Alpinizmas yra civilizacijos požymis, atsvara žmogui prieš jį nuasmeninantį, skubantį pasaulį, įsitikinęs alpinistas Vitalius Stepulis.
„Į kalnus žmogus dažniausiai eina jaunystėje – savo žydėjimo metu. Gal todėl jam itin brangus aukščiausias jo skrydis – pojūtis, ką gali patirti per darbą ir ryžtą, kokia milžiniška jo energijos galia“, – rašoma dar neišleistoje pasakojimų apie kalnus knygoje „O kalnai teberymo dar vis...“. Jos sudarytojas – alpinistas, pagal specialybę inžinierius, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno sumanytojas V. Stepulis.
Su V. Stepuliu naujienų agentūros ELTA žurnalistė Dalia Lenkauskaitė kalbėjosi apie tai, kuo žmogų traukia ir kaip jį formuoja kopimas į kalnus, apie tai, kur tarybiniais metais buvo atrasta Lietuva ir Nemunas, kodėl alpinizmas yra civilizacijos indikatorius, ir kada jis būna pražūtingas.
– Šiemet 600–ųjų Žalgirio mūšio metinių proga į Žalgirio viršukalnę Tian Šanio kalnuose kopę Vilniaus universiteto žygeiviai pakeliui rado ten pirmųjų alpinistų paliktą raštelį. Jį prieš 41 metus parašėte Jūs. Kaip gūdžiais tarybiniais metais kilo mintis kalną pavadinti Žalgiriu?
– 1969–ieji nėra patys gūdžiausi, kelerius metus prieš tai buvo chruščiovinis laisvėjimas. Taigi ir prieš tai, ir po to buvo ir blogesnių metų. „Žalgiris“, kaip žodis, Lietuvoje buvo šventas. Įdomu, kad jis vartojamas tik Lietuvoje, o Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur yra sakoma Griunvaldas. Buvo Žalgirio stadionas, savanoriška sporto draugija „Žalgiris“, Žalgirio krepšinio ir futbolo komandos. Tas žodis buvo žinomas.
Man asmeniškai šis žodis labai gražus, patriotiškas, svarbus. Po 600 metų, kai šaltiniai išnagrinėti, mes jau žinome, kas vadovavo mūšiui, ir niekas nesako, kad Jogaila. Jogaila buvo karalius, Vytautas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Jo manevrai, taktika ir impulsyvumas, kai jis veržėsi į mūšį, atsitraukė ir vėl veržėsi, davė rezultatą, tas negalėjo nežavėti visų mūsų, kurie apie Lietuvos istoriją išmanė geriausiu atveju Šapoką (Adolfas Šapoka – vienas iškiliausių ir įtakingiausių nepriklausomos Lietuvos istorikų. – ELTA) slapta pasiskaitę.
Aš pradėjau laipioti 1961 metais, o 1969 metais, kai vykome į Tian Šanį, buvau gana patyręs, jau ir į „septyniatūkstantininką“ įkopęs. Ketinau rasti gražią viršūnę, ten kur jau buvo dvi lietuviškos viršūnės – Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų – užkopti ir pavadinti ją Žalgirio vardu. Ne aš vienas tą mintį turėjau, gal aš tik giliau į širdį priėmiau, konkrečius žygius dariau.
Kalnuose buvo alpiniada, per pusantro mėnesio visi pavargo, aš prieš tai irgi šešis įkopimus turėjau. Visus traukė namo, baigėsi maistas, bet išankstinis nusiteikimas, pasiryžimas davė rezultatų, pavyko suagituoti grupę. Aš buvau išėjęs į kitą viršūnę, net nėjau žemyn, kad bendrakeleiviai nesugalvotų namo važiuoti. Per pagrindinio kalnagūbrio perėją išėjome į kitą slėnį ir pamatėme gražių viršūnių, panašu, kad ten niekas nevaikščiojo, nes tai buvo negyvenama vieta. Kitą dieną pamatėme puikią viršūnę. Išėjome dviem grupėmis po 6 žmones. Mūsų grupė pasirinko šiek tiek sportiškesnį maršrutą. Kitoje grupėje buvo fotografas Romualdas Augūnas, kino operatorius Antanas Varanka. Jie norėjo fotografuoti ir filmuoti, taigi išėjo lengvesniu.
Lipome. Psichologinė įtampa yra žymiai didesnė, kai pirmą kartą lipi ir visai nežinai, ką ten rasi, jokio aprašymo, orientyro nėra. Tuo maršrutu einant yra ryškus kontraforso bokštelis, ten sukroviau piramidę iš akmenų, turu vadinamą, ir palikau raštelį. Praėjusieji mūsų maršrutu galėjo rasti tą raštelį.
Kai užėjome ant viršūnės, kita grupė, ėjusi lengvesniu keliu, ten jau buvo pusvalandžiu anksčiau. Siautė pūga, nieko nesimatė, buvo šlapia, visi norėjo žemyn. Viršūnėje rašiau du raštelius, vieną – kad jo nenuimtų ir paliktų visiems laikams, kitą, kurį nuima kiti įkopėjai ir parodo, kad jie buvo ant viršūnės. Man berašant vėjas praplėšė debesį, išlindo saulė ir pamatėme žalią slėnį, alpines pievas, tolumoje miškus. Man tai taip gražu po pusantro mėnesio, praleisto sniegynuose, pasirodė. Pasižadėjau, kad jeigu dar likimas leis ilgai vaikščioti, atvažiuosiu ir iš tos pusės bandysiu įlipti.
– Sako, įkopusius į Žalgirį ant rankų pirštų suskaičiuoti galima...
– 1969 metais mes įkopėme, 1979 metais – mano vadovaujamos ekspedicijos žmonės, yra įkopęs Saulius Vilius su draugu, ir šiemet – Vilniaus universiteto žygeiviai. Daugiau man nežinoma. Gretimuose slėniuose nėra stovyklų, viršūnė yra gana nuošali, yra ir labai sudėtingų maršrutų, ne kiekvienam įkandamų. Netoli – Nemuno viršūnė, Mažvydo ir Vilniaus universiteto. Tian Šanyje yra lietuviškų viršūnių rajonas.
Dabar daromi žygiai, kad lietuviškos viršūnės būtų oficialiai įteisintos kaip geografiniai pavadinimai. Lietuvos alpinizmo asociacijai parašiau raštą, kad tuometis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas kreiptųsi į Kirgizijos ministrų tarybą oficialiai įteisinti Žalgirio viršūnės vardą kaip geografinį pavadinimą.
Rašte iškėliau mintį, kad Kirgizijos ir Lietuvos alpinistai Žalgirio mūšio 600 metų proga galėtų susitikti ant viršūnės. Nėra taip lengva paaiškinti, kas tas Žalgiris. Apeliavau į jų liaudies epo didvyrį Manasą, kuris prieš maždaug 1000 metų sutelkė Kirgizijos žmones kovai prieš Kinijos priespaudą.Visa bėda, kad Kirgizijoje dabar yra tokia padėtis, kad ne tas jiems galvoje.
Ir Vilniaus universiteto žygeiviai per neramumus važiavo. Ten draugiški žmonės, draugiškai sutinka, bet kai vyksta tokie dalykai, išlenda padugnės, plėšikai, nėra tvarkos, visokių pasekmių galėjo būti. Lengvino padėtį tai, kad jie važiavo ne iš Biškeko, kur gana neramu, o iš Almatos. Pietinė dalis nėra įsivėlusi į kirgizų–uzbekų ginčus. Ten yra gana ramu, koks gi kalnuose žmogui skirtumas, kas valdžia nepasidalija?
– Kuo susijęs alpinizmas su patriotizmu?
– Sovietiniais laikais Lietuvos alpinizmo federacija, kaip ir kitos panašios organizacijos, buvo stebima KGB. Buvo pora žmonių infiltruota, bet jie buvo alpinistai ir savo pareigas atliko formaliai.
Kai baigėsi rezistencinis judėjimas, jaunimui nebuvo kur savęs išreikšti. Vienas būdų tai padaryti buvo ėjimas į kalnus, dėl to kopė kultūringi žmonės, mokslininkai. Pažiūrėkite, kokie lietuviškų viršūnių pavadinimai – Donelaitis, Čiurlionis, Lietuva, atkreipkite dėmesį, ne Tarybų Lietuva, o Lietuva, Žalgiris, Vilniaus universitetas, Nemunas, Maironis, Darius ir Girėnas.
– Kaip sutikote žinią apie atgautą Nepriklausomybę? Ruošdamas knygą domitės alpinistų biografijomis, kokiu keliu šie žmonės nuėjo?
– Yra toks žmonių pasodintas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas. 1989 metais buvau to ąžuolyno iniciatorius. Surinkau iniciatyvinę grupę, 6–7 žmones, ir tarp jų buvo du alpinistai.
Savo gimtajame Girkalnyje, Raseinių rajone, pasiūliau su draugais Žalgirio mūšio jubiliejaus proga pasodinti ąžuolų giraitę. Pasodinome kiekvienam šimtui metų po ąžuolą, pradėjome sodinti miestelio parką. Rudenį sodinsime toliau. Praėjusį šeštadienį pastačiau akmenį, ant kurio bus pažymėta jubiliejinė Žalgirio mūšio sukaktis.
Kur nuvedė? Tapau piliečiu ir laisvu žmogumi, tai nėra taip mažai. Buvau instituto vyriausiasis specialistas, kadangi nepartinis buvau, aukščiau niekur negalėjau kilti. Bet ir nenorėjau, savo srityje buvau vienas iš kelių tos srities specialistų Lietuvoje.
Nė vienas mūsų nenuėjo į gryną politiką, tai yra parodomasis dalykas, ten eina „lengvesni“ žmonės. Visi atradome savo sritį: Vilius Šaduikis – Energetikos muziejaus direktorius, yra daug mokslininkų, keletas profesorių, normalūs, patikimi žmonės, niekas neprasigėrė. Nė vienas nepradėjo gyventi tik dėl materialinių vertybių.
– Kas vis tik žmogų iš lygumų krašto traukia į kalnus?
– Alpinizmas yra civilizacijos lygio požymis. Kol nebuvo išsivysčiusios civilizacijos, niekas į kalnus nelipo. Himalajuose, Pamyre, viršūnės neįkoptos buvo, tos tautos, kurios ten gyveno, nekopė. Alpinizmo pradžia yra laikomi 1786 metai, kai du prancūzai iš Šamoni į Monblaną įkopė. Prancūzai – civilizuota tauta, Monblanas šviečia prieš akis, tai jie moksliniais tikslais ir įkopė. Mažiau civilizuotos tautos nelipo į kalnus ir net neleido kitiems lipti, nes ten jų dievai buvo apgyvendinti.
Į Alpes pradėta kopti XIX amžiaus viduryje. Pradėjo lipti anglai, nes ten buvo pramoninė revoliucija, radosi pakankamas pragyvenimo lygis. Žmogus pradėjo ne vien dėl duonos kąsnio dirbti, o atsirado ir kitoks poreikis. Tai yra vyrų žygdarbių poreikis. Miškakirtys ar darbininkas po darbo tik atsigulti nori, bet kai atsirado inteligentijos klasė, kuri fiziškai neišsikraudavo darbe, atsirado ir alpinizmas.
– Bet dabar, kai į tiek viršūnių įkopta, o į Everestą jau įkopė ir trylikos metų berniukas, ar alpinizmas tebėra erdvė, kur gali pasireikšti „vyrų žygdarbių poreikis“?
– Į Kilimandžarą įkopė trys kariškiai, netekę kojų, su protezais. Kai mes kopėme į Gedimino Akstino viršūnę 1969 metais, jauniausia buvo Rūta Kreivytė. Ji būdama 14 metų įkopė. Ten techniškai nesudėtinga, reikia eiti. Dabar dirigento Pauliaus Koncės 7 metų sūnus įkopė į tą pačią viršukalnę.
Tai nereiškia, kad tai labai lengva. Vaikų kopimas į kalnus yra naujas reiškinys. Manau, kad deguonies trūkumą lengviau pakelia vaikų smegenys. Yra labai svarbus plaučių tūrio ir svorio santykis. Jų plaučių tūris santykinai didesnis, nes svoris mažas.
O į Everestą yra komercinės kelionės, kur už pinigus tau viską gali padaryti, užneša palapines, paruošia maršrutą, padaro apsaugą, jokio svorio nešti nereikia, aprūpina deguonies balionais. Naktį 8 kilometrų aukštyje palapinėje su atsuktu deguonies balionu miegantis žmogus jaučiasi beveik normaliai. Sudarius tokias sąlygas pats lipimas nėra sudėtingas.
Dėl Everesto nelabai gražu, kai už pinigus kopiama. Kai artėjama prie to, kad aukščiausios viršūnės sulaipiotos, yra 14 „aštuoniatūkstantininkų“, tai dabar jau lipa žmonės be deguonies, lipa žiemą, lipa sienomis. Visą laiką bus kur pasireikšti.
Tik negalima painioti: tikrasis alpinizmas prasideda, kai pasieki savo vidines ribas ir norisi dar šiek tiek už jų žvilgtelti. Lipimas į kalną priklauso nuo sąlygų, Alpėse geru oru gali eiti su marškiniais, o mes kai ėjome, vos kojų nenušalome. Tiesiog labai šalta naktis buvo. Vokiečiai tokiu oru nelipa, geria alų, o mes nuvažiavome, pinigai išmesti, – reikia...
Kalnuose pasirink tempą, didesnį nei gali, arba jei kitas padiktuoja, ir visus galus atiduosi. Kalbant apie aukštuminį alpinizmą, 7 kilometrų aukštyje minti pėdas yra katorgiškas darbas: 50 žingsnių eini, griūni ir negali atsikvėpti, tada kitas pereina per tave ir eina toliau, pereina visi, tada lieki gale, taip ir keičiasi.
– Koks alpinizme yra ryšys tarp dvasinių ir fizinių savybių?
– Deguonies trūkumas „muša per galvą“. Yra sunku ne tik todėl, kad fiziškai sunku, bet todėl, kad sunku prisiversti – blogai jautiesi, veikia valią ir psichiką, ir vis tiek turi išlikti tai, kas stumia pirmyn.
Dideliame aukštyje žmonės eina, eina ir pasijunta blogai, sustoja, pastovi, atsisėda, nesikelia, pasėdi pusę valandos, atsigula, jei nesusipranta jo nuleisti žemyn, jis numiršta. Yra vidinė nuostata – tik aukštyn. Retas paprašytų: nebegaliu, veskit mane žemyn. Po alpinizmo niekas nesunku gyvenime, namą pastačiau savo rankomis, bet koks fizinis apkrovimas nėra sunkus, nes deguonies yra, čia yra kuo kvėpuoti. Alpinizmas duoda fizinę jėgą ir atkaklumą, proto, kiek jau turi, tiek. Fizinė jėga, protas, atkaklumas, valia yra savybės, prieš kurias niekas neatsilaiko. Jei žmogus nori save tobulinti, tegu ir iš lėto, jis darosi atsparesnis neigiamiems poveikiams: alkoholizmui, nesąžiningumui, netikrų vertybių vaikymuisi.
Alpinizmas uždeda savo antspaudą žmogui. Dėl to bet kurioje pasaulio dalyje susitikę du alpinistai gali iš karto bendrauti kaip pažįstami.
– Savo ribų ieškojimas yra susijęs su rizika, nesunku jas ir peržengti... Kodėl kalnuose atsitinka skaudžios nelaimės?
– Alpinistai neieško pavojų. Visa esmė – rizika turi būti apskaičiuota. Rizikuoti nemėgstame, tų, kurie mėgo, jau nebėra su mumis. Aš turiu žinoti, kad man užteks jėgų. Kiekviename žingsnyje yra rizikos momentas, bet daug ką galima numatyti. Šiandien jaunų žmonių, einančių į kalnus, problema yra ta, kad jie nepakankamai pasirengia, kad numatytų, jie neišklauso tolygaus apmokymo kurso. Nėra apmokymo sistemos, todėl kad nėra kontrolės – kas nori, eina, kur nori.
Sovietų Sąjungoje kasmet žūdavo tik po keliolika žmonių, tie atvejai būdavo išnagrinėjami, ir federacija atsiųsdavo duomenis. Visi atvejai yra skirtingi, bet juos galima suskirstyti į grupes: nepakankamas fizinis pasiruošimas, blogi orai, atsitiktiniai dalykai – liūtys, lavinos, kurių nepavyko numatyti, žmonių neatsargumas, kai patys užsimeta akmenį, bravūra. Nors kalnuose nėra prieš ką pasirodyti.
Didžiausios nelaimės kyla per lavinas. Kai 1967 metais su kazachais lipome į Komunizmo viršukalnę, palapines su aštuoniais žmonėmis lavina nunešė. Prieš tai per kopimą į Pobiedos (liet. Pergalės) viršūnę 11 žmonių žuvo, kai užsnigo jų palapines. Keli metrai sniego, išeiti negalėjo ir užduso. Uralas Usenevas vienintelis išgyveno, išlindo ir pradėjo leistis žemyn, įkrito į ledo plyšį, pataikė nukristi ant ledo „lentynos“, pasviręs turėjo parą laikytis, nušalo pirštus. Pagal pėdsakus jį rado gelbėtojai. Kitąmet jis vis tiek užlipo į Pobiedą...
Kai Džordžas Meloris (George Mallory) 1922 metais kopė į Everestą, daug bendrakeleivių žuvo. Jis abejojo, ar dalyvauti 1924 metų ekspedicijoje. Apsisprendė, kad vis dėlto dalyvaus. Atlyginimo už tai niekas nemokėjo, o reikėjo išlaikyti šeimą, todėl jis išvažiavo į Ameriką skaityti paskaitų apie Himalajus, Everestą. Ir kai jį žurnalistai 117 kartą paklausė jau atsibodusį klausimą: „Kodėl norite lipti į Everestą"? Jis atsakė: „Todėl, kad jis stovi ten. Nes jis ten yra“ . Alpinistui tai yra savaime suprantama: yra kalnas – reikia užlipti. Jeigu galima eiti ir užlipti, tai aš visada užlipu. Nors jau ir aštunta dešimtis stuksi, man į kalną lipti yra malonumas.
– Ačiū už pokalbį.
Klbino Dalia LENKAUSKAITĖ
a
"
