Ilgai Panevėžyje gyvenęs Valius Baublys iš miesto į mišką gyventi persikėlė jau kone prieš porą dešimtmečių. Vos keli kilometrai už Panevėžio, Liūdynės vienkiemyje, įsikūręs vyras tikina, kad ta vieta ypatinga: čia akmenų ir juodosios keramikos specialistas sukūrė tikrą dvasios ramybės oazę.
Darbo vietą perkėlė... į mišką
Į atokią vietą miške perkėlęs etnografinę sodybą, V. Baublys visus tuos metus kuria ir puoselėja autentišką senovės lietuvių gyvenimo aplinką. Kol kas vienkiemyje virte verda tik kūrybinis gyvenimas, bet greičiausiai jau nebe ilgai – keramikas sako netrukus kiek tolėliau turėsiąs kaimyną. „Nebebus taip ramu“, – šypsosi į ūsą V. Baublys, kuriam ilgus metus nuošali sodyba padėjo ne tik kurti ar svajoti, bet ir gyventi bei plėtoti verslą.
Panevėžiečio molio meistro įmonėje gimę keramikos dirbiniai pasklidę po daugelį Europos šalių ir yra labai vertinami. Todėl ten pat, vienkiemyje, greta senovinės pirties ir kitų autentiškų pastatų, įsikūrusios ir keramikos dirbtuvės. Į jas užsukus pirmiausia į akis krinta spalvotos glazūros indeliai, išrikiuoti šalia žinomiausių pasaulio architektūros šedevrų kopijų, – ženklas, kad ką tik čia buvo lipdomas dar vienas V. Baublio asmeninis šedevras.
Miško prieglobstyje iš molio buriantis menininkas prisipažįsta, jog jam be galo įdomu miniatiūroje atkartoti gražiausias Vakarų Europos bažnyčias, kitus žinomus, šimtmečius skaičiuojančius pastatus. Toks darbas reikalauja nepaprasto kruopštumo, tai tiesa, tačiau nepaprastai malonus. Ir jis – V. Baublio silpnybė. O štai juodąją keramiką galima drąsiai vadinti kūrėjo aistra. Ten pat, vienkiemyje, jis turi autentišką keramikos degimo krosnį, kurią kaip tik dabar baigia restauruoti.
Juodoji keramika – seniausias keramikos degimo būdas, tačiau užsiimti tuo menininkui tenka rečiau, nes Europoje tokios keramikos nuperkama gerokai mažiau. „Tenka prisitaikyti, – žvilgsniu klaidžiodamas po sodybą supančius medžius, filosofiškai skėsteli rankomis keramikas, prieš porą dešimčių metų apsisprendęs iš jos dar ir duoną valgyti. – Darom tai, ką galima lengviau parduoti. Tai darbas, reikia suktis...“
Namai kaip vaistas nuo rutinos
V. Baublys tikras, kad Panevėžys – keramikos sostinė: juk turime daugiau nei dešimt keramikos įmonių! Sako, tai savotiškas fenomenas, daugiau nė viename Lietuvos mieste taip nėra.
„Mieste veikiančios įmonės labai stiprios, – džiaugiasi. – O dar pasitaiko ir pavienių, savamokslių keramikų...
Bet visi jie turi savo stilių – ir tai yra Panevėžio išskirtinumas.“
Pats V. Baublys sako keramika užsiėmęs Sąjūdžio laikais. Tada teko daug važinėti į Rusiją. Ir rusai, prisimena, jo vis klausinėdavo, kaip lietuviai gyventų atgavę nepriklausomybę, neturėdami nei naftos, nei dujų. „O man tada tokia mintis kilo: mes gi molio turim! Tai iš molio ir gyvensim“, – juokiasi pasakodamas V. Baublys.
Keramikos specialistas šio meno paslapčių nesimokė jokioje mokykloje. Tačiau sako galįs drąsiai vadinti save Egidijaus Talmanto, žymaus keramiko iš Vilniaus, mokiniu.
„Susibičiuliavom mes su juo... – visada šiltai mokytoją prisimena V. Baublys. – Tai žmogus, kuris savyje kūrybos paslapčių nesaugo – nori jas atiduoti.“
Bet kai keramika tampa dar ir darbu, rutinos, sako menininkas, neišvengti. Kita vertus, tokią produkciją reikia nuolat atnaujinti, keisti, ieškoti naujų idėjų. „Taigi galiausiai ir rutinos, ir kūrybos yra per pusę“, – daro išvadą panevėžietis.
Nepaisant to, jog kuriant atsiranda rutina, o versle – ir savotiška inercija, viską atperka paties rankomis sukurta gerovė gamtos apsuptyje: V. Baubliui gyventi ir dirbti paties susikurtoje gamtos oazėje – didžiausias malonumas. „Kam išvažiuoti iš rojaus?“ – šypsosi keramikas, tikinantis, jog savo gyvenimo ir darbo vietos nenorėtų iškeisti į jokį kitą pasaulio kampelį.
„Susiklostė taip, kad tenka daug keliauti, trečdalį laiko per metus būnu išvažiavęs, todėl ir grįžti čia labai norisi, – aiškina V. Baublys, kad net sėkmingiausiose verslo kelionėse po Europą galvoje kirba vienintelė mintis – greičiau sugrįžti į savo sodybą. – Buvo laikas, kai gyvenau mieste. Bet dabar aš jau sugadintas žmogus – miesto daugiabutyje nebegalėčiau gyventi.“
Savo diagnozę žino
V. Baublys mėgsta sakyti, jog gražiausi dalykai įvyksta netikėtai. „Ir čia visai netikėtai įsigijau šią sodybą ir supratau, kad labai gerai jaučiuosi, galiu kurti ir dirbti“, – aiškina keramikas. Kažkas panašaus jam nutiko ir su akmenimis.
„Kai nesidomėjau akmenimis, jų net nepastebėdavau“, – prisimena ponas Valius, jau daugiau nei dešimtmetį negalintis nei praeiti, nei pravažiuoti pro laukuose stūksančius riedulius.
„Galbūt čia taip gera dėl akmenų skleidžiamos energijos?“ – svarsto savo sodybą dar ir savotišku lauko akmenų muziejumi pavertęs V. Baublys.
Taip per pastaruosius dešimt metų panevėžiečio „ekspozicijoje“ po atviru dangumi savo vietą atrado daugiau nei dvi dešimtys keisčiausių formų akmenų. „Mažų ir smulkių nė neskaičiuoju, – numoja ranka šeimininkas. – Užtenka, kad šių, didžiųjų, atvyksta pasižiūrėti daugybė žmonių.“
Domėtis akmenimis V. Baublys pradėjo įkvėptas vieno garsaus ir labai garbaus amžiaus akmenskaldžio Mykolo, dabar gyvenančio Anykščiuose.
„Jis jau aštuoniasdešimties metų senukas, tačiau akmenimis domisi iki šiol. Man teko su juo bendrauti ir jis mane užkrėtė „akmenlige“, – pusiau juokais atskleidžia keramikas, įspėjantis, kad toji „akmenligė“ – rimta liga, nes kiekvienas ja susirgęs nebeišgyja visą gyvenimą. – Būtent Mykolas atvežė man kelis dekoratyvinius akmenis, parodė, ir nuo to laiko jie tapo mano sodybos dalimi. Man tai labai pradėjo patikti.“
Kiekvieną akmenį vardu vadina
Varlė, Balnas, Lietuvos žemėlapis, Sluoksniuotas pyragas, Kaukolė, Žaibas, Runos – vardija įspūdingos riedulių kolekcijos eksponatų pavadinimus menininkas. Jo teigimu, atrasti ir įžiūrėti akmenyse daiktus, reiškinius – labai įdomu. „Aš jau nekalbu apie smulkius ir mažus akmenėlius – juose irgi visko pilna“, – sako V. Baublys.
Vienas įspūdingiausių ir labiausiai paties šeimininko vertinamų riedulių sodyboje – konglomeratas: jame yra apie tūkstantį akmenėlių, sulipdytų prieš milijonus metų tekėjusios lavos.
„Šitas riedulys dar laukia savo eilės, – su pasididžiavimu ranka perbraukia akmenį V. Baublys. – Tokių akmenų konglomeratų neužtikau net Mosėdyje. Kol kas mokslininkai juo nesidomėjo, tačiau nė neabejoju, kad ateis ir jo eilė.“
„Aišku, nėra ko lyginti mano kolekcijos su Mosėdžio muziejumi – ten yra tiek akmenų, kad net galva svaigsta, – kukliai priduria V. Baublys. – Bet juk Mosėdyje akmenys buvo renkami kone pusšimtį metų, ten buvo puikios sąlygos – kolūkiai valė savo laukus (tuomet vieną didžiulį lauką buvo galima pereiti šokinėjant nuo vieno akmens ant kito!) Tai muziejaus įkūrėjai tuos akmenis susirinko.“
„Mano akmenų kolekciją muziejumi pavadinti dar anksti, – prisipažįsta panevėžietis, nors neneigia kartais apie tai pagalvojantis. – Man akmenys pirmiausia estetika ir gera energija.“
Gamtos pajautimas – įgimtas bruožas
Akmenų žinovas moko, kad tyrinėjant akmenis rezultatas labai priklauso nuo apšvietimo. Akmens forma taip pat atskleidžia daug paslapčių. O posakis „Šaltas kaip akmuo“, V. Baublio įsitikinimu, yra visiškai neteisingas. „Žiemą akmuo šaltas, pirty – karštas, – primena. – Akmuo vien savo tvirtumu skleidžia begalinę energiją. Savaime tai yra gėris.“
Akmuo V. Baubliui ne šiaip savitas gamtos kūrinys. „Jie susiję su amžinybe, su kažkuo labai tvirtu... Juk ir senovės lietuviai garbino kai kuriuos akmenis, – aistringai pasakoja keramikas. – Pavyzdžiui, išliko begalės dubenėtų akmenų – juos lietuviai laikė šventais.“
Pačiam jam vienodai įdomu ir ieškoti naujų eksponatų savo akmenų kolekcijai, ir aiškintis, koks yra kiekvienas rastas akmuo, bandyti nuspėti, kam jis buvo naudojamas. „Kiekvienas akmuo turi savo istoriją“, – savo pomėgio paslaptimis dalijasi vyras, kuriam akmenys – tarsi meno kūriniai.
V. Baublys mano, jog mes, lietuviai, labiau gamtos žmonės nei kiti europiečiai. „Važinėju jau daug metų po kitas šalis ir nematau, kad žmonės akmenimis domėtųsi, juos rinktų kaip mes, lietuviai, – sako keramikas, kurio teigimu net ir patys artimiausi mūsų kaimynai lenkai akmenimis sodybų nepuošia. – Kaskart važiuodamas Lenkijoje, pakelėse matau tiek daug gražių akmenų! Manau, kad netrukus mes, lietuviai, važiuosime ir jų parsivežti. Pas mus labai daug tokių, kurie domisi ir puošia savo aplinką akmenimis. O lenkai yra labai tikintys: stato daug kryžių ir puošia juos visokiais blizgučiais. Taip pat ir rusai mėgsta puošti savo sodybas, kapus... Bet mums tokie blizgantys dalykai neįprasti: lietuviai kryžius puošdavo sausom puokštėm. Dar ir dabar yra išlikęs gamtos pajautimas ir grožis.“
Kas ieško, suranda
Kolekcininkas gali kalbėti apie akmenų savybes, ir ypač dekoratyvių, kurių kiekvienas savaip įdomus savo forma, spalva, raštais, reljefu, spalvų deriniais. V. Baublys nemano gintis, kad ieškoti milijonus metų skaičiuojančių riedulių jam – didžiulis malonumas. „Važinėju į tam tikras vietas ir ieškau. Pasitaiko, tenka tartis su žemės savininkais, kad leistų išsivežti didžiulius riedulius. O kai kurie ūkininkai netgi prašo, kad išvežčiau juos – juk trukdo žemę dirbti.“
„Paprastai tenka nemažai paieškoti, kol išsirenki, – keramikas tikina į namus bet kokio riedulio nevežantis, nors ir manantis, kad kiekvienas akmuo yra gražus. – Man reikia kažko ypatingo: formos, spalvos ar dydžio.“
Didžioji dalis akmenų į Liūdynės sodybą atkeliavo iš čia pat, netoliese esančios Keravos laukų. Ir per nemenkus vargus – šiaip ar taip, kai kurie jų sveria apie tris tonas ir daugiau. V. Baublys sako per savo neįprastą kolekciją sulaukiantis vis daugiau visuomenės dėmesio, jo įkurta ekspozicija domisi daug žmonių: atvažiavę tyrinėja akmenis, juos fotografuoja, bando paliesti, pajausti, pabandyti sužinoti jų istoriją.
„Panevėžio turizmo informacijos centro specialistai net ragina užsiimti turizmu“, – prisipažįsta V. Baublys. Tačiau atiduoti savo vienkiemio turistams nenorėtų. „Man reikia privatumo, – sako. – Jei labai žmonėms smalsu ir įdomu, jie patys susiranda kelią į mano sodybą.“
Rieduliai gerai savijautai ir sveikatai
„Senovės lietuviai manė, kad jei moteris yra nevaisinga, pradėti vaikus reikia ant akmens. Lietuviai taip jaučia akmenį nuo senų laikų“, – sako ponas Valius, tikintis, kad akmenys duoda ir jėgų, ir sveikatos.
Kalbėdamas apie specialiai lietuviškai pirčiai renkamus riedulius menininkas aiškina, kokie jie turi būti ypatingi: „Pirties akmuo negali būti perėjęs metų ciklų. Jei žiemą šalta, o vasarą karšta, keičiasi akmens struktūra, ir kai jis įkaista, greitai skyla. Pirčiai akmenys renkami iš upės dugno, vandens nugludinti. Ir būtinai tamsūs – tada jie laikosi gerai, o jų energija būna tik teigiama.“
„Tai yra žemės gelmių dovanos“, – savo per daugybę metų surinktus riedulius V. Baublys poetiškai vadina kažkada išsiveržusių ugnikalnių palikimu, pasiekusiu mus per milijonus metų. „Ar bent įsivaizduojate, kiek galėtų akmuo papasakoti? – klausia autentiškos sodybos savininkas. – Tai sunkiai suvokiami dalykai... Juk mano surinktiems akmenims gali būti ir milijonas, ir daugiau, ir mažiau metų, – niekas to nepasakys.“
Nenuostabu, kad akmenys nepalieka abejingo nė vieno, kuris juos pamato.
„Akmuo ne tik grožis, bet ir geros energetikos šaltinis, – sako įsitikinęs menininkas. – Buvo čia atvažiavęs bioenergetikas: patikrino mano akmenis ir nustatė, kad visi rieduliai labai pozityvios energetikos ir tik vienas iš viso būrio neigiamas.“ Bet ir tas vienintelis nežinia kaip sodyboje atsiradęs („Reikės dar patyrinėti tą faktą“, – šypsosi ponas Valius) „blogas“ akmuo jos šeimininkui nekliūva – labai jau gražus.
Gamtoje namus ir ramybę suradęs menininkas sako, kad ir kiti žmonės, jo vienkiemyje pasisvečiavę, supranta, kokia tai ypatinga vieta. Bet V. Baublys nuo nieko ir neslepia, kas jo žemėje yra tas geros savijautos šaltinis. „Puikią energiją kuria ne tik akmenų kolekcija, tačiau ir sodybą supantys šimtamečiai ąžuolai bei kiti medžiai, – įsitikinęs jis. – Aišku, reikia mokėti tą energetiką pajausti.“
Eglė GIKNIENĖ
