Apie architektus pastaruoju metu nemažai kalbama – pasidžiaugiama jų gražiais darbais, pavirkaujama dėl vis gausėjančio niekalo, sakytume, architektūrinės taršos, žalojančios ir niokojančios mūsų didmiesčių istorinį urbanistinį paveldą.
Ta tarša ypač krinta į akis Vilniuje, kur ir paveldo gausu, ir statybų apimtys didžiulės. Jau net architektų bendruomenė pripažįsta neeilinius architekto Kęstučio Pempės nuopelnus darkant Vilnių savo „neochruščiovinėmis“ fantazijomis – ilgam užterštas dešinysis Neries krantas, subjaurotas Tauro kalnas. Prie šio lyderio galima būtų prišlieti ir būrelį kitų – juk ne vienas susigundė dideliais lietuviškųjų „developerių“ pinigais ir persiėmė esmine pastarųjų nuostata – statyti ne pastatus, o kuo pigesnius ir kuo brangiau galimus parduoti „kvadratinius metrus“. Galime tik džiaugtis, kad tą didingą „statytojų“ žygį nors kiek pristabdys užėjęs sunkmetis. Tad jei reikėtų rinkti labiausiai Lietuvos urbanistinę terpę užteršusį architektą, šalia neabejotino lyderio rastųsi ir kitų kandidatų.
Tačiau galima būtų sumanyti ir kitokį konkursą – koks statinys labiausiai išreiškia nepriklausomybę atgavusios Lietuvos visuomenės būseną, socialinių santykių esmę ar esminius bruožus? Suprantama, statiniai tiesiogiai nepasakoja nei apie visuomenės skaudulius, nei apie socialinius santykius, tačiau jie sugeba byloti apie tam tikrus visuminius ir socialinio būvio, ir materialumo bei dvasingumo sąryšio dalykus. Juk net standartiniai „chruščioviniai“ pastatai mums tiesiog akivaizdžiai rodo, koks anuo metu vyravo visuomenės ir žmogaus supratimas. Ką jau kalbėti apie sovietinio modernizmo statinius, išdygusius ant nuo žemės nušluotų kapinių ar senamiesčio kvartalėlių. Beje, tą nušlavimo tradiciją sėkmingai naujomis sąlygomis tęsia stiklinių „neochruščiovkių“ daugintojai. Siūlau skaitytojams įdėmiau pasižvalgyti aplinkui ir pasistengti pajausti, kaip juos veikia naujieji statiniai. Architektūra – totalitarinis menas, nes nuo architekto ar jį įkinkiusio užsakovo primetamų statinių, jų vizualinio ir, sakytume, pasąmoninio poveikio niekur nepasislėpsi. Televizorių galima išjungti, o nuo Tauro kalno sklindančios naujos „žinios“ teks klausytis ir klausytis.
Tad kokius architektų darbus galėtume siūlyti tokiam įsivaizduojamam konkursui? Drįstu manyti, kad į konkurso laureatus pretenduotų architekto Kęstučio Lupeikio statinys – Administracinis prokuratūrų pastatas Vilniuje, Rinktinės gatvėje. To pastato neįmanoma nepastebėti. Juodas kubas, nudygsniuotas įkypomis ambrazūromis. Kupinas prašalaičiams neprieinamo paslaptingumo, atgrasaus uždarumo – net langais nesisieja su išoriniu pasauliu, kadangi jų šviesos nepakaktų vidiniam gyvenimui. Paslaptingumas agresyvus, nes neprisileidžia jokių žmogiškų jausmų. Agresyvus ir statinio demonstratyvus atsiribojimas nuo aplinkos, įstrižų ambrazūrų ironija Gedimino bokšto tiesių ambrazūrų atžvilgiu. Bokštas kyla aukštyn, jis teigia vertikalią žmogaus gyvenamo pasaulio dimensiją, o kubas sąmoningai neigia vertybinės krypties išskirtinumą, atmeta vertybinę orientaciją. Statinys – minimalistinės architektūros pavyzdys. Tokia architektūra – konceptuali. Ji nėra prasminga, tačiau visada kreipia į vienokias ar kitokias esmes, nes atsiribojantis bei atribojantis konceptualumas – iškalbingas.
Ką byloja, ką nurodo šis neprasmingas, tačiau iškalbingas statinys? Jis akivaizdžiai teigia neperžengiamą prarają, skiriančią teisėsaugą ir visuomenę. Juodame kube gyvuoja visuomenei neprieinama ir nesuvokiama teisėsauga bei teisingumas, teisingumas „vyksta“ tame visomis savo pusėmis nuo aplinkos atsiribojančiame ir jokia žmogiška detale nesubjaurotame statinyje. Jis net nesisieja su žeme – gali nuslysti į kitą vietą, nes palaikomas balzgano pirmojo aukšto, atskiriančio jį nuo pamatų. Įstrižos ambrazūros, kreivai nužvelgiančios praeivius, teigia, jog vidinė viduje „vykstančio“ teisingumo logika peržengia prašalaičio suvokimą. Galėtume sakyti taip: piliečiui neprieinamas teisingumas egzistuoja socialiniame kūne atsiradusioje juodojoje skylėje. Tačiau žmonių gyvenamas pasaulis negali išvengti juodosios skylės poveikio – ji nepaliaujamai siurbia gyvybinius, taip pat finansinius to pasaulio syvus.
Pastatas nurodo esminę visuomeninės sanglaudos ir iš jos kylančios bendros teisingumo pajautos stoką. Architektūrinis minimalistinės architektūros totalitarizmas šiuo atžvilgiu atitinka korupcinio teisingumo totalitarizmą. Statinys lygiai taip nesileidžia į jokias kalbas su aplinka, kaip kad teisėsaugai net neateina į galvą mintis kalbėtis su visuomene. Tiesa, iš arčiau įsižiūrėjęs į juodąjį kubą pastebi, jog jo griežtumas yra imitacinis – pro ambrazūras ryškėja vidinis banalus karkasas, ant kurio užmestas juodas apvalkalas. Tad juodas kubas – tik kiautas, subanalinantis net nesuvokiamą korupcinį teisingumą. O pažvelgę iš toliau ir aukščiau matome apimties netekusią juodą dygsniuotą sieną.
Vakarietiškos demokratijos šalyse tokio pobūdžio statinys sukeltų didelį visuomenės atsaką. Tose šalyse ir visuomenė, ir valdžia jautri su teisingumu susijusiems dalykams, juolab architektūrinei teisingumo raiškai. Gerai suvokiamas tokios raiškos simboliškumas, peržengiantis siaurus politinius bei pragmatinius interesus. Tad neabejotinai būtų imta aiškintis, kodėl teisingumas „apjuodintas“, kodėl daugybė teisingumo akučių kreivai nužvelgia praeivį, ar dera toks teisingumas demokratinei visuomenei? Kaip pavyzdį galima pateikti prieš gerą dešimtmetį Prancūzijoje, Bordo mieste, Richardo Rogerso pastatytus „Teisingumo rūmus“ - subtiliai susisaistę su senaisiais pastatais, kupini skaidrumo, vidinės šviesos, regimų vidinių konstrukcijų jie tarsi kviečia užeiti. Nors „juodasis kubas“ pastatytas už mokesčių mokėtojų pinigus, mūsų visuomenė jokių klausimų nekels, nes ji puikiausiai žino esmę, kurią byloja ir K. Lupeikio statinys – „jokių kalbų apie teisingumą, jokio sąlyčio su visuomene“. Kaip tik ta esmė kalte kalta visuomenei į galvą, kai teisėsauga vykdė iškilių Lietuvos žmonių Gintaro Beresnevičiaus ir Vytauto Pociūno žūčių „tyrimus“, kuriems pritarė ir aukščiausioji valstybės valdžia.
