Kilus diskusijoms dėl daugiabučių namų renovavimo tikslingumo bei finansinės naudos (ar nuostolingumo) gyventojui, tiek Vyriausybė, tiek jos oponentai apsimeta, kad nemato pačio svarbiausio „kamino“, pro kurį miestiečių brangiai apmokama šiluma iškeliauja į kosmosą.
Tai šilumos trasos. Jose prarandama, įvairiais skaičiavimais, nuo 40 iki 60 procentų šilumos energijos. Tikriausiai ne vienam teko matyti, kad ten, kur sovietų metais buvo išvedžiotos trasos, greičiau nutirpsta sniegas. Šaligatviais virš tokių trasų maloniau vaikščioti, nes jie mažiau apledėję.
Išnuomojant Vilniaus šilumos tinklus užsienio „investuotojui“ - bendrovei „Dalkia“ - buvo daug kalbėta ir apie šios bendrovės pažadus renovuoti šilumos trasas. Tai minėjo ir tuometinis Vilniaus meras, Seimo pripažintas Abonentu. Didelių investicijų į šilumos trasų renovavimą būtinybė buvo geležinis argumentas, kodėl šilumos ūkį reikia išnuomoti.
Deja, vadinamieji investuotojai žadėtų investicijų nepadarė. Jie savo ataskaitose tik manipuliuoja skaičiais, prie bendro tinklų pridėdami naujai išklotas trasas ir taip parodydami, kad sovietinių trasų procentinė dalis mažėja.
Milžiniški šilumos nuostoliai įskaičiuojami į šilumos tiekėjo sąnaudas ir užkraunami ant daugiabučių gyventojų pečių.
Negana to, mokesčių naštą ruošiamasi dar labiau padidinti prisidengiant renovacija, dėl kurios susiginčijo Vyriausybės atstovai ir ekspertai. Vyriausybė nutarė steigti specialų atsinaujinantį fondą, kuriam bus skiriamos lėšos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tarptautinių finansinių institucijų paskolų ir valstybės biudžeto.
Tikroji šios iniciatyvos atsiradimo priežastis daug nedangstoma - tai noras išjudinti krizės krečiamą statybų sektorių - šiemet ketinama modernizuoti apie penkis šimtus daugiabučių, o ateinančius trejus metus - po tūkstantį namų. Galima įtarti statybinių bendrovių „juodus biznelius“, - kas nieko bendra neturi su siekiais realiai taupyti šilumos energiją. Geriau taip ir pasakytų: „Mieli gyventojai, statybų sektorius išgyvena krizę - susimeskite pinigėlius jam galbėti“.
Taip pat galima įtarti ir nešvarius bankų interesus užsiimti valstybės „garantuotą nišą“ paskoloms išduoti bei piniginiams srautams užsitikrinti.
Manau, sutartį su „Dalkia“ reikia nutraukti ir miestui perimti šilumos ūkį savo žinion. Tai būtų pavyzdinė išeitis, kaip reikia tvarkyti šilumos ūkį ir kitiems Lietuvos miestams. Juk visiškai nebeaišku, kam reikalingos dalkijos ir robikonai, žaidžiantys vien iš gyventojų surenkamais pinigais. Daug naudingiau miestui būtų tvarkyti šilumos ūkį pačiam, be to, nelikus privataus intereso, sumažėtų ūkio valdymo sąnaudos, būtų galima padidinti išlaidų kontrolę. Dabar net miesto tarybos narys negali susipažinti su šilumos ūkio nuomos sutartimi.
Daugiabučių apšiltinimas nerenovuojant šilumos trasų tėra nusikaltimo prieš gyventojus tęsinys, užkraunant bankų paskolas ant gyventojų pečių. Tikėtina, kad renovuotų namų gyventojų išlaidos už šilumą sumažės, tačiau ne tiek, kiek jos būtų sumažėjusios, jeigu „Dalkia“ būtų ištęsėjusi savo pažadus pakeisti šilumos trasas.
Dabartinė renovacijos idėja - tai savotiškas „Leo“ šilumos ūkyje. Nesakau, kad daugiabučių nereikia renovuoti, tačiau būtina kuo greičiau investuoti į šilumos trasas. Kadangi privatus „investuotojas“, kaip seniai aišku, nepajėgus to daryti - šilumos ūkį savivaldybėms reikia iš jo susigražinti. Tai geriausia išeitis iš susidariusios aklavietės.
Algirdas Paleckis yra „Fronto“ partijos pirmininkas
