Istorijos apie košmarą, kai rytą pradedi drebėdamas nuo noro išgerti, ir būdą, kaip tai išgyventi dabar iš pirmų lūpų.
„Sveiki, aš Tomas, esu alkoholikas. Taip mes dažniausiai prisistatom.“
Tomas sako, kad taip anoniminių alkoholikų susirinkimuose prisistato tam, kad kaskart primintų sau apie problemą ir priklausomybę. Dabar, sulaukęs pagalbos ir paramos, jis negeria jau penkerius metus.
„Atrodytų daugeliui žmonių, kad čia nevartoji ir viskas, kas čia tokio, bet čia liga, kai esi bejėgis prieš norą vartoti", - sako Tomas.
Mums kalbant keli šimtai Tomo bendraminčių apačioje, sostinės Lofte renkasi į Tarptautinį anoniminių alkoholikų suvažiavimą. Jis jau devintas, ir pirmą kartą vyksta Lietuvoje. Čia ir užsienyje gyvenanti Inga.
Dalintis istorijomis, kurios gali suteikti stiprybės, susirinko anoniminiai alkoholikai iš maždaug 30 ies pasaulio šalių. Čia ir baikeriai, ir bankininkai, teisininkai, kariškiai, sutinkame ir rabiną.
„Aš pradėjau gerti, kai man buvo devyneri. Pusbrolis su draugais davė man pabandyti alaus. Alkoholis tapo problemų sprendimo būdu, o vėliau tas sprendimo būdas – problema. Aš patekau į daugybę problemų dėl alkoholio, aš dariau dalykus, kurių nenorėjau, būdavau su žmonėmis, su kuriais nenorėjau būti. Įskaudinau kitus žmones ir save.“