„Pastarųjų mėnesių mitingai skelbia – lauk Vyriausybę ir visą Seimą! Opozicija stengiasi neatsilikti nuo šiandieninių radikalų mitingų ir pastoviai kartoja savo tezę – tokios silpnos Vyriausybės Lietuva dar nėra mačiusi. Tariami politikos ekspertai taip pat stengiasi įsilieti į šį chorą ir vis stengiasi išvardinti kuriuos ministrus premjerė Ingrida Šimonytė turėtų nedelsiant pakeisti. Verta pažymėti, kad tokiame „būtinai keistinų“ ministrų sąraše dažniausiai yra vardijami tie ministrai (A.Dulkys, A.Bilotaitė), kurie yra labiausiai įsitraukę į kovas su Lietuva ištikusiomis sudėtingomis krizėmis.
Tačiau tenka konstatuoti, kad dabartinei Vyriausybei, kaip nebūtų apmaudu jos oponentams tiek Lietuvos viduje, tiek ir išorėje, visai neblogai sekasi tvarkytis ir kovoti su tomis pagrindinėmis krizėmis ar iššūkiais, kurie Lietuvą ištiko šiais metais, pradedant nuo pandemijos ir vakcinacijos, bei baigiant Lukašenkos pradėtu hibridiniu “pabėgėlių” karu prieš Lietuvą ir mūsų talkininkų afganų evakuacija iš Kabulo. Visi suprantame, kad opozicijos vardijami ministrai gerai tvarkėsi ir tvarkosi su jiems tekusiais iššūkiais, todėl kyla natūralus klausimas kodėl šiandien opozicija tiek daug energijos skiria beviltiškiems pareiškimams, kad šiuos ministrus reikia keisti ir kad tokios, tariamai, silpnos Vyriausybės Lietuva dar nėra turėjusi“, – skelbia A. Kubilius.
Buvęs premjeras mato dvi pagrindines tokio opozicijos elgesio ir retorikos priežastis.
„a) opozicija nuoširdžiai baiminasi, kad tokia dešiniųjų Vyriausybė su tokiais veiklos rezultatais gali realiai pretenduoti į antrą kadenciją; b) opozicija yra tiek nusilpusi, kad natūraliai atsiduoda radikaliai retorikai, klaidingai tikėdamiesi, kad tai jiems padės“, – teigia jis.
Pasak A. Kubiliaus, iki šiol dar nei vienai Vyriausybei nuo pat 1990-ųjų nėra pavykę išbūti iš eilės dvi kadencijas. Tiesa, iki 2008 metų nei viena Vyriausybė nesugebėdavo išbūti ir visos 4-ių metų kadencijos.
„Nuo 2008 metų ši politinė tradicija pasikeitė, atsirado daugiau stabilumo: net trys iš eilės Vyriausybės su tais pačiais Premjerais sugebėjo nesugriūdamos dirbti visą ketverių metų kadenciją, bet nelaimėdavo sekančių rinkimų (taip buvo su konservatorių Vyriausybe 2008-2012 metais (premjeras A.Kubilius); su socialdemokratų Vyriausybe 2012-2016 metais (premjeras A.Butkevičius); su valstiečių Vyriausybe 2016-2020 metais (premjeras S.Skvernelis).
Paradoksas, tačiau šiandien yra verta konstatuoti: nepaisant visų protestų, riaušių ir reikalavimų paleisti Vyriausybę su visu Seimu, ateina metas naujai europietiškai tradicijai Lietuvoje: gerai dirbanti Vyriausybė turi visas galimybes valdyti kraštą dvi kadencijas iš eilės, laimėdama ir eilinius parlamentinius rinkimus. Ir svarbiausia yra tai, kad visas galimybes tokią tradiciją pradėti kurti Lietuvoje turi ši Ingridos Šimonytės Vyriausybė.
Žinau, kad kai kam tokia mintis pasirodys netikėta: šiai Vyriausybei tenka kovoti iš karto su dvejomis didelėmis krizėmis: nesibaigiančia pandemija ir Lukašenkos hibridiniu „pabėgėlių karu“; paskutinės apklausos rodo, kad Vyriausybės populiarumas smunka; konservatoriai reitinguose užima tik trečiąją vietą; riaušėse ir mitinguose skamba raginimai išvaikyti Seimą ir rengti neeilinius Seimo rinkimus. Kai kam gali atrodyti, kad tokiomis aplinkybėmis kalbėti apie šios Vyriausybės “antrą kadenciją” yra visai neišmintinga.
Tačiau kaip tik tokios sudėtingos aplinkybės ir leidžia patikrinti svarbiausias šios Vyriausybės savybes. Ir taip pat padaryti pagrindinę išvadą: ši Vyriausybė turi visas galimybes užsitarnauti rinkėjų pasitikėjimą ir antrai kadencijai. Dvi kadencijas (aštuonerius metus) iš eilės turėti protingą ir efektyvią valdžią būtų didelis privalumas Lietuvai, kas ne tik pozityviai įtakotų Lietuvos viešąjį gyvenimą, bet ir leistų pastatyti ant bėgių daug naujų svarbių ilgalaikių projektų: pradedant nuo ilgalaikės švietimo strategijos ir baigiant inovatyvia ekonomika miestuose, protinga regionų vystymo politika bei tinkama telkiančia lyderyste, rūpinantis demokratijos plėtra mūsų rytinėje kaimynystėje“, – teigia A. Kuilius.
Anot jo, dvi pagrindinės aplinkybės leidžia rimtai svarstyti tokio „antros kadencijos“ scenarijaus galimybes: pirma – tai šios Vyriausybės pozityviosios ir ypatingosios savybės, kurios atsiskleidė per šį ypatingai sudėtingą „dviejų krizių“ laikotarpį ir antra, idėjinė bei struktūrinė sumaištis opozicijos gretose, kas ilgainiui gali opoziciją paversti triukšminga radikalų stovykla, negebančia įrodyti pasirengimo valstybės valdymui.
„Apie Vyriausybę: nepaisant visų opozicinių šauksmų apie tai, kokia ši Vyriausybė tariamai yra nepatyrusi ir nekvalifikuota, šiai Vyriausybei pavyksta labai profesionaliai tvarkytis su didžiuliais iššūkiais, ją užklupusiais nuo pat pirmųjų dienų. Pandemijos banga suvaldyta; skiepijimo tempai auga pakankamai sparčiai; situacija su pabėgėliais Baltarusijos pasienyje stabilizuota ir kontroliuojama; Lietuvai talkinę afganai saugiai pargabenti į Lietuvą; Lietuvos užsienio politikos kryptis - nenuolaidžiauti net ir labai dideliems, bandantiems gąsdinti Lietuvą, - susilaukia pagarbos ir paramos visame Vakarų pasaulyje; ekonomika ir toliau auga, nepaisant visų pandemijos stabdžių; per trumpą laiką parengta nauja ir skaidri “Naujos kartos Lietuva” programa, skirta ES Atsigavimo Fondo lėšų įsisavinimui; planuojamas reikšmingas pensijų bei atlyginimų valstybės tarnyboje augimas; su visomis parlamentinėmis partijomis suderintas ir pasirašytas Nacionalinis Švietimo Susitarimas; ir t.t., ir t.t.
Galima būtų vardinti ir daugiau per trumpą laiką nuveiktų darbų, bet taip pat svarbu paminėti ir tą aplinkybę, kad tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Vyriausybė nesuklupo ties kokiu nors asmeniniu ar kolektyviniu skandalu. Prisimenant paskutines valdžias - tai taip pat yra didelis pasiekimas.
Matant realų šios Vyriausybės veiklos ir pasiektų rezultatų paveikslą, gal gali ir suprasti tą viešai neskelbiamą, bet visiškai suprantama opozicijos pasąmoninę baimę: tokia Vyriausybė tikrai turi galimybę pelnyti rinkėjų pasitikėjimą ir mandatą antrai kadencijai. Tai ir Kremliaus natūrali baimė. Todėl ir nesustoja mitingai, riaušės, reikalavimai paleisti Seimą, keisti Vyriausybę ar bent ministrus, kurie sėkmingai kovoja su krizėmis ir iššūkiais.
2008-2012 m. matėme nemažai panašių reiškinių: Garliavos protestai, viešas opozicijos pasipriešinimas energetikos sektoriaus reformoms ir pasipriešinimas LNG terminalo statyboms bei Vyriausybės kovoms prieš Gazprom monopolį, interpeliacijos Energetikos ministrui A.Sekmokui, referendumas prieš Visagino AE. Tuo metu labai gerai supratome kur randasi pagrindiniai dirigentai, vadovaujantys tokioms tariamai “lietuviškoms” kovoms prieš to meto Vyriausybės įgyvendinamą energetinės nepriklausomybės politiką. Mums daug ką pavyko pasiekti, bet kai kur ir pralaimėjome prieš Kremliaus hibridinio karo pajėgumus. Tada pagrindinis tokių hibridinių karų tikslas buvo sustabdyti Lietuvos energetikos pertvarką.
Drįstu teigti, kad dabar tokių karų pagrindinis tikslas – neleisti antros dešiniųjų kadencijos. Yra daug priežasčių, kodėl toks tikslas yra svarbus ne tik lietuviškai opozicijai (kas demokratijoje yra natūralu), bet tampa ir pagrindiniu strateginiu Kremliaus tikslu.
Tiesa sakant, prie tokių diagnozių neturiu ką daug pridurti. Galiu tik spėti, kad net ir S.Skvernelio „skyrybos“ (nors galiu suprasti jų priežastis) nepadės opozicijai įgauti daugiau jėgos.
Net ir opozicijai palankūs apklausų reitingai nelabai padės. Šiais laikais, reitingai tampa labai dinamiškais ir per kelis mėnesius gali radikaliai pasikeisti. Užtenka vien tik pasižiūrėti į paskutinių kelių mėnesių politinių partijų reitingų “pasiutpolkę” Vokietijoje, kur artėjant Bundestago rinkimams praktiškai kas mėnesį radikaliai keičiasi jų tendencijos.
Lietuvos opozicijos didžioji problema yra ne reitingai, o tai, kad jie negali pasiūlyti jokios įtikinančios nei idėjinės, nei personalinės alternatyvos dabartinei Ingridos Šimonytės Vyriausybei. Dabartiniai reitingai atspindi tik šių dienų visuomenės, iškankintos pandeminių kovų išbandymais, nuotaikas. Ir norą protestuoti prieš viską. Taip yra visame pasaulyje. Tačiau 2024 metais bus kitaip. Ne tik su pandemija. Žmonėms teks rinktis tarp atsakingos dabartinės Vyriausybės ir dabartinės triukšmingos opozicijos, kuri savo retorika nedaug kuo skiriasi nuo pastarojo meto radikalių mitingų retorikos. Nėra sudėtinga spėti, kad tokiame rinkėjams teksiančiame pasirinkime ši Vyriausybė turės daug pranašumų.
Todėl ir sakau, kad Lietuva turi ruoštis antrai dešiniųjų Vyriausybės kadencijai. Tai bus didelė sėkmė Lietuvai. Kai kam (ne tik Lietuvoje) tai bus didelis nusivylimas, bet ką padarysi. Tuo pačiu raginu opoziciją ir toliau susitapatinti su visais būsimais radikaliais protesto mitingais ir būsimomis riaušėmis. Nes Saulius Skvernelis buvo visiškai teisus apie šiandieninę centro-kairės krizę. Ir to pasekmę – neišvengiamą antrą dešiniųjų kadenciją“, – skelbia A. Kubilius.
