Įsisiūbuojant Seimo rinkimų kampanijai „Balsas.lt“ pradeda kalbinti visų pretenduojančių patekti į parlamentą partijų lyderius. Mėginsime pasikalbėti su visais, nepaisant reitingų, ideologijų ir turimo mandatų skaičiaus. Šį kartą portalo spec. korespondentas Tomas Čyvas klausinėja Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų (TS – LKD) pirmininką Andrių Kubilių.
- Konservatoriai yra opozicijoje jau ne pirmą kadenciją. Daugelių analitikų ir oponentų atrodo, kad TS – LKD tenkina amžinų opozicionierių vaidmuo. Ar tikrai nesate sau pasirinkę tokio amplua ir visgi siekiate perimti valdžią?
- Šie priekaištai yra pakankamai absurdiški. Neturint vizijos apie tai, kaip turi vystytis šalis, ir nesugalvojus atitinkamų siekių – nėra prasmės būti politiku. Mes veikėme ir tebeveikiame parlamente – situacijoje, kai dominuoja postkomunistine praeitimi siejamos jėgos. Jei suskaičiuotume sovietinių aukštųjų partinių mokyklų diplomus – galima būtų kurti ne pačią mažiausią frakciją. Dar pridėkite KGB rezervistus ir turėsite aiškų vaizdą. Reikalas tas, kas TS – LKD niekada nemanė, jog valdžia yra tikslas pats savaime, o ją formuoti būtų galima kartu su bet kuo.
Kai atsistatydino premjeras Algirdas Brazauskas, mes surinkę virš 40 balsų, pasitelkę net ir Artūrą Paulauską, kuriuo pasitikėjome avansu, siūlėme Prezidentui savo mažumos vyriausybės variantą. Tenorėjome, kad tai būtų jo pasirinkimas ir šalies vadovas aiškiai pasakytų, jog nepriėmus šio pasiūlymo, siūlys paleisti Seimą. To nebuvo, tad ir likome opozicijoje.
- Bet rėmėte dabartinio kabineto lyderio Gedimino Kirkilo ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vyriausybę. Tai vadinta projektu 2K. Ar už tai, ko nepadarė arba blogai padarė minėta vyriausybė nesijaučiate atsakingi? Teisinga ar klaidinga buvo ta parama?
- Net ir iš klaidų reikia mokytis. Reikia mokytis ir mums – konservatoriams, ir Lietuvai. Atsistatydinus Algirdui Mykolui Brazauskui, naiviai tikėdami, jog LSDP bus kitokia, norėdami apsaugoti Lietuvą nuo tokių organizacijų, kaip Darbo partija, valdymo, pasirašėme susitarimą.
Atsakomybės už tai, ką LSDP vyriausybė darė kad ir „Leo.lt“ atveju – prisiimti negaliu. Dar praėjusią vasarą, kai supratome, jog buvome pernelyg naivūs, aiškiai pasakėme, kad neberemsime šios vyriausybės.
- Kodėl rinkėjai turėtų remti konservatorius? Ką jie siūlo?
- Lietuvą kamuoja trys tarpusavyje susijusios nelaimės. Pirma bėda ir pati akivaizdžiausia yra tautos erozija. Moralinė, intelektualinė, o galiausiai ir fizinė erozija, kuri reiškiasi per masinę emigraciją. Tarptautinių organizacijų prognozės dėl lietuvių tautos – kelia siaubą.
Antra bėda – ekonominis trumparegiškumas – valdžia gyvena be aiškios ekonominės strategijos, kurti leistų įtvirtinti gerovę visiems.
Trečia bėda – valdymo erozija. Neišsprendę valdymo problemų – neišsprendžiame nieko. Jei teisėta valdžia šalies nevaldo, valdyti, kaip jau sakiau, ima kas tik nori : „valstybininkai“, oligarchai, klanai ir pan. Neįgyvendinus europietiškos valdžios modelių – niekas čia nesikeis.
- Ar sutinkate, kad Lietuvą valdo oligarchai ir „valstybininkų“ klanas? O gal dar kokios nors grupės draugų, sprendžiančių klausimus pirtyse ar Kazino?
- Lietuvos nevaldo demokratinė valdžia. Tokiomis sąlygomis ima valdyti kas tik nori : Oligarchai, „valstybininkai“, grupės draugų. Taip yra ir Valstybės saugumo departamento (VSD) reikaluose. Bėda ne tik ta, kad tebedirba skandalo metu susikompromitavę asmenys. Yra sisteminė problema. Britų analitikas Edwardas Lucasas teisingai pastebėjo, kad viena iš Rytų Europos problemų yra jų specialiųjų tarnybų neadekvati veikla. Neaišku, kam atskaitinga ir kieno užduotis vykdantis VSD, perfrazuojant patį Mečį Laurinkų, vykdo užduotis, kurias jie sugalvojo pasitarę su kokiu nors Albinu Januška.
- Kokia išeitis?
- Valdžia turi susitarti su žmonėmis. Jau seniai daug šnekama, jog reikia sekti Airijos keliu. O kas tai yra? Dar visai neseniai Airija buvo ekonomiškai silpna, tačiau šią problemą įveikė, kai buvo pasiektas nacionalinis susitarimas. Verslo, mokslo ir valdžios sutarimu buvo pasiektas susitarimas ir atsirado vyriausybė, kuri ėmėsi jį vykdyti. Tam reikia būtent veikiančios vyriausybės sprendimo. Dabar Lietuvai artėja rimtos ekonominės problemos, o tai yra situacija, kai reikės priimti rimtus spendimus. Liūdna tai sakyti, bet būtent ši situacija gali išjudinti reikalus.
- Nemažai pasiektų Lietuvoje nacionalinių susitarimų niekada nebuvo įgyvendinti. Antai – sutarimas skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Sutarta buvo, o realizuota – ne. Ar realu tikėtis, kad šį kartą bus kitaip?
- Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Pirmas dalykas – išsišluoti arba, kitais žodžiais, pertvarkyti valdžios veikimą: įveikti oligarchiją, „valstybininkus“, Rusiją ir visus kitus – kad grįžtų žmonių pasitikėjimas. Juk jei žmonės netiki valdžia – ši gali rašyti kokias nori strategijas – niekas nepavyks.
Antras tikslas – neleisti stipriai smukti ekonomikai. Jei būtų smukimas – padėti greitai padėti išsmukti iš nedėkingos situacijos.
Trečias klausimas – Lietuva negali būti Europos atsilikėle. Grįžtu prie klausimo apie nacionalinius planus. Atsilikusios ekonomiškai šalys neišvengiamai pergyvena etapą, kai pelnosi iš pigios darbo jėgos. Bėda ta, kad etapas greitai baigiasi. Jei toliau tuo keliu keliauti – žmonės emigruos toliau.
Dar 2003 metais pats įtikinau net tą patį G., Kirkilą, kad reikia pasirašyti susitarimą dėl Lietuvos ekonomikos ir socialinės pažangos. Buvo sukviesti šviesūs protai iš universitetų, verslo ir kitų sferų. Pasirašė visi, įskaitant ir A. M. Brazauską, kuris tuo metu buvo premjeras, bet paskui viskas buvo tiesiog padėta į stalčių.
- Kalbate apie ryžtingas permainas, bet vargu ar apsiesite, net pačiu optimistiškiausiu atveju, be koalicijos. Ką darysite, jei Jūsų siūlomus nacionalinius planus, bendras programas ateis pasirašyti ir Darbo partija arba Tvarka ir teisingumas?
- Žinau, kad Jūsų tradicinis klausimas apie tai – su kuo sudarysime koalicija. Atsakysiu, suprasdamas, kad apžvalgininkų šis atsakymas netenkins. Mano požiūriu – atsakyti ir apsispręsti turi rinkėjas. Dauguma Lietuvos partijų norėtų padaryti viską, kad niekas Lietuvoje nesikeistų, būtų ir toliau vykdoma tokia pat neskaidri, neaišku kur formuojama politika. Jei rinkėjai mums suteiks tiek mandatų, kad galėtume būti pagrindine ir gausiausia frakcija Seime – rasime būdų ieškoti sąjungininkų įvairiose oponentų partijose. Tikslas – esminės permainos. Oponentų tikslas neretai yra vienas – padaryti viską, susitariant su bet kuo – kad tik konservatoriai negalėtų formuoti vyriausybės.
- Daugelis partijų vengia pristatyti asmenis, kuruos norėtų deleguoti į ministrus – konkrečių sričių potencialius tvarkytojus. Ką siūlo TS –LKD?
- Ir aš dar nevardinsiu konkrečių pavardžių, nors ir galėčiau. Rugsėjo 15 d, planuojame tai padaryti oficialiai.
---
Balsas.lt jau kalbino:
Eligijus Masiulis: Liberalizmo Lietuvos politikoje nerasi nė su žiburiu
Algimantas Matulevicius: Svarbiausia – nušluoti „valstybininkų“ klaną
