Kalbintų labdaros organizacijų atstovai atskleidė, kad prieš Kalėdas surenkama didžioji dalis metams numatytos labdaros sumos.
Valgyti reikia visus metus
Prieškalėdinio gerumo ir atjautos kupini tautiečiai pinigų negaili ne tik dovanoms, tačiau ir įvairioms labdaringoms akcijoms: tai kelių litų seneliams, neįgaliesiems ar mažiesiems vaikų namų gyventojams. Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė pripažino, kad metų trukmės projektai didžiąją dalį aukų surenka prieš didžiąsias metų šventes. Tačiau vadovė teigė, kad jų organizacija prieššventiniu dosnumu nesinaudoja.
„Norime suformuoti supratimą, kad pagalbos tam tikroms socialinėms grupėms reikia visus metus. Esame už ilgalaikius projektus“, – teigė D. Žebrauskaitė. Moteris pridūrė, jog prieš Kalėdas padaugėja įmonių, darbuotojų ar draugų grupių, savanoriškai dovanojančių maisto produktus.
Nuolatinę labdarą teikiančių žmonių trūkumu susirūpinusi ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė sekretorė Rasa Dičpetrienė. Spalio mėnesį pradėta akcija, siūlanti reguliariai pervesti pinigus, kol kas turi 40 savanorių. „Aukojamos sumos svyruoja nuo penkių iki šimto litų. Tačiau mums geriau kas mėnesį gauti bent tiek, kad užtikrintume projektų tęstinumą“, – tikino moteris.
Aktyvus jaunimas ir seneliai
Du kartus per metus visoje Lietuvoje maisto rinkimo akcijas organizuojančios organizacijos „Maisto bankas“ vadovė teigė, kad didelė dalis aukojančių – priešpensinio arba pensinio amžiaus žmonės bei jaunimas. „Aukoja pigesnius produktus, mažesnius kiekius, tačiau taip sugebame pagelbėti didesniam skaičiui žmonių“, – atskleidė D. Žebrauskaitė, pridūrusi, kad rudens akcijos metu paskutinį lapkričio savaitgalį sugebėjo surinkti produktų už daugiau nei 730 tūkst. litų.
Jaunų žmonių geranoriškumu nusistebėjo ir R. Dičpetrienė: „Pirmieji savanoriškai kas mėnesį aukojantys buvo vyrai iki trisdešimties metų. Sužinojusi išties nustebau!“
Galimas šio reiškinio priežastis atskleidė psichologas Olegas Lapinas, patikinęs, kad ekonominės krizės metu žmonės linkę susitelkti. „Egzistuoja atvirkštinė priklausomybė nuo ekonominio klestėjimo ir žmonių polinkio dalintis. Kiek duodame kitam, priklauso ne nuo to, kiek turime, o kiek gebame užjausti“, – teigė specialistas.
Labdarai šou netinka
Neseniai vienos iš labdaros organizacijų reklamoje nusifilmavęs muzikantas Andrius Mamontovas atskleidė, kad sutiko nusifilmuoti tik norėdamas padrąsinti sveikuosius nuoširdžiau priimti neįgalius vaikus. „Su negalią turinčiu žmogumi reikia bedrauti kaip ir su sveikuoju. Jiems didžiausias skausmas – matyti kito gailestį“, – tikino vyras.
Paklaustas, kodėl jo nematome prisidedančio prie populiariausių labdaros akcijų, A. Mamontovas prisipažino: „Nesmerkiu tų akcijų, tačiau nenoriu būti parodomosios labdaros dalyviu. Man tas blizgesys, šou nedera su tikrąja žmonių, kuriems aukojama, padėtimi.“
Tuo tarpu R. Dičpetrienė teigė mananti, kad populiariosios labdaros akcijos gimdo tautiečių susirūpinimą tais, kuriems reikia pagalbos – finansinės ar moralinės. „Neturime labdaros tradicijų. Manau, kad tokiais būdais jos po truputį vystosi – reikai praeiti visus etapus, kad ir šitokioje veikloje“, – mąstė moteris.
Tikėjimo paskatomis
Pasak „Gelbėkit vaikus“ generalinės sekretorės, žmonėms gerumo netrūksta, tik reikia sukurti galimybes, kad jį būtų galima pademonstruoti. Moteris prisiminė, kuomet praeitąmet, paprašius žmonių dovanoti jų pačių megztus drabužėlius, organizacijos būstinė buvo užversta gražiausiais megztukais, šalikais, prištinėmis, kojinėmis. „Mezgė net ir vyrai! Tereikia suteikti šansą žmonėms – geradarių tikrai nepritrūks“, – tikino moteris.
Pasak O. Lapino, noras prieš šventes pagelbėti aplinkiniams – tikėjimo padiktuota tradicija. „Esame katalikai – ir tai ne tikėjimas, o kultūrinis bruožas. Nėra daug praktikuojančių krikščionių, tačiau dažnas pasąmoningai pasiduoda ilgametėms labdaros tradicijoms, perduodamoms iš kartos į kartą“, – dėstė psichoterapeutas.
