Lietuvos Seimo narys Algirdas Patackas dėl pastarųjų dienų įvykių, kai Norvegijoje nuskambėjo lietuvio berniuko Gabrieliaus gyvenimo istorija, viešu laišku kreipėsi į tos šalies parlamentarus.
A. Patacko, Lietuvos parlamentaro, kreipimasis į Norvegijos parlamento narius:
„Esu Algirdas Patackas, ilgametis Lietuvos Respublikos parlamento (Seimo) narys, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras. Man 71 metai, sovietiniais laikais buvau disidentas ir politinis kalinys, todėl manau turįs teisę kreiptis į jus aštresne, nediplomatine kalba. Ar jums žinoma, kad prie Norvegijos parlamento neseniai būrys Norvegijoje dirbančių ir gyvenančių lietuvių surengė protestą prieš Norvegijos vaikų apsaugos tarnybos – „Barnevernet“ – veiksmus atimant vaikus iš tėvų? Ar jums žinoma, kad tokie piketai vyko ir prie Norvegijos ambasadų ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje bei kitose šalyse? Pabrėžiu – Anglijos lietuviai protestavo ne prieš Anglijos atitinkamas tarnybas, bet prieš elgesį su jų tautiečiais būtent Norvegijoje. Gausios lietuvių emigrantų kolonijos gyvena JAV (Čikagoje gyvena daugiau lietuvių nei Lietuvos sostinėje Vilniuje), Anglijoje, Ispanijoje ir kitur, bet niekur tokio masto pasipiktinimo vaikų apsaugos tarnybomis nėra buvę. Suprantama, kad pasitaiko visko – ir Lietuvoje esama blogo elgesio su vaikais, ir uždarbiaujantys Norvegijoje lietuviai nėra angelai, tačiau reikalo esmė kitur.
Esame panašios tautos – jūsų keturi milijonai, mūsų trys. Panaši ir mūsų istorija – jūs ir mes neseniai išsivadavome nuo dusinančios „vyresniojo brolio“ globos – jūs nuo švedų, mes nuo lenkų ir rusų. Jūs puoselėjate – ar bent puoselėjote – tautiškumą, per šventes dėvite tautinius rūbus, mes irgi. Bet yra viena sritis, kur mūsų nuostatos griežtai skiriasi. Kalbėsiu kaip kultūrologas – mūsų, lietuvių, tauta yra matricentrinė, akcentuojanti moteriškąjį savimonės sandą (ne lytine, bet mentaline prasme). Jūsų – patricentrinė, pabrėžianti vyriškąjį pradą. Atitinkamai suformuotos ir paprotinės teisės nuostatos, iš kurių vėliau gimsta šiuolaikinė teisė, įstatymai ir taip toliau. Mes, lietuviai, turime tūkstantmetes tradicijas, kaip auklėti vaikus, daug senesnes nei jūsų.
Kodėl jūs, norvegai, leidžiate sau primesti emigrantams ne tik savo įstatymus (kas yra pateisinama ir suprantama), bet ir savo norvegišką paprotinę teisę? Kodėl šito nedaro kitos šalys, apsiribodamos įstatymais suaugusiems ir nesikišdamos į paprotinės teisės sritį? Net sovietiniais laikais totalitarinė sistema bausdavo tik suaugusius. Mano vaikai, būdami maži, auklėti katalikiškai ir tautiškai, mokykloje patirdavo tam tikrų persekiojimų dėl mano veiklos, bet nėra buvę atvejo, kad vaikas būtų buvęs atimtas iš šeimos, – tai buvo neįsivaizduojama, to nedrįso daryti net Stalinas. Jūsų „Barnevernet“ teigia tik reikalaujanti laikytis Norvegijos įstatymų, kad viską daro dėl vaikų gerovės, gražiai ir įtikinamai kalba su žurnalistais, teigdami, kad atimta iš šeimų tik (!) keli šimtai vaikų. Keli šimtai vaikų! Keli šimtai nekaltų nelaimingų mažų būtybių, kurios niekada nebus laimingos! Ar žinote, kad Dievas žmogų sukūrė kaip vaiką, kad Adomas, nors buvo suaugęs, buvo vaikas, turėjo nekalto vaiko sielą? Ar užmiršote, ką kalbėjo Kristus apie vaikus ir juos skriaudžiančius? Ar jums ne gėda, kad Lietuva, prieš karą buvusi lygi Norvegijai, dėl sovietų okupacijos nuskurdo, ir lietuviai priversti jums dirbti juodus darbus, kurių norvegai dirbti nebenori? Tiek to – darbas, kad ir koks jis būtų, žmogų puošia, lietuviai savo darbštumu išgyvena patys ir kartu prisideda prie Norvegijos klestėjimo. Bet tai nereiškia, kad galima juos žeminti, ir ne tik žeminti, bet ir padaryti baisiausią nusikaltimą, kurį gali padaryti žmogus žmogui, – atimti jo vaiką, jo kūną ir kraują.
Ar žinote, kad Norvegija mano kartai buvo širdžiai miela maža šalis, jautriojo Grygo ir drąsuolių Amundseno bei Hejerdalo tėvynė? Ir ar žinote, kad dabar Norvegija šiuolaikinei lietuvių kartai siejasi su „Barnevernet“, Kvislingu ir pabaisa Breiviku, kad mažų Lietuvos vaikų galvelėse ir sapnuose – nuo vaikų nieko nepaslėpsi – tolimoji Norvegija nebėra mielųjų trolių kraštas, o kažkas nesuvokiamo ir baisaus.
Ir pabaigoje pasakysiu visai ne politiškai korektiškai – kada suvaldysite savo reliktinius vikingiškus instinktus, kai jūsų protėviai siautėjo po Europą, grobdami ne tik sidabrą, bet ir žmones, kuriuos paversdavo vergais, elgdavosi kaip su gyvuliais ir pardavinėdavo vergų turguose (1). „Barnevernet“ tėra vykdytoja, tegul ir piktnaudžiaujanti, bet blogis slypi čia, jūsų Stortinge, kur priimami įstatymai. Ar kultūringoji, krikščioniškoji Norvegija, tiek davusi Europai ir pasauliui, grįžta į barbarybę?
Tikiuosi, su šiuo laišku bus supažindinti kolegos – Norvegijos, NATO partnerės, parlamentarai. Keiskite, prašau, įstatymus. O kol kas atleiskite, bet kitaip laiško užbaigti negaliu.“
