Ekonomikos augimo metu tarp merų išplito mada - dėl didesnės garbės ir prestižo varžytis steigiant „savas“ ligonines, perkant joms brangiausią įrangą ir įdarbinant jose ne pagal kišenę didelį žmonių skaičių. Šis vajus turi baigtis: ekonomikos nuosmukis verčia optimizuoti gydymo įstaigų veiklą. Taip LŽ teigia sveikatos apsaugos ministras liberalcentristas Algis ČAPLIKAS.
- Ministro pareigas pradėjote eiti įsisiūbuojant krizei. Kurias sveikatos apsaugos sistemos sritis krizė paveikė labiausiai?
- Krizė kol kas tiesiogiai sveikatos apsaugos sistemos dar nepaveikė. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas buvo suplanuotas net didesnis, nei praėjusių metų. Pirmus tris mėnesius visi įsipareigojimai buvo vykdomi - tarp jų ir gydytojų atlyginimų kėlimas.
Buvo problemų, jas sprendėme. Šis periodas buvo galimybė pasirengti galimai blogesniam periodui. Prognozuoti ekonomikos kilimo ar kritimo šiandien, matyt, niekas nedrįstų. Pradedame dieną nežinodami, kaip baigsis vakaras. Gyvenimas - dinamiškas, viskas keičiasi, ir planuoti artimiausių trijų-keturių mėnesių plėtrą yra labai sudėtinga.
- PSDF biudžetas vis dėlto nesurenkamas?
- Ne - jis surenkamas. Bet yra prognozuojamas „Sodros“ ir gyventojų pajamų mokesčių surinkimo kritimas, o sveikatos draudimo įmoka yra susijusi su šiais dviem mokesčiais. Manydami, kad geriau yra vengti išlaidų, kurios vėliau virstų skolomis, žengėme šį nemalonų, bet būtiną žingsnį. Jei metų pabaigoje prognozės nepasitvirtins ir nuosmukis nebus toks gilus, arba jei prasidės kilimas, tai PSDF nieko nepraloš.
- Kurios išlaidos pirmiausia karpomos?
- Išlaidų mažinimas padalytas vienodai - tarp 6 ir 10 procentų. Gydymo įstaigų finansavimą planuojame mažinti tik 6 procentais. Tai nėra daug. Taip pat mažinamos išlaidos reabilitacijai, vaistų kompensavimui. Mažinama ir ta išlaidų dalis, kuri reikalinga ligonių kasų išlaikymui - biurokratinis aparatas.
Prie ministerijos sudaryta „saulėlydžio“ grupė: taupome kartu su kitais. Pradėtas prie ministerijos esančių įstaigų reorganizavimas. Šiose SAM pavaldžiose struktūrose dirba per 2 tūkst. žmonių. Palyginkime: ministerijoje dirba tik 170 tarnautojų, o prie ministerijos esančiose įstaigose - šiuo atveju nekalbu apie gydymo įstaigas - dirba apie 2,5 tūkst. žmonių.
Kaip tik šiandien nusiuntėme Finansų ministerijai šešių SAM pavaldžių institucijų sujungimo į tris planą, kuriuo siekiama sumažinti valdymo išlaidas, biurokratinį aparatą, atsisakyti dubliuojančių funkcijų.
- Jūsų minimas skaičius - 2,5 tūkst. - kam nors gali skambėti baisiai. Bet ar mūsų sveikatos apsaugos sistema yra labiau biurokratizuota, nei daugumos kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių?
- Sunku lyginti: yra įvairių įstatymų, reglamentavimų. Skandinavijoje valstybės tarnyboje dirba dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių. Lietuvoje neapskaitomi tie žmonės, kurie dirba šalia valstybės tarnybos esančioje paslaugų sferoje. Apskritai, biurokratinis aparatas pastaruoju metu labai smarkiai plėtėsi. Dabar atėjo sunkesni laikai ir tenka pasispausti. Reorganizacija būtina, tik ji neturi būti labai drastiška.
- Ar išlaidų gydymo įstaigoms sumažinimas 6 proc. nebus ta kritinė riba, kurią peržengus, kai kurios tų įstaigų tiesiog nebesugebės deramai atlikti savo funkcijų?
- Manyčiau, kad ne. Tradiciškai kartą per mėnesį arba per tris savaites susitinkame su pagrindinių gydymo įstaigų vadovais, Lietuvos gydytojų sąjungos atstovais, slaugytojų profsąjungomis. Kalbamės apie tai, kaip galėtume išgyventi dabartiniu sunkmečiu, ir kartu ieškome sprendimų.
Noriu pabrėžti, kad sveikatos apsaugos sistemos valdymas yra decentralizuotas. Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei ministerija nenustato gydytojams atlyginimų. Mes per ligonių kasas perkame paslaugas pagal Seimo patvirtintą privalomojo sveikatos draudimo biudžetą. Už gydytojų atlyginimus atsakingi gydymo įstaigų vadovai.
Ministerija yra tik keturių pagrindinių ligoninių steigėja. Visų kitų ligoninių, gydymo įstaigų steigėjos yra apskritys, savivaldybių tarybos. Dirbkime kiekvienas savo darbą; merai taip pat turi jausti atsakomybę. Prieš perkant brangias paslaugas, reikia galvoti apie tai, kas jas apmokės. Ar verta pirkti labai brangią įrangą, ar ji „dirbs“ pacientams?
Merai yra pagrindiniai steigėjai. Kai kurie jų yra nusistatę būtinai „turėti“ ligoninę: jiems tai garbės reikalas - nesvarbu, ar tos ligoninės reikia, ar nereikia. O kaip ją išlaikyti - tegu galvoja ministerija ir Vyriausybė. Daugeliui mūsų merų ligoninė, turinti brangios įrangos ir samdanti brangiai išlaikomą darbuotojų kolektyvą, tapo prestižo atributu. Tai nėra teisingas požiūris.
- Joniškio ligoninės administracija šiomis dienomis buvo nusprendusi atleisti daugiau nei pusę visų ligoninės slaugytojų. Ar šitokie taupymo protrūkiai netaps masiniu reiškiniu?
- Nenorėčiau kištis į vienos konkrečios ligoninės problemą. Šitos ligoninės steigėja yra Joniškio savivaldybės taryba. Mes galime patikrinti, ar kokybiškai teikiamos paslaugos, kaip vyksta gydymo procesas, kaip naudojamas PSDF biudžetas. Bet dėl galimybių išgyventi, išsilaikyti turėtų spręsti vyr. gydytojas drauge su savivaldybės taryba.
Man nepatinka susiklosčiusi tradicija manyti, jog dėl visko kalta yra SAM ir sveikatos apsaugos ministras. Jei ministerija būtų steigėja, tai ir atsakomybė būtų mūsų. Nepainiokime „žanrų“: ministerija formuoja politiką, planuoja biudžetą ir kontroliuoja lėšų naudojimą.
- Bet žmonės moka mokesčius valstybei ir tikisi, kad Vyriausybė prisiims politinę atsakomybę už teikiamų medicinos paslaugų kokybę.
- Politinę atsakomybę mes prisiimame. Bet ministras negali dalyvauti aiškinantis visus Lietuvoje vykstančius konkrečius darbinius konfliktus. Turime pripažinti, kad kai kurios rajonų ligoninės jau sunkiai atlieka savo tikrąją funkciją. Matyt, reikėtų kalbėti apie teikiamų paslaugų optimizavimą. Galbūt neverta kai kur turėti reanimacijos, chirurgijos skyrių. Beatodairiškos plėtros laikai baigėsi.
Štai šiandien už gautą ES paramą yra įgyvendinta Rytų Lietuvos kardiologijos programa. Pradedama įgyvendinti Vakarų Lietuvos kardiologijos programa. Mechanizmas aiškiai sudėliotas: ypač sunkiems ligoniams rajonų ligoninėse turi būti tik diagnozuojama būklė, o tada jie turi būti transportuojami į pagrindinius gydymo centrus. Pačių ligonių labui.
- Plėtros laikai baigėsi, bet krizė sistemos dar nepaveikė?
- Sveikatos apsaugos sritis yra pasmerkta nuolat būti plakama. Žmogus kreipiasi tada, kai jam sunku, kai reikia pagalbos. Eidamas į ministro postą, supratau, koks tai yra darbas. Taip, turime problemų, esama sunkumų, bet tragedijos nėra. Jei Seimas net sumažins sveikatos apsaugos biudžetą 300 mln. litų, tai bus praėjusių metų finansavimo lygis. Galiu tik palinkėti sau, Seimui, Vyriausybei, ligoniams, gydytojams, kad šis mažinimas būtų paskutinis ir kad ekonomika nesmuktų taip žiauriai, kaip ji smunka kai kuriose valstybėse.
- Seimas šią savaitę po pateikimo patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kurios atima iš žmonių pašalpas, iki šiol mokėtas už pirmąsias tris ligos dienas. Kaip Jūs politiškai vertinate šį sprendimą?
- Kaip politikas ar kaip sveikatos apsaugos ministras?
- Tai tas pats.
- Skirtingi „žanrai“... Buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimas, įvertinus susiklosčiusią padėtį. Kaip Vyriausybės narys aš tam pritariau. Jei kalbėčiau kaip sveikatos apsaugos ministras, tai, be abejo, sakyčiau, jog gali kilti tam tikrų problemų. Sergantysis gali mėginti nesikreipdamas į gydytojus „išvaikščioti“ ligos laiką. Bet žmogus turi jausti atsakomybę ir rūpintis savo sveikata.
Nekaltinu gydytojų. Tačiau esama noro gyventi nedirbant arba gaunant ligos pašalpą ir kartu neoficialiai atliekant antraeilį darbą. Kaip mokama ar nemokama ligos pašalpa nėra sveikatos apsaugos srities problema. Sveikatos apsaugos požiūriu galėtume sakyti, jog daryti to, kas dabar daroma, gal ir nederėtų. Nes jei žmogus vengs laiku kreiptis į gydytojus, jis gali turėti ligos komplikacijų.
- Ar nebuvo galima rasti kitų taupymo šaltinių?
- Tai buvo vienas veiksmų, kurių negalima vienareikšmiai vertinti. Gyvenimas parodys jo pasekmes. Galima grįžti į gruodžio mėnesį ir žiūrėti, ar mes teisingai elgėmės. Galbūt buvo padaryta klaidų. Bet dabar labai sudėtinga įvertinti, kas būtų buvę, jei valdančioji koalicija būtų elgusis kitaip. Sprendimai priimti; dabar reikia vienų metų pasižiūrėti, kaip viskas veikia.
Ne mes sugalvojome krizę. Skaičiai rodo, kad yra problemų ir reikia išgyventi sunkmetį. Esame maža šalis, negalinti paveikti didelio masto ekonominių procesų. Mūsų užduotis - išgyventi nesubankrutavus kaip valstybei ir nepridarius žalos žmonėms. Finansai - tokia sritis, kur arba tiki finansų ministru, arba - ne.
- O Jūs juo tikite?
- Aš tikiu. Turiu arba tikėti, arba pats dirbti jo darbą. Bet mes kiekvienas turime dirbti savo darbą.
- Ar Jums asmeniškai lengva yra tikėti dabartiniu finansų ministru?
- Aš jam nepavydžiu. Jo dalia - nelengva. Ar gali kas nors pasiūlyti lengvesnių sprendimų? Visada yra lengviau būti populiariu finansų ministru ir dalyti pinigus. Taip, turiu kai kuriais atvejais savo nuomonę. Kad ir dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatų: manau, kai kurioms sritims jas reikėjo palikti. Bet valstybės finansų politika kol kas yra tokia, kokia yra.
- Prasidėjus pavasariniam biudžeto skylių kamšymo vajui, Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas pasiūlė alternatyvų. Jis siūlė trumpinti dabar net dvejus metus trunkančias motinystės atostogas. Ar pritariate šiai nuomonei?
- Manau, kad siūlymą turėtų teikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. A.Zuoko nuomonė, manau, buvo kiek per ankstyva.
Vladimiras LAUČIUS
