, o aukščiausias politikų elitas, kuriems rūpėjo ir teberūpi lyderystės paukščiukai jų pačių politinėje biografijoje.
Esu tikra, kad griežtų priemonių prieš Rusiją imtis reikalaujantys politikai turi du planus – planą A ir planą B. Planas A – garsiai rėkauti patyliukais Rusijai atiduodant rytinę ir pietinę Ukrainos dalį. Planas B – skubus aukščiausio rango politikų pasitraukimas „per upelį“ paliekant tautą likimo valiai.
Nė vienas šių planų man nepatinka. Bet aš esu tik nieko nereiškiantis vienetas, priklausantis emigrantinei tautos daliai, ir į tai, kas man patinka ar nepatinka, politikai dėmesio nekreipė ir nekreips. Jie apakinti savo reikšmingumo ir geopolitinių iliuzijų.
Panašių iliuzijų apakinti Vakarai, visų pirma amerikiečiai ir britai, dar taip neseniai „darė tvarką“ Artimuosiuose Rytuose, o dabar, išsigandę tų „tvarkos darymo“ rezultatų, ir kelia terorizmo pavojaus kartelę savo šalyse.
Būtų įdomu sužinoti, ar nors vienas britų arba amerikiečių politikas asmeniškai nukentėjo nuo terorizmo? Kai Londone buvo susprogdintas metro, politikų tarp žuvusiųjų nepasitaikė. Labai turtingų – irgi ne. Viešuoju transportu jie nevažinėja ir po prekybos centrus nevaikšto. Visos bėdos ir nelaimės krenta ant paprastų žmonių pečių, griauna ir žlugdo jų gyvenimą. O politikai garsiai padūsavę eina rašyti memuarų. Ypatinga šiuolaikinės demokratijos bėda yra ta, kad mūsų išrinktieji pernelyg nuo visko apsaugoti ir realiai už nieką neatsako.
Zita Čepaitė
